Pagal kieno patirtį valstybę valdytų Nausėda?

Kai prieš 20 metų pirmą kartą kaip apskaitos valiuta buvo pradėtas naudoti euras, vadinamajai euro zonai priklausė 11 iš tuomet buvusių 15 Europos Sąjungos valstybių. Nuo 2002 metų pasirodžius gryniesiems pinigams eurams, ši šeima jau buvo pasipildžiusi Graikija. O paskui prasidėjo… Tuomet Europos Sąjungai nepriklausiusios šalys ne tik svajojo apie narystę šioje bendrijoje, bet ir kliedėjo apie galimybę įsivesti eurą, kuris, kaip ir doleris, nuskurdusioms postsovietinėms valstybėms buvo stabilios ekonominės situacijos ir kilsiančios gerovės simbolis. 2007 metais eurą įsivedė tuomet pažangiausia tarp kandidačių laikyta Slovėnija, po metų – Kipras ir Malta, dar vėliau – Slovakija, 2011 metais Estija, 2014 metais – Latvija, 2015 metais – Lietuva. Štai jau ketverius metus tolesnis euro „dauginimasis“ sustojęs. Ir ne tik todėl, kad Europos Sąjunga nenori naujų euro zonos partnerių. Kai kurios Europos Sąjungos šalys, pavyzdžiui, – Švedija, Lenkija, Čekija, apie tai net nesvarsto.

Įdomu dabar prisiminti, kiek paistalų apie greitą narystę Europos Sąjungoje ir Lietuvon atkeliausiantį eurą tada paskleidė ne tik buvę Lietuvos politikai, bet ir vadinamieji finansų ekspertai. Ne vienam dėl to turbūt iki šiol ausys iš gėdos rausta. Kai kurie galbūt nemažai atiduotų, kad jiems to dabar tiesiog neprimintų.

Vienas iš tokių ekspertų – beveik prezidentu vieną rytą prabudęs dabar jau buvęs SEB banko analitikas (tai ne medicinos srities terminas) Gitanas Nausėda, kurio „kompetentingą“ nuomonę 2004 metų pabaigoje paskelbė Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamas lietuvių laikraštis „Draugas“.

Straipsnyje, išraiškingai pavadintame „G. Nausėda: euro įvedimo poveikis bus tik trumpalaikis“ rašoma, jog Švedijos SEB grupės valdomo didžiausio komercinio šalyje Vilniaus banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda mano, kad „euro įvedimas Lietuvoje 2007 metais gali turėti tik trumpalaikės įtakos prekių ir paslaugų kainoms bei visai šalies ekonomikai“.

Kaip minėjome, apie tai skaitytojai perskaitė prieš penkiolika metų. Neskubėkite gėdinti, kad suklydome paminėję datą. Tikrai taip buvo: patarėjas apie tai, kaip Lietuva gyvens įsivedusi eurą, svarstė ne 2014-ųjų pabaigoje, likus vos kelioms savaitėms iki euro įvedimo, o 2004-aisiais, kai net slovėnai dar nesapnavo savo piniginėse skaičiuojantys eurus.

Taigi, kaip rašė „Draugas“, G. Nausėdos manymu, įvedant eurą finansiniai dydžiai bus perskaičiuojami santykiu 3.4528, o apvalinimo įtaka kainoms, finansiniams įsipareigojimams, atlyginimams gali būti ribota ir trumpalaikė. Be to, yra priemonių ją sumažinti, manė finansų analitikas.

„Lietuva galės pasimokyti iš senųjų euro zonos valstybių patirties ir nekartoti jų klaidų. Norėčiau nuraminti visus, kurie aktyviai mane skatino komentuoti galimos infliacijos klausimą: įvedus eurą, kainos šia valiuta tikrai neprilygs dabartinėms kainoms litais, todėl nereikėtų pasiduoti panikai“, patarė žinovas.

Ir ką turime dabar, 2019-aisiais? Bent jau tai, kaip šiandien mato daugelis žmonių, jei tik jie nėra akli, Lietuvoje įvedus naują valiutą daugelio prekių ir paslaugų kaina eurais tikrai prilygsta litams. „Jei anksčiau už tai mokėjome 5 litus, tai dabar – penkis eurus,“ – linguoja galvas žmones.

Tik štai G. Nausėda apie tai tyli, o jei netyli, tai porina apie kitus dalykus, kurie ir taip akivaizdūs ar davė naudos patiems bankininkams: nereikia mokėti komisinių už valiutos konvertavimą, pigesni tarptautiniai pervedimai. Bent jau galėtų žmogus pašmaikštauti, kad, kita vertus, jo nemeluota: kaip ir prognozavo, įvedus eurą įtaka kainoms, finansiniams įsipareigojimams, atlyginimams buvo ribota ir trumpalaikė, nes ilgainiui visa tai šovė aukštyn.

Tai kaip gi čia nutiko, kad analitikas prieš artėjančius prezidento rinkimus jau nebeduoda garantijų, jog kainos eurais neprilygs kainoms litais? Maža to, šių savo klaidų jis nebekartojo prieš 2015-uosius, kai Lietuva stovėjo ant euro zonos slenksčio. Ko gero, žmogus pagyveno, pasidairė, pasikrapštė pakaušį, pamatė, kaip yra pas kitus, pasimokė, padarė išvadas ir persigalvojo. Tačiau tokių „analizės“ sugebėjimų savyje atrastų ne vienas, sugebantis daryti išvadas iš kitų patirties.

G. Nausėdos pažadus prisiminiau neatsitiktinai. Neretai politologai šį žmogų jau mato sėdintį Prezidentūroje. Įdomu tik, kaip jis ten būdamas valdys valstybę? Padaręs išvadas iš kitų valstybių patirties ar, neduokdie, pasimokęs iš savo klaidingų prognozių? Greičiau ir viena, ir kita. Bet kuriuo atveju klaidų tikrai bus, nes jokios valstybininko patirties šis politikos naujokas apskritai neturi, nėra dalyvavęs net savivaldoje, ką jau kalbėti apie šaudymą stambesnio kalibro pabūklais. Bet vėl gi – besimokydamas, valstybei, ko gero, sugebėtų vadovauti ne tik Nausėda, tik ar mums reikalingi tokie eksperimentai?

Gintaras Bielskis