Nijolė Didžiokienė

Anciūnuose Mikei Pūkuotukui karstytis po medžius netrukdė net lietus

Nulėpausio gimtadienio tortas, kurį padovanojo verslininkė Nijolė Didžiokienė.

Nulėpausio gimtadienio tortas, kurį padovanojo verslininkė Nijolė Didžiokienė.

Netradiciškai papasakoti vaikų mylimo rašytojo Alano Aleksanderio Milno parašytas istorijas apie mažą smaližių meškiuką Mikę Pūkuotuką sumanė Anciūnų bibliotekos bibliotekininkė Rita Makauskienė. Ji rugpjūčio 5-osios vidurdienį susitikti su istorijų herojais, prisiminti jų nuotykius pakvietė Anciūnų krašto vaikus, jų tėvelius ir senelius. Tai jau tradicija tampantis renginys, vasarai riedant į pabaigą sukviečiantis anciūniškių ir jų svečių šeimas į gražią šventę. Skaityti daugiau »

Sušildė bendravimas su žinomais žmonėmis

Ilgametė mokytoja, Igno Šeiniaus premijos laureatė Danutė Miliukienė skaitė savo poeziją.

Ilgametė mokytoja, Igno Šeiniaus premijos laureatė Danutė Miliukienė skaitė savo poeziją.

Tarpušvenčio dienomis naujoji Širvintų kavinė „Terasa“, įsikūrusi šalia Širvintų knygyno, skelbė akciją „Arbatos puodelis su žinomu žmogumi“. Širvintiškiai buvo pakviesti ne tik pasivaišinti arbata ir kalėdiniais kepiniais, bet ir šaltą žiemos vakarą sušildyti bendravimu su žmonėmis, iš kurių galima ne tik išgirsti įdomių dalykų, bet ir pasimokyti gyvenimiškos patirties.  Skaityti daugiau »

2016 metų geradario vardas – Nijolei Didžiokienei

Dešinėje - Nijolė Didžiokienė

Dešinėje - Nijolė Didžiokienė

Gruodžio 15-osios vakarą Širvintų rajono verslininkai, ūkininkai, nuolatiniai renginių, didesnių ir mažesnių rajone vykdomų darbų rėmėjai rinkosi į merės Živilės Pinskuvienės jau antrus metus rengiamą akciją „Dalinkimės širdžių šiluma“. Šventinio vakaro kulminacija tapo pirmą kartą mūsų rajone surengtos „Metų geradario“ nominacijos laimėtojo paskelbimas. Simbolinis apdovanojimas – širdies gėlės rožės žiedas – buvo įteiktas 2016 metų Širvintų krašto geradarei – Nijolei Didžiokienei.

„Tai žmogus, kuris niekada neatsakys nei paramos, nei pagalbos. Žmogus, kuris spinduliuoja gerumu. Žmogus – be galo kuklus. Turime iš ko pasimokyti kilnumo ir nuoširdumo. Ačiū už paramą, kurią skyrėte Širvintų rajono mokykloms, kultūrai, sportui, didesniems ir mažesniems darbams. Ačiū už gerumą, kuriuo įkvepiate visus aplinkinius,“ – įteikdama apdovanojimą sakė merė Živilė Pinskuvienė. Skaityti daugiau »

„Pasaulis mano širdimi“

Sveikinimo žodį tarusi merė Živilė Pinskuvienė Nijolei Didžiokienei linkėjo, kad tie puikūs darbai, kuriuose įdėta autorės širdis, būtų žinomi ne tik esantiems šalia, bet ir visai Lietuvai.

Sveikinimo žodį tarusi merė Živilė Pinskuvienė Nijolei Didžiokienei linkėjo, kad tie puikūs darbai, kuriuose įdėta autorės širdis, būtų žinomi ne tik esantiems šalia, bet ir visai Lietuvai.

Rugsėjo 9 d. Širvintų kultūros centre atidaryta mūsų kraštietės, tautodailininkės Nijolės Didžiokienės kūrybos darbų paroda „Pasaulis mano širdimi“.  Skaityti daugiau »

Čiobiškyje duris atvėrė naujas vaikų darželis

Merės dovana – didžiulis meškinas – iš karto sulaukė mažųjų pripažinimo

Merės dovana – didžiulis meškinas – iš karto sulaukė mažųjų pripažinimo

Rugsėjo 1-oji Čiobiškyje buvo ypatinga. Šventišką dieną čia buvo perkirpta simbolinė juostelė ir mokyklos pastate duris atvėrė naujai įrengtas, jaukus, naujas vaikų darželis.  Skaityti daugiau »

Kūryba – tai mano sielos gydytoja

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones
Kūryba – tai mano sielos gydytoja
Gegužės 11 dieną Lietuvos nacionaliniame muziejuje širvintiškei Nijolei Didžiokienei buvo įteiktas Lietuvos tautodailininkų sąjungos nario pažymėjimas. Užėjęs į menininkės namus pasijunti lyg į muziejų pakliuvęs… Didelio dviaukščio namo sienos tarsi gyvos, – jos kalba apie šėlstančią jūrą, žiūri įvairiaspalvių gėlių akimis, ramina sielą švelniais stebukliniais gamtos vaizdais. Susėdę tarp „gėlių“, netoli „jūros kranto po paraudusiu dangumi“ kalbamės apie menininkės kūrybinį kelią.
- Kaip jūsų gyvenime atsirado kūryba ir konkrečiai dailė?
- Manau, kad jau man ateinant į šį pasaulį tas kūrybos grūdelis buvo manyje. Augant, formuojantis kaip asmenybei, kūrybos daigelis augo kartu su manimi.  Darbštumą, gabumus ir pomėgį menui, matyt, paveldėjau iš tėvų, senelių bei gausios giminės, pasižymėjusių įvairiais talentais: vyrai buvo geri staliai, krepšių iš vytelių pynėjai, moterys – siuvinėjimo, mezgimo, nėrimo meistrės, senelė ir teta jaunystėje – audėjos. Mano mama, išauginusi 5 vaikus, buvo puiki vilnos verpėja, mezgėja, daugiau kaip 20 metų vėlė veltinius. Tėtis gražiai pindavo iš vytelių krepšius, gamindavo įvairius medinius buities rakandus. Jo pusbrolis, mano krikšto tėvelis, tapė paveikslus, gamindavo nuostabiais drožiniais išgrąžintus baldus. Labai patiko stebėti, kaip teta, mama ar senelė audžia staklėmis, iš skiautinių siuva įvairius kilimėlius.
Esu romantikė. Vaikystėje mėgdavau nuo visų pasislėpti netoli namų buvusiame rugių lauke ir gėrėtis ten augančių rugiagėlių vaiskia spalva arba akimis ganyti nuostabaus grožio debesis. Menu, kaip vaikystėje kurdavau įvairias pasakas, paauglystėje – eiles. Šiandien fantazijų skaitiklis sukasi nesustodamas net naktimis. Jei užsidegu kokia nors idėja, turiu ją būtinai įgyvendinti. Kaip smagu buvo projektuoti namą, tvenkinį, vandens krioklį, puoselėti gėlynus…
Piešti mėgau nuo mokyklos laikų, visada žavėjausi tapybos darbais. Modernus menas ne prie širdies, labiausiai visada žavėjo peizažai, augalijos motyvai. Tas vaikystės ir jaunystės dienų harmonijos ir gyvenimo spalvų troškulys niekur nedingo, tik, matyt, subrendo, išsiskleidė, užbūrė ir neša tolyn.
- Vis dėl to, norint tapyti, kaip ir visose žmogaus veiklos srityse, reikia mokytis…
- 2012 metų sausio mėnesį pradėjau lankyti Širvintų meno mokykloje organizuotą suaugusiųjų tapybos grupę. Tuo pačiu metu pradėjau mokytis tradicinės kinų tapybos Laimos Dorofejevaitės vadovaujamoje dailės studijoje. Visos pamokos man taip patiko! O dar kai mokytojos Stasė Rulevičienė, Aldona Ragelskienė ir Laima Dorofejevaitė pradėjo girti ir skatinti, man tiesiog sparnai užaugo… Stengiuosi dalyvauti pleneruose. Kryme mokiausi vaizduoti jūrą. Nuo jaunų dienų mane žavi kalnai – labai mėgstu tapyti kalnų peizažus. O kai vyras vieną kartą pajuokavo, kad dailininke pavadins tik tada, kai nupiešiu jo portretą, tai tapo postūmiu imtis portreto žanro. Šito mokiausi pleneruose Tenerifėje ir Juodkalnijoje  Dabar jau ne vienas portretas puikuojasi ant studijos sienų. Mėgstu tapyti aliejiniais dažais ir dirbti su sausąja pastele. Patinka ir grafika.
- Iš kur semiesi įkvėpimo? Sėdi ir lauki tinkamos minties prie tuščios drobės?…
- Mano kūryboje įkvėpimas turi ypatingą reikšmę. Visa ko pradžia yra idėja, mintis. Mintis gali kilti visiškai spontaniškai, kartais naktį. Neretai tos naktys būna bemiegės ir ilgos, bet dažniausiai įkvepia pamatytas nuostabaus grožio dangus, praplaukiantys ir vis kitokie debesys, kuriuos galima tapyti ir tapyti ir kurie visada bus skirtingi, gamtos peizažas ar gėlės žiedas… Kartais, gimus minčiai, ją tenka ilgokai savyje nešioti, kol atsiranda laisvo laiko atsistoti prie molberto, o tada jau drobėje gali atsirasti truputį kitas vaizdelis. O kartais jau tapydama pastebiu, kad vaizduoju ne visai tai, ką buvau numačiusi. Būna, kad, tapant vieną paveikslą, jau kyla mintis kitam.
Niekuomet netapau iš reikalo, jei to daryti nenoriu. Visuomet stengiuosi drobėje užfiksuoti tik pozityvias, gražias, teigiamas mintis. Tie potėpiai nėra beprasmiai. Juose sudėtos mano geros mintys ir neišsakyti žodžiai. Tapyba – savotiška meditacija, – jos metu tarsi sustoja laikas, stebiu piešiamus vaizdus, geriu spalvas ir jaučiu, kaip viskas manyje nurimsta. Atsipalaiduoju, pailsiu, užmirštu viską aplink, dingsta pašalinės mintys. Liekame tik mes –  aš ir mano kūrinys. Tapyba – tai mano sielos gydytoja.
- Kiek laiko tapai vieną paveikslą?
- Tapau ir piešiu labai greitai. Įkvėpimui pagavus, net nepajuntu, kaip rytas išaušta. Esu maksimalistė, jeigu jau kuo susidomiu, tai pasineriu visa savo esybe. Stovėdama prie molberto prarandu laiko nuovoką, galiu nutapyti paveikslą per 1- 2 dienas, bet būna, kad tapau ir 2-3 savaites. Kūrybos pradžioje norėdavau ryškių spalvų, bet tuo pačiu jų ir bijojau, nes atrodė, kad ryškios spalvos atskleis gyvus jausmus…
- Ar kartais nesinori perdaryti  darbą? Ar nebaisu uždėti eilinį potėpį, juk po to kelio atgal nebėra.
- Jeigu baigiu darbą vėlai vakare, tai dažniausiai, kol užmiegu, dar kokius 3-5 kartus atsikeliu ir einu pasižiūrėti ką tik gimusio kūrinio. Ir kartais būna, kad sugalvoju kažką pataisyti. Tada gali tekti ir vos ne visą paveikslą pertapyti (yra buvę ir taip). Tapant aliejiniais dažais, uždėjus potėpį, jį galima taisyti ir taisyti arba galutinai sugadinti… Dažniausiai, jeigu naktį pradedu taisyti, tai ir sugadinu. Panašiai buvo pačioje  kūrybos pradžioje, kada labai norėjosi kuo greičiau pamatyti galutinį rezultatą. Dabar jau išmokau laiku sustoti ir taisau tik gerai pailsėjusi. Šiaip – jeigu paveikslo vaizdas gerai „susiguli“ viduje, tai ir taisyti dažniausiai nereikia.
- Visi mes kažkada buvome mokiniais, žinių ir gyvenimo išminties mus mokė mokytojai. Vienus mokytojus mėgome, kitų – nelabai…
- Su didele meile ir pagarba visada prisimenu savo pirmąją pradinių klasių mokytoją Marytę Ermanienę, šviesios atminties mokytojus: istorijos mokytoją Stasį Dačką, auklėtoją ir fizikos mokytoją Petrą Pauliukonį, matematikos mokytoją Reginą Ažubalienę ir kitus. Na o mano mokytoja Helena Vaicekauskienė iki šiol man yra pavyzdys, autoritetas ir Mokytoja iš didžiosios raidės.
- Be tapybos, kokios dar turite širdžiai mielos veiklos?
- Mėgstu keliauti, myliu gėles, turiu jų daug namuose ir kieme. Svetainėje yra didelis jūrinis akvariumas, patinka jį prižiūrėti, tvenkinyje prie namų gyvena karpiai, karosai ir lynai… Labai patinka šokti. Šoku rytietiškus šokius susibūrusiame bendraminčių moterų kolektyve „Laumenė“. Aišku, didžiausią dalį savo laisvalaikio skiriu tapybai…
- Grįžkime prie kūrybos. Visai neseniai Tau suteiktas Lietuvos tautodailininkės vardas, kuris turėtų įpareigoti tolesniems darbams?
- Taip, jau turiu Tautodailininkų sąjungos nario pažymėjimą. Manau, kad daugiau dėmesio reikės skirti tautodailei, aktyviau dalyvauti parodose. Tikiuosi vietoje nestovėti – man patinka kurti. Paveiksluose norisi išreikšti save, dovanoti pasauliui kažką, kas leistų įprasminti mūsų žemiškąją būtį, pateisinti savo dieviškąją prigimtį. Juk, pasak Biblijos, esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, tai ir patys esame kūrėjai. Esame laimingi išpildydami savo pašaukimą – kurdami.
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
484 – Netrukus visomis spalvomis nušvis stebuklinga gėlė.
491 – Autoportretas…
493 – Nijolės Didžiokienės nutapytame paveiksle mergaitei gyventi saugu…
501, 497 – Vanduo laipteliais bėga žemyn, žmogaus mintys – tolyn… Vandens krioklys – vienas iš mėgstamų ponios Nijolės poilsio kampelių.
Nijolės Didžiokienės nutapytame paveiksle mergaitei gyventi saugu...

Nijolės Didžiokienės nutapytame paveiksle mergaitei gyventi saugu...

Gegužės 11 dieną Lietuvos nacionaliniame muziejuje širvintiškei Nijolei Didžiokienei buvo įteiktas Lietuvos tautodailininkų sąjungos nario pažymėjimas. Užėjęs į menininkės namus pasijunti lyg į muziejų pakliuvęs… Didelio dviaukščio namo sienos tarsi gyvos, – jos kalba apie šėlstančią jūrą, žiūri įvairiaspalvių gėlių akimis, ramina sielą švelniais stebukliniais gamtos vaizdais. Susėdę tarp „gėlių“, netoli „jūros kranto po paraudusiu dangumi“ kalbamės apie menininkės kūrybinį kelią.

- Kaip jūsų gyvenime atsirado kūryba ir konkrečiai dailė?

- Manau, kad jau man ateinant į šį pasaulį tas kūrybos grūdelis buvo manyje. Augant, formuojantis kaip asmenybei, kūrybos daigelis augo kartu su manimi.   Skaityti daugiau »

„Spalvų darnoje atgimstu“

Po stebuklingu skėčiu Algirdas ir Nijolė Didžiokai.

Po stebuklingu skėčiu Algirdas ir Nijolė Didžiokai.

Lapkričio 15 dieną Širvintų kultūros centre vyko Nijolės Didžiokienės tapybos darbų parodos „Spalvų darnoje atgimstu“ atidarymas. Parodų salėje ne tik sėdimų vietų buvo maža, tačiau šiek tiek vėliau atėjusiems ir palei sienas atsistoti nebebuvo kur. Nepamenu, ar kada nors šios salės sienos matė tiek žmonių…

Pasak renginio vedėjos Rimos Nainienės, šioje salėje Nijolės Didžiokienės draugai atrado dar „nepažįstamą“ Nijolę. Savo darbuose autorė tarsi atskleidžia savo vidinio pasaulio istoriją, – ryškiomis spalvomis atlieka viešą išpažintį.

Pasakodama apie savo kūrybą, autorė prisipažino, jog teptuką į rankas paėmė vos prieš porą metų. Iki to laiko paskutinį kartą piešė pradinėse klasėse. Širvintų meno mokyklos dailės skyrius atlieka kilnią misiją, – ieško užslėptų talentų ir juos atranda.

Skaityti daugiau »

Savivaldybės naujienos

Širvintų parapija

Web ir SEO sprendimai

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa

Atostogavote?

Rezultatai

Loading ... Loading ...
Archyvas
Reklama

Židiniai
Kreditas
Plytelės
Buitinė technika namams
Pigūs baldai
Vertimai iš anglų
Lagaminai
Microblading
NeoLife vitaminai
Įmonių steigimas
Išparduotuvė
Optimizavimas paieškos sistemoms

  
Statistika
Dabar svetainėje: 11 lankytojai
Nuotraukos
Atsisiųsti Flash Player slideshow žiūrėjimui.