„Spalvų darnoje atgimstu“

Po stebuklingu skėčiu Algirdas ir Nijolė Didžiokai.

Lapkričio 15 dieną Širvintų kultūros centre vyko Nijolės Didžiokienės tapybos darbų parodos „Spalvų darnoje atgimstu“ atidarymas. Parodų salėje ne tik sėdimų vietų buvo maža, tačiau šiek tiek vėliau atėjusiems ir palei sienas atsistoti nebebuvo kur. Nepamenu, ar kada nors šios salės sienos matė tiek žmonių…

Pasak renginio vedėjos Rimos Nainienės, šioje salėje Nijolės Didžiokienės draugai atrado dar „nepažįstamą“ Nijolę. Savo darbuose autorė tarsi atskleidžia savo vidinio pasaulio istoriją, – ryškiomis spalvomis atlieka viešą išpažintį.

Pasakodama apie savo kūrybą, autorė prisipažino, jog teptuką į rankas paėmė vos prieš porą metų. Iki to laiko paskutinį kartą piešė pradinėse klasėse. Širvintų meno mokyklos dailės skyrius atlieka kilnią misiją, – ieško užslėptų talentų ir juos atranda.

Dailės mokytojos: Laima Dorofejevaitė, Stasė Rulevičienė ir Aldona Ragelskienė bei jų atrastas naujas talentas Nijolė Didžiokienė.

Praėjusių metų pradžioje Meno mokykla subūrė suaugusiųjų, norinčių išmokti tapyti, grupę, į kurią pateko ir Nijolė Didžiokienė. Tapybos aliejiniais dažais ir grafikos pagrindus suteikė mokytojos Stasė Rulevičienė ir Aldona Ragelskienė. Kinų tapybos ant ryžių popieriaus mokė Laima Dorofejevaitė. Parodoje galima pamatyti darbus, atliktus būtent šiomis tapybos technikomis.

Į parodos atidarymą susirinko gausybė gerbėjų.

Iš kur visa tai atsirado? Nijolė ir pati savęs klausia: „Kur manosios kūrybos pradžia?“ Ir čia pat atsako: „Turbūt, vaikystėje. Vertindama savo paveikslus matau, kad manyje gyvena ta romantiška mergaitė, kuri vaikystėje mėgdavo nuo visų pasislėpti netoli namų esančiame rugių lauke ir gėrėtis ten augančių rugiagėlių vaiskia spalva arba parkritus akimis ganyti nuostabaus grožio debesis. O vėliau, jau būdama studentė, stovėjau tarsi užburta prie žymaus dailininko Ivano Aivazovskio jūros paveikslų tuometinio Leningrado Ermitaže arba Kijeve prie kito žymaus peizažisto Ivano Šiškino miškų. Tas vaikystės ir jaunystės dienų smalsumas, grožio pajauta, harmonijos ir gyvenimo spalvų troškulys niekur nedingo, jis gyvena manyje. Subrendo, išsiskleidė, užbūrė ir neša tolyn.“

Dailininkė Nijolė Didžiokienė „spalvų darnoje atgimsta“...

Suprasti, aprašyti menininko jausmus, verčiančius jį kurti, sunku ir beveik neįmanoma. Manau, kad ir netikslinga. Daug svarbesni savi jausmai, užplūstantys širdį žiūrint į menininko kūrybą. Kad ir ką sakytų profesionalūs kritikai ateityje, Nijolės kūriniai, jų tapybos stilius nepalieka abejingų. Apima jausmas, jog stovi visai netoli paralelinio pasaulio, jog kažkur netoli galima surasti duris, už kurių ir dangaus, ir medžių, ir net žolės spalvos daug ryškesnės, turinčios savąją prasmę. Matyt, ir žmonių jausmai ten daug stipresni…

Pasak vienos parodos lankytojos, kiekvienas žmogus savyje nešioja šviesos spindulėlį, gėrio lašelį. Svarbu jį surasti bei parodyti aplinkiniams. Kartais žmogus ir numiršta neatradęs savęs. Nijolei padėjo atsitiktinumas, nors galbūt taip buvo lemta… Paroda veiks iki gruodžio 1 dienos.

Remigijus Bonikatas