Rugpjūčio 14 d. Širvintų kultūros centro Družų filiale tvyrojo ypatinga, jauki ir nuoširdi nuotaika – čia sugrįžo mūsų kraštietės, Širvintų rajono Garbės pilietės, tautodailininkės Nijolės Didžiokienės kūryba.
Parodoje eksponuojami Nijolės tapybos darbai – tai spalvomis, jausmais ir prisiminimais alsuojantis pasaulis. Parodos „Sugrįžimai“ pristatymas prasidėjo ypatingai – savo kūrybos dainomis jį nuspalvino poetas ir bardas Valdas Radzevičius. Jo atliekamos dainos pripildė erdvę jaukumo, šilumos ir prasmingų žodžių. Skambanti muzika gražiai susiliejo su Nijolės paveikslais, sukurdama ypatingą bendrystės ir sugrįžimo jausmą.
– Kai prieš kelias savaites sulaukiau kvietimo surengti parodą Družuose, man ilgai galvoti tikrai nereikėjo, nes aš atvykstu į Družus ne kaip į svetimą vietą. Ir atsivežu čia ne tik paveikslus. Sugrįžtu į savo vaikystę, į savo mamos tėviškę, į mokyklą, kur prasidėjo mano pažintis su pasauliu. Čia gyveno mano pirmoji mokytoja, čia gyveno mano dėdė, močiutė, pusbroliai, pusseserė. Su jais kartu gyvenau ir aš, kol baigiau pradinę mokyklą. Ir liko be galo daug prisiminimų, kurie su metais tikrai neišblėso, o tyliai spalvomis nugulė į paveikslus. Turbūt, todėl ir pavadinimas „Sugrįžimai“ neatsitiktinai atsirado. Sugrįžimai ne tik į vietą, sugrįžimai į prisiminimus.
Kada pradėjau tapyti? Pradėjau gana brandžiame amžiuje, o pirmą kartą teptuką paėmiau į rankas lygiai prieš keturiolika metų. Ir galbūt todėl tapau ne tik tai, kas nauja, o sugrįžtu į tai, kas jau daugybę metų gyvena mano širdyje, sugrįžtu į gamtą, kurią visada labai mylėjau ir myliu, sugrįžtu į vaikystės pievas, sugrįžtu į žydėjimą, į vandenį, į paukščius, į tylą. Ir šios parodos paveiksluose yra labai daug man artimų prisiminimų. Štai kabo šeivamedžio natiurmortas. Šeivamedis vaikystėje augo už mūsų darželio tvoros. Kada sutvarkydavau kambarius, ir šeivamedis žydėdavo, aš visada bėgdavau prisiskinti jo šakelių ir pamerkti, kažkodėl, ne į vazą, Gal jų stiklinių pas mus tiesiog nebuvo, o gal aš bijojau tiesiog sudaužyti. Aš visada merkdavau į molinį ąsotėlį. Na, o šita kėdė man primena kėdes, kurias buvo padaręs man krikšto tėtis, ir jos stovėjo pačiame gražiausiame kambaryje: svetainėje. Dėl to ir paveikslas gavo vardą „Vaikystė kvepėjo šeivamedžiu“. Matau paveikslą: žydinti pieva, bitės, saulė ir mūsų vaikystės pirtelė, todėl ir pavadinau aš jį „Ten, kur saulė, bitės ir žydinti vaikystė“. Daug turiu tokių paveikslų, kuriuos sieja tokios artimos man istorijos, todėl ir tapyba man yra labai brangi, nes prie ją galime sustabdyti tai, ko gyvenime tikrai sustabdyti tikrai negalime. Tai laikas. Tapydami mes sustabdome laiką, o tai labai svarbu žmogaus gyvenime, – kalbėjo autorė.
Ypatingu vakaro akcentu tapo netikėtas ir labai nuoširdus Tado Imbraso siurprizas. Jis Nijolei Didžiokienei padovanojo kelias savo atliekamas dainas.
Paroda veiks iki rugsėjo 18 d. Kviečiame aplankyti!
Dalia Taparauskienė
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narė, Družų kaimo bendruomenės pirmininkė
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
