Spalio 10-oji – Vietos savivaldos diena

Tarpukariu Gelvonų valsčiui priklausęs Bagaslaviškis turėjo seniūnijos (šaltišystės) statusą. Nuotraukoje: 1-ojo pėstininkų pulko 2 kuopos kariai Bagaslaviškyje 1921 metais. e-kinas.lt nuotr.

1919 metų spalio 10 dieną Lietuvoje buvo pasirašytas Savivaldos įstatymas, tad ši diena laikoma Vietos savivaldos diena.

Kaip tuo metu buvo įsivaizduojama savivaldos sistema, galima sužinoti pavarčius šį įstatymą. Iš jo galima suprasti, pagal kokią tvarką veikė ir tuometiniai Širvintų, Musninkų, Gelvonų valsčiai, taip pat kaimyniniai Šešuolių, Giedraičių, Pabaisko, Veprių valsčiai, kuriems buvo priskirtos ir nedidelės dabartinio Širvintų rajono teritorijos.

Antras šio įstatymo paragrafas teigė, kad „visa Lietuva dalinama apskritimis, apskritys gi valsčiais“. Pagal paragrafo 1 pastabą aiškėja, kad visi miesteliai ir bažnytkaimiai, turintys mažiau kaip 3 tūkst. gyventojų, su aplinkiniais sodžiais sudarė bendrą valsčių, o 2 pastaba paaiškino, jog visi miesteliai, turintys nuo 3 iki 10 tūkst. gyventojų, „gali tvarkytis savo reikalais atskirai nuo aplinkinių sodžių valsčių teisėmis. Prie šių miestelių gali dėtis ir atskiri aplinkiniai sodžiai.“

Įstatymas taip pat reglamentavo ir kitus dalykus. Pageidauta, kad, pavyzdžiui, valsčiuje gyventų apie 5 tūkst. gyventojų, o ploto radiusas (atstumas tarp ribų) – apie 15 varstų (apie 16 km).

Valsčiams valdyti buvo sudaromos tarybos, į kurias renkami atstovai. Proporcija – vienas atstovas nuo 300 gyventojų, kurie pagal rinkimų teritoriją suskirstomi į vadinamąsias apskritėles. Valsčiaus taryboje negalėjo būti mažiau kaip 12 atstovų.

Įdomi buvo pati balsavimo sistema, kuri kilo dėl žmonių neraštingumo. Rinkėjai balsavo kamuolėliais už kandidatus, kuriuos į Valsčiaus tarybą galėjo siūlyti susitarę ne mažiau kaip 25 apskritėlės rinkėjai. Balsuojama iš eilės, abėcėlės tvarka. Prie dėžės prieinančiam rinkėjui procesą stebintys ne mažiau kaip du paskirti rinkėjai paduoda kamuolėlį, kurį rinkėjas įmeta į dėžę. Kamuolėliai įmetami į dėžę, kuri padalyta į dvi dalis: baltą ir juodą. Į juodą dalį kamuolėlį meta balsuojantis prieš kandidatą, į baltą – balsuojantis už. Išrinktas laikomas tas, kas gavo daugiau kaip pusę balsų, pirmenybė suteikiama gavusiems daugiau. Kam nors gavus po lygiai balsų, traukiami burtai.

Valsčiaus taryba dvejiems metams išrenka Valsčiaus valdybą (viršaitį, jo padėjėją ir iždininką) ir skiria jos nariams algas, kurios negali būti mažinamos visą kadenciją, t. y. dvejus metus. Reikalavimas paskirtiesiems – mokėjimas rašyti ir būti sulaukusiems bent 24 metų.

Valsčiaus viršaitis pats samdė ir atleido sekretorių, taip pat jam reikalingus tarnautojus, kurių pareigybes ir algų dydį nustatydavo Taryba.

Būtina priminti, kad valsčiai nebuvo pirmoji savivaldos grandis. Tas vaidmuo teko seniūnijoms (šaltišystėms), į kurias buvo dalijami valsčiai. Seniūniją sudarė teritorija, turinti apie 100 gyventojų. Taigi, ją galėjo sudaryti kaimas, miestelis, dvaras ar keli kaimai, dvarai, palivarkai. Seniūnija turėjo seniūną ir pavaduotoją. Seniūnas „visuomenės tvarkos ir ramybės palaikymo reikaluose“ buvo laikomas viršaičio pavaduotoju ir veikė pagal milicijos įstatus.

Seniūnijų reikalus aptardavo ir nuspręsdavo gyventojų sueiga, vadinamoji krivulė. Sueiga ne tik išrinkdavo ne jaunesnį kaip 24 metų seniūną, bet ir skirdavo jam algą, nustatydavo tarnybos laiką.

1931 metais seniūnui ir jo pavaduotojau buvo nustatytas 3 metų laikotarpis. Tada atsirado ir nuostata, kad seniūnija renka atstovą į Valsčiaus tarybą. Tuo pačiu jos veikla irgi prailginta iki 3 metų. 1931 metais viršaičiui bei jo patarėjui taikomas minimalus amžiaus cenzas padidintas iki 30 metų.

1932 metais Širvintų valsčiuje buvo 15 seniūnijų (kaip jos vadintos anuomet): Akmenių, Alionių, Drublionių, Družų, Gavėnių, Kabeldos, Kielių, Motiejūnų, Staškūniškio, Šešuolėlių, Širvintų kaimo, Širvintų miestelio I ir II, Viesų, Žvirblių. Tiek pat seniūnijų skaičiavo ir Gelvonų valsčius: Bagaslaviškio, Dienovydžių (dabar Jonavos r.), Gelvonų, Gelvankų, Jakubonių, Juknonių, Kalekiemių, Karališkių, Keižonių (dabar Jonavos r.), Liūkonių, Mančiušėnų, Pasadnikų, Pavytinės (dabar Ukmergės r.), Šaulių ir Vanagiškių (dabar Jonavos r.). Musninkų valsčiuje buvo 13 seniūnijų: Bajoriškių, Čiobiškio, Kaimynų, Kaimynėlių, Musninkų, Kunigiškių, Liuliškių, Montinionių, Pamušių, Pigašių, Užušilių ir Vindeikių. Juodiškių ir Maišelių seniūnijos 1932 metais įėjo į Giedraičių valsčiaus sudėtį, o Kiauklių, Kriaunų, Limonių ir Medilių seniūnijos priklausė Šešuolių valsčiui.

Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite spalio 4 d. laikraščio numeryje.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
5 (1 įvert.)
scroll to top