Antradienį, Seime balsuojant dėl urėdijų reformos, buvo pademonstruotas pavyzdinis politinio lobizmo aktas, kai konservatoriai paremė „valstiečių-žaliųjų“ vairuojamos Vyriausybės iniciatyvą mainais į naują Pridėtinės vertės mokesčio lengvatą šildymui.
Nors sąvoka lobizmas lietuviams, galimas dalykas, pirmiausia asocijuojasi su paslėptu lobiu, taip nėra. Lobizmas turi angliškas šaknis ir toje kalboje reiškia koridorių, kuriame dažnai ir veikia visuomenės nariai, grupės ar atskiri individai, siekdami daryti įtaką valdžios atstovų sprendimams. Tipiškas lobizmo pavyzdys – kai siekiama sau rasti rėmėjų mainais į pažadą paremti jų iniciatyvas. Lobizmas nežino politinių pažiūrų ar principų, čia lemia tik nauda. Taigi nereikėtų stebėtis, kai lobistais tapę dešinieji balsuoja už kairiųjų siūlymus ir atvirkščiai.
Kažkodėl atrodo, kad šiuo susitarimu „valstiečiai-žalieji“ ir „konservatoriai“ visų pirma siekė įsidėti akmenėlį į savo gerų darbų maišelį, kad prieš kitus rinkimus turėtų kuo pasigirti. Prie valdžios vairo stovinčiai R. Karbauskio svitai yra sąlygų bent jau demonstruoti, kad piliečių labui nuveikė ką nors gero, tuo tarpu G. Landsbergio politiniai pakeleiviai kol kas gali tik prisiminti rytiečių išmintį, kad šuo loja, o karavanas eina tolyn.
Ir štai tokia sėkmė į rankas! Pirmoji po didžiosios nesėkmės, kai kovoje dėl R. Karbauskio sugyventinio valdančiojoje koalicijoje vaidmens G. Landsbergį nukonkuravo tada dar kažką visuomenėje reiškęs socialdemokratų vedlys A. Butkevičius. Ateity „partijos anūkas“ galės girtis, kad sugrąžinta Pridėtinės vertės mokesčio lengvata šildymui, dėl ko prieš rinkimus pasisakė daugelis partijų, yra neabejotinai dešiniųjų nuopelnas.
Sutikime, kad šiuo atveju dešinieji šantažu išlupo tai, ko kitiems nepasisekė gražiuoju. Mišriai Seimo narių grupei priklausantis tikrasis „žaliasis“ Linas Balsys pareiškė, kad Seime yra nepriimtini tokie metodai. „Manipuliacijos statutu, galimos klastotės komiteto sprendimo ir viską vainikavo opozicijos konservatorių parsidavimas už PVM. Gal politologams tai įdomu, nes pirmą kartą susidūrėme su įteisintos prostitucijos atveju“, – pareiškė Linas Balsys. Kaip pasakytų netradicinių santykių kritikai, ir viena, ir kita partija šįkart savo pasiekė „atstačiusi pasturgalį“.
Aišku, suokalbininkai to nepripažins. Siekdami vos mėnesį panaikintos lengvatos grąžinimo, jie samprotavo, kad tai turėtų padėti mūsų šalyje mažinti skurdą ir socialinę atskirtį.
Tačiau blaiviau mąstantys į tokius pasamprotavimus numos ranka: pritaikyta lengvata sugrįš mažesnėmis įplaukomis. Kadangi pinigai, kaip utėlės, pačios nesiveisia, jų kažkam pritrūks. Manau, nesuklysiu pasakęs, kad dėl to nedidės socialinės išmokos, mokyklos negaus didesnio finansavimo, bus sutvarkyta mažiau kelių, policijai nupirkta mažiau naujų automobilių ir pan.
Žmonėms, aišku, patiks, kad pritaikyta Pridėtinės vertės lengvata šildymui jiems padės šiek tiek sutaupyti. Tik kiek ir kur tokių bus? Štai čia – penas pasvarstymams. Kalbėdami apie skurdo ir socialinės atskirties mažinimą valdantieji pamiršo, kad labai daug gyventojų, kurių gerovei tariamai nukreipta ši lengvata, gyvena ne miestuose, o kaimuose, kur apie centralizuotai tiekiamą šildymą nekalba net gerokai padauginusieji ugninio vandens. Jiems ši lengvata neaktuali ir neįdomi, kaip vištai kombainas.
Turbūt niekas nesiginčys, kad ši lengvata (o gal – pakiša?) ant lėkštutės duodama pirmiausia miestų gyventojams. Jie dėl gyvenamosios vietos specifikos ir daugiau ar mažiau susiformavusios infrastruktūros turi galimybę gauti daugiau pajamų nei gyvenantieji kaime. Suokalbiu „išmušta“ Pridėtinės vertės lengvata šildymui galės pasinaudoti net labai turtingi didmiesčių gyventojai, gyvenantys prabangiuose butuose su vaizdu į Gedimino pilį. Ką jau kalbėti apie ūkio subjektus, tarp kurių yra ne vienas, savo pelną skaičiuojantis šešiais ar daugiau nulių po pirmojo skaičiaus.
2011 metų gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, šalyje buvo beveik 820 tūkst. butų daugiabučiuose namuose ir beveik 15 tūkst. bendrojo naudojimo būstų, pavyzdžiui – bendrabučių. Jei apsidairysime pas save, Širvintų rajono savivaldybėje buvo 2538 butai ir 57 bendrojo naudojimo būstai.
Kalbant apie šildymo būdą, net 723,1 tūkst. būstų, tarp jų net ir esantys individualiuose vieno ar dviejų butų namuose, Lietuvoje turėjo įrengtą centrinį šildymą iš šilumos tinklų. Miestuose tai sudarė daugiau nei 75 proc. Tuo tarpu kaime 49 proc. būstų buvo šildomi krosnimi, židiniu ar kitu būdu, o 41,5 proc. būstų turėjo centrinį šildymą iš vietinio šilumos šaltinio.
Pagaliau, kone pusė aukščiau paminėtų butų daugiabučiuose namuose buvo turtingais vadinamuose miestuose – Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, kur vidutinis atlyginimas gerokai lenkia darbo užmokesčio dydį likusioje Lietuvoje. Kita vertus, būtent šiuose trijuose didmiesčiuose 2016 metais Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai gavo beveik pusę (apie 130 tūkst.) iš 276 tūkst. Seimo rinkimuose gautų balsų. Jei suskaičiuosime juos palaikiusius kitus didesnius miestus, paaiškės, kad dešiniųjų palaikymas kai kuriuose kaimiškuosiuose rajonuose nepateisino G. Landsbergio priešrinkiminių lūkesčių.
Išeina, kad G. Landsbergis, siekdamas skurdo mažinimo, daugelį tų didmiesčių gyventojų tik dar toliau nutolino nuo tos skurdo ribos ir taip padidino socialinę atskirtį tarp didmiesčių ir visos Lietuvos, tarp miesto ir kaimo. Kaimo, kuriame, 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, buvo beveik 300 tūkst. krosnimi, židiniu ar kitu būdu šildomų būstų. Tokių Širvintų rajone tada buvo suskaičiuota beveik 6 tūkstančiai…
Gintaras Bielskis
