Šv. Huberto dienos proga – apie medžioklės ypatumus

Šv. Hubertui artėjant – apie medžioklės ypatumus
Alionyse gyvena medžiotojas Hendrikas Adomavičius. Užlipęs į gyvenamojo namo antrą aukštą, patekau į medžioklės trofėjų muziejų. Nuo sienų tuščiomis akiduobėmis žvelgė daugybė baltutėlaičių kaip sniegas kaukolių, pasipuošusių įvairaus dydžio ir formų ragais. Šalia sukabinti garbės raštai ir medaliai. Artėjant Medžiotojų dienai ponas Hendrikas sutiko pakalbėti apie medžioklės ypatumus.
– Medžiotojai buriasi į būrelius, klubus. Kokiam kolektyvui priklausote Jūs?
– Priklausau Kielių medžiotojų klubui, kuriam aštuoniolika metų vadovavo Vaclovas Četrauskas ir tik šiais metais, Vaclovui atsisakius šių pareigų, išrinkome naują vadovą – Vygantą Buzį.
– Pradėkime nuo pradžios. Iš kur atsirado potraukis medžioti?
– Matyt, jau genuose buvo užprogramuota, kad tapsiu medžiotoju. Nuo mažens pats mylimiausias žaislas buvo šautuvas. Per šventes tėvai pasikinkydavo arklį ir visi su vežimu važiuodavome į Širvintas. Parduotuvėje negalėdavau atitraukti akių nuo žaislinio pistoleto ar šautuvėlio. Grįžus iš sovietinės kariuomenės, medžiotojų būrelio pirmininku buvo Napaleonas Pažūsis. Jis ir pakvietė mane į medžiotojų būrelį. Žinoma, iš pradžių niekas medžioti neleido, reikėjo žvėrims pašarą vežioti, varovu pabūti, ir tik po poros metų tapau pilnateisiu Kielių medžiotojų būrelio nariu. Medžioti pradėjau 1983 metais, taigi, šiemet nuo gegužės mėnesio jau 33-ti metai eina.
– Ar prisimenate savo pirmą sumedžiotą žvėrį? Kokį ginklą tada turėjote?
– Nusipirkau šautuvą ir antrą ar trečią vakarą medžioklėje tykojant nušoviau didelį šerną. Tuo laiku, išlaikęs egzaminą ir gavęs medžiotojo bilietą, galėdavai šaudyti tik iš lygiavamzdžio šautuvo ir tik po trejų metų galėdavai įsigyti graižtvinį. Apie kitus variantus net kalbos nebūdavo… Nieko čia baisaus, – pakankamai sumedžiodavome ir su lygiavamzdžiu. Dabar visi naudoja karabinus su optiniais taikikliais, o lygiavamzdžiais medžioja nebent antis ar kiškius, dabar ir šautuvų kainos daug didesnės.
– Užjausdamas silpnesnį, privalau jūsų paklausti: „Nnegi negaila šaudyti beginklius žvėrelius?“
– Medžioklė yra tarsi natūrali atranka. Stiprus ir sveikas žvėrelis turi šansą pabėgti. Be to, dauguma žvėrių medžiojami tik tam tikru laiku ir tam tikro amžiaus. Kodėl niekas nekalba apie gailestį skerdžiamai kiaulei ar karvei?… Va jie neturi jokių šansų pabėgti…
– Koks buvo stambiausias ir garbingiausias jūsų laimikis?
– Sėdėdamas bokštelyje Kvakšių kaime, šalia Genių durpyno, pastebėjau tauriojo elnio patiną su didžiuliais ragais. Šoviau ir pataikiau – ranka nesudrebėjo. Jau vėliau, išmatavus ragus, paaiškėjo, kad ragai tikrai neeiliniai – Širvintų rajone elnio su tokiais įspūdingais ragais dar niekas nebuvo sumedžiojęs. Per trisdešimt medžioklės metų –  pirmas toks laimikis. Matyt, tokiu būdu jubiliejaus proga mane pasveikino medžiotojų globėjas šv. Hubertas.
– Ar visus elnius galima šaudyti?
– Ne taip paprasta surasti tą reikalingą elnią. Prieš šaunant reikia nustatyti jo amžių, lytį, yra tam tikri medžioklės terminai – skirtingu metų laiku medžiojami briedžių, tauriųjų elnių, danielių, stirnų patinai, patelės, antramečiai patinai, jaunikliai. Žvėries amžius ir jo kokybė nustatoma pagal selekcinius požymius: ragų formą, jų spalvą ir perluotumą, karūnų išsivystymą. Prieš šaunant reikia greitai įvertinti ir žinoti, į ką šauni, nes kitaip gali sulaukti didelės baudos.
– Ar dažnai būna medžiotojų žinių ir sugebėjimų patikrinimas?
– Stojantieji į medžiotojus turi laikyti egzaminą. Išlaikiusiems teorinį medžioklės ir praktinį šaudymo egzaminus asmenims išduodamas medžiotojo bilietas Šiuo metu kas penkeri metai vykdomas saugaus elgesio medžioklėje patikrinimas. Taip pat vyksta praktinis šaudymas.
– Ar turi medžiotojai savas tradicijas?
– Sumedžiotus žvėris pagerbiame. Suguldome gražiai ant žemės pagal žvėrių rūšį. Iš pradžių guldomi stambiausi, tada kitoje eilėje guldomi smulkesni – kiškiai, lapės… Pagerbiantis medžiotojas nulaužtą šakelę įspraudžia paguldytam žvėriui į nasrus kaip „paskutinį kąsnį“. „Paskutinis kąsnis“ duodamas tik žolėdžiams. Plėšrūnams „paskutinio kąsnio“ neduodama. Dar viena pagerbimo šakelė skiriama visiems stambiesiems žvėrims – briedžiams, elniams. Ji uždedama ant sumedžioto žvėries krūtinės kairėje pusėje prie širdies. Žiemą dedamos eglės arba pušies, o vasarą – ąžuolo šakelės. Svarbu atkreipti dėmesį, kad pagerbimo šakelė gali būti tik laužta, o ne nupjauta peiliu ar nukirsta kirviu.
– Dar visai neseniai buvo kilusi panika dėl afrikinio kiaulių maro. Kaip yra šiandien?
– Teoriškai kiaulių maras niekur nedingo. Aš pats kiaules laikau, todėl po medžioklės grįžęs namo jau seniai turėjau tas kiaules užkrėsti maru. Sunku pasakyti, gal kiek ir perdėtas pavojus buvo, o gal dabar maras būtent dėl didelių apsaugos priemonių ir išnyko. Mes visada, sumedžioję šerną, vežame mėsą patikrinti, tačiau iki šiol nieko blogo mūsų šernienoje nebuvo aptikta. Šernų medžioklė nėra limituota, juos galima medžioti bet kuriuo metu ir bet kokio amžiaus. Bet save gerbiantis medžiotojas tikrai nešaus į patelę su mažais šerniukais.
– Kokie jūsų kaip medžiotojo „santykiai“ su vilkais?
– Vilkus medžiojame tiek, kiek leidžia kvotos. Mūsų apylinkėje pastaruoju metu apie siautėjančius ir gyvulius pjaunančius vilkus nesigirdėjo. Tiesa, prieš kokius penkerius metus per porą šimtų metrų nuo mūsų sodybos apie 200 kilogramų veršiuką papjovė. Tarp mano sumedžiotų žvėrių yra ir vilkas. Kartą teko nušauti pasiutusį vilką. Paskambinęs žmogus pasiskundė, kad į daržinę vilkas atėjo. Kadangi paprastai taip nebūna, pamaniau, kad ten tikriausiai šuo užklydo. Nuvažiavau, žiūriu – tikrai vilkas. Stovi sau ramiai, tik akys žybsi. Vėliau nuvežėm patikrinti, pasirodo, tas vilkas sirgo pasiutlige…
– Papasakokite apie medžioklės būdus ir jos ypatumus.
– Medžioklė iš bokštelio – kai tykojama kanopinių žvėrių, vilkų, lapių, kiškių. Tamsiuoju paros metu tykojamus kanopinius žvėris galima apšviesti medžiokliniu prožektoriumi. Su varovais – kai žvėris link medžiotojų, stovinčių linijoje ir ties žvėrių takai, gena varovai su medžiokliniais šunimis arba be jų. Medžioklė su urviniais šunimis. Anksčiau turėjau taksą – važiuodavome urvuose gaudyti usūrinių šunų, taip pat pakliūdavo lapės, pasitaikydavo ir barsuką sugauti. Medžioklė sėlinant – kai prieinama prie medžiojamo žvėries ar paukščio. Vandens paukščiai medžiojami iš valties, taip pat jų tykojant. Paukščius medžioti patartina tik su šunimis. Jie laimikį ir pakelia, ir atneša. Dar galima medžioti „grandine“ – kai grupė medžiotojų, sustoję linija, eina per lauką. Visi būdai geri, tačiau norėčiau pabrėžti, kad jokiu būdu negalima šauti į neaiškų objektą – pirmiausia reikia įsitikinti, kas yra tavo taikiklyje.
– Per tiek medžioklės metų turbūt esate sumedžiojęs įvairiausių gyvūnų?
– Sumedžiotų laimikių sąraše būtų: vilkas, stirna, kiškis, lapė, usūrinis šuo, taurusis elnias, briedis, šernas, kiaunė, audinė, bebras. Senais laikais labai apsimokėdavo medžioti bebrus. Vieno kailio kaina buvo apie 120 rublių – tuometinis geras mėnesinis atlyginimas.
– Geras dalykas – medžioklė. Ant medžiotojo stalo gana dažna skani laukinių žvėrių mėsytė, kuri nieko nekainuoja…
– Sutinku, kad dažnas žmogus taip galvoja – atseit sumedžiojai, nereikėjo nė cento parduotuvėje išleisti. Išsivirei skanių dešrelių ar išsikepei puikaus skonio šašlyko. Tačiau jeigu viską sudėtum, tai parduotuvėje nusipirkti dešrelių būtų pigiau. Pirmiausia reikia nuvažiuoti į medžioklės vietą, vėliau parsivežti laimikį, jeigu toks yra. Ne tik kuras kainuoja, o kur dar medžioklei reikalingi daiktai: šautuvas, šoviniai, žiūronai, apranga, batai?
– Lapkričio 3 dieną šv. Hubertas, Medžiotojų diena. Švęsite?
– Pernai visi rajono medžiotojai buvo susirinkę Kernavėje. Šiais metais planuojame šventę Musninkuose – Švč. Trejybės bažnyčioje vyks Šv. Mišios, skirtos medžiotojų globėjui Šv. Hubertui. Po to galbūt virsime medžiotojų sriubą…
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
693 – Hendrikas Adomavičius savo namuose prie sumedžiotų trofėjų
335 – Išvyka į mišką kartu su Alionių pagrindinės mokyklos mokiniais. Žvėrims beriama druska.
219 – Kielių klubo medžiotojai prie urvuose sumedžioto laimikio. Centre – Hendrikas Adomavičius.
Net sumedžiotas Lietuvos girių karalius vilkas atrodo įspūdingai…
Hendrikas prie nušauto tauriojo elnio
Hendrikas Adomavičius savo namuose prie sumedžiotų trofėjų

Hendrikas Adomavičius savo namuose prie sumedžiotų trofėjų

Alionyse gyvena medžiotojas Hendrikas Adomavičius. Užlipęs į gyvenamojo namo antrą aukštą, patekau į medžioklės trofėjų muziejų. Nuo sienų tuščiomis akiduobėmis žvelgė daugybė baltutėlaičių kaip sniegas kaukolių, pasipuošusių įvairaus dydžio ir formų ragais. Šalia sukabinti garbės raštai ir medaliai. Artėjant Medžiotojų dienai ponas Hendrikas sutiko pakalbėti apie medžioklės ypatumus.

– Medžiotojai buriasi į būrelius, klubus. Kokiam kolektyvui priklausote Jūs?

– Priklausau Kielių medžiotojų klubui, kuriam aštuoniolika metų vadovavo Vaclovas Četrauskas ir tik šiais metais, Vaclovui atsisakius šių pareigų, išrinkome naują vadovą – Vygantą Buzį.

Kielių klubo medžiotojai prie urvuose sumedžioto laimikio. Centre - Hendrikas Adomavičius.

Kielių klubo medžiotojai prie urvuose sumedžioto laimikio. Centre - Hendrikas Adomavičius.

– Pradėkime nuo pradžios. Iš kur atsirado potraukis medžioti?

– Matyt, jau genuose buvo užprogramuota, kad tapsiu medžiotoju. Nuo mažens pats mylimiausias žaislas buvo šautuvas. Per šventes tėvai pasikinkydavo arklį ir visi su vežimu važiuodavome į Širvintas. Parduotuvėje negalėdavau atitraukti akių nuo žaislinio pistoleto ar šautuvėlio. Grįžus iš sovietinės kariuomenės, medžiotojų būrelio pirmininku buvo Napaleonas Pažūsis. Jis ir pakvietė mane į medžiotojų būrelį. Žinoma, iš pradžių niekas medžioti neleido, reikėjo žvėrims pašarą vežioti, varovu pabūti, ir tik po poros metų tapau visateisiu Kielių medžiotojų būrelio nariu. Medžioti pradėjau 1983 metais, taigi, šiemet nuo gegužės mėnesio jau 33-ti metai eina.

– Ar prisimenate savo pirmą sumedžiotą žvėrį? Kokį ginklą tada turėjote?

– Nusipirkau šautuvą ir antrą ar trečią vakarą medžioklėje tykojant nušoviau didelį šerną. Tuo laiku, išlaikęs egzaminą ir gavęs medžiotojo bilietą, galėdavai šaudyti tik iš lygiavamzdžio šautuvo ir tik po trejų metų galėdavai įsigyti graižtvinį. Apie kitus variantus net kalbos nebūdavo… Nieko čia baisaus, – pakankamai sumedžiodavome ir su lygiavamzdžiu. Dabar visi naudoja karabinus su optiniais taikikliais, o lygiavamzdžiais medžioja nebent antis ar kiškius, dabar ir šautuvų kainos daug didesnės.

– Užjausdamas silpnesnį, privalau jūsų paklausti: „Negi negaila šaudyti beginklius žvėrelius?“

– Medžioklė yra tarsi natūrali atranka. Stiprus ir sveikas žvėrelis turi šansą pabėgti. Be to, dauguma žvėrių medžiojami tik tam tikru laiku ir tam tikro amžiaus. Kodėl niekas nekalba apie gailestį skerdžiamai kiaulei ar karvei?… Va jie neturi jokių šansų pabėgti…

– Koks buvo stambiausias ir garbingiausias jūsų laimikis?

– Sėdėdamas bokštelyje Kvakšių kaime, šalia Genių durpyno, pastebėjau tauriojo elnio patiną su didžiuliais ragais. Šoviau ir pataikiau – ranka nesudrebėjo. Jau vėliau, išmatavus ragus, paaiškėjo, kad ragai tikrai neeiliniai – Širvintų rajone elnio su tokiais įspūdingais ragais dar niekas nebuvo sumedžiojęs. Per trisdešimt medžioklės metų –  pirmas toks laimikis. Matyt, tokiu būdu jubiliejaus proga mane pasveikino medžiotojų globėjas šv. Hubertas.

Hendrikas prie nušauto tauriojo elnio

Hendrikas prie nušauto tauriojo elnio

– Ar visus elnius galima šaudyti?

– Ne taip paprasta surasti tą reikalingą elnią. Prieš šaunant reikia nustatyti jo amžių, lytį, yra tam tikri medžioklės terminai – skirtingu metų laiku medžiojami briedžių, tauriųjų elnių, danielių, stirnų patinai, patelės, antramečiai patinai, jaunikliai. Žvėries amžius ir jo kokybė nustatoma pagal selekcinius požymius: ragų formą, jų spalvą ir perluotumą, karūnų išsivystymą. Prieš šaunant reikia greitai įvertinti ir žinoti, į ką šauni, nes kitaip gali sulaukti didelės baudos.

– Ar dažnai būna medžiotojų žinių ir sugebėjimų patikrinimas?

– Stojantieji į medžiotojus turi laikyti egzaminą. Išlaikiusiems teorinį medžioklės ir praktinį šaudymo egzaminus asmenims išduodamas medžiotojo bilietas Šiuo metu kas penkeri metai vykdomas saugaus elgesio medžioklėje patikrinimas. Taip pat vyksta praktinis šaudymas.

– Ar turi medžiotojai savas tradicijas?

– Sumedžiotus žvėris pagerbiame. Suguldome gražiai ant žemės pagal žvėrių rūšį. Iš pradžių guldomi stambiausi, tada kitoje eilėje guldomi smulkesni – kiškiai, lapės… Pagerbiantis medžiotojas nulaužtą šakelę įspraudžia paguldytam žvėriui į nasrus kaip „paskutinį kąsnį“. „Paskutinis kąsnis“ duodamas tik žolėdžiams. Plėšrūnams „paskutinio kąsnio“ neduodama. Dar viena pagerbimo šakelė skiriama visiems stambiesiems žvėrims – briedžiams, elniams. Ji uždedama ant sumedžioto žvėries krūtinės kairėje pusėje prie širdies. Žiemą dedamos eglės arba pušies, o vasarą – ąžuolo šakelės. Svarbu atkreipti dėmesį, kad pagerbimo šakelė gali būti tik laužta, o ne nupjauta peiliu ar nukirsta kirviu.

– Dar visai neseniai buvo kilusi panika dėl afrikinio kiaulių maro. Kaip yra šiandien?

– Teoriškai kiaulių maras niekur nedingo. Aš pats kiaules laikau, todėl po medžioklės grįžęs namo jau seniai turėjau tas kiaules užkrėsti maru. Sunku pasakyti, gal kiek ir perdėtas pavojus buvo, o gal dabar maras būtent dėl didelių apsaugos priemonių ir išnyko. Mes visada, sumedžioję šerną, vežame mėsą patikrinti, tačiau iki šiol nieko blogo mūsų šernienoje nebuvo aptikta. Šernų medžioklė nėra limituota, juos galima medžioti bet kuriuo metu ir bet kokio amžiaus. Bet save gerbiantis medžiotojas tikrai nešaus į patelę su mažais šerniukais.

– Kokie jūsų, kaip medžiotojo, „santykiai“ su vilkais?

– Vilkus medžiojame tiek, kiek leidžia kvotos. Mūsų apylinkėje pastaruoju metu apie siautėjančius ir gyvulius pjaunančius vilkus nesigirdėjo. Tiesa, prieš kokius penkerius metus per porą šimtų metrų nuo mūsų sodybos apie 200 kilogramų veršiuką papjovė. Tarp mano sumedžiotų žvėrių yra ir vilkas. Kartą teko nušauti pasiutusį vilką. Paskambinęs žmogus pasiskundė, kad į daržinę vilkas atėjo. Kadangi paprastai taip nebūna, pamaniau, kad ten tikriausiai šuo užklydo. Nuvažiavau, žiūriu – tikrai vilkas. Stovi sau ramiai, tik akys žybsi. Vėliau nuvežėm patikrinti, pasirodo, tas vilkas sirgo pasiutlige…

Net sumedžiotas Lietuvos girių „sanitaras“ vilkas atrodo įspūdingai...

Net sumedžiotas Lietuvos girių „sanitaras“ vilkas atrodo įspūdingai...

– Papasakokite apie medžioklės būdus ir jos ypatumus.

– Medžioklė iš bokštelio – kai tykojama kanopinių žvėrių, vilkų, lapių, kiškių. Tamsiuoju paros metu tykojamus kanopinius žvėris galima apšviesti medžiokliniu prožektoriumi. Su varovais – kai žvėris link medžiotojų, stovinčių linijoje ir ties žvėrių takais, gena varovai su medžiokliniais šunimis arba be jų. Medžioklė su urviniais šunimis. Anksčiau turėjau taksą – važiuodavome urvuose gaudyti usūrinių šunų, taip pat pakliūdavo lapės, pasitaikydavo ir barsuką sugauti. Medžioklė sėlinant – kai prieinama prie medžiojamo žvėries ar paukščio. Vandens paukščiai medžiojami iš valties, taip pat jų tykojant. Paukščius medžioti patartina tik su šunimis. Jie laimikį ir pakelia, ir atneša. Dar galima medžioti „grandine“ – kai grupė medžiotojų, sustoję linija, eina per lauką. Visi būdai geri, tačiau norėčiau pabrėžti, kad jokiu būdu negalima šauti į neaiškų objektą – pirmiausia reikia įsitikinti, kas yra tavo taikiklyje.

Išvyka į mišką kartu su Alionių pagrindinės mokyklos mokiniais. Žvėrims beriama druska.

Išvyka į mišką kartu su Alionių pagrindinės mokyklos mokiniais. Žvėrims beriama druska.

– Per tiek medžioklės metų turbūt esate sumedžiojęs įvairiausių gyvūnų?

– Sumedžiotų laimikių sąraše būtų: vilkas, stirna, kiškis, lapė, usūrinis šuo, taurusis elnias, briedis, šernas, kiaunė, audinė, bebras. Senais laikais labai apsimokėdavo medžioti bebrus. Vieno kailio kaina buvo apie 120 rublių – tuometinis geras mėnesinis atlyginimas.

– Geras dalykas – medžioklė. Ant medžiotojo stalo gana dažna skani laukinių žvėrių mėsytė, kuri nieko nekainuoja…

– Sutinku, kad dažnas žmogus taip galvoja – atseit sumedžiojai, nereikėjo nė cento parduotuvėje išleisti. Išsivirei skanių dešrelių ar išsikepei puikaus skonio šašlyko. Tačiau jeigu viską sudėtum, tai parduotuvėje nusipirkti dešrelių būtų pigiau. Pirmiausia reikia nuvažiuoti į medžioklės vietą, vėliau parsivežti laimikį, jeigu toks yra. Ne tik kuras kainuoja, o kur dar medžioklei reikalingi daiktai: šautuvas, šoviniai, žiūronai, apranga, batai?

– Lapkričio 3 dieną šv. Hubertas, Medžiotojų diena. Švęsite?

– Pernai visi rajono medžiotojai buvo susirinkę Kernavėje. Šiais metais planuojame šventę Musninkuose – Švč. Trejybės bažnyčioje vyks Šv. Mišios, skirtos medžiotojų globėjui Šv. Hubertui. Po to galbūt virsime medžiotojų sriubą…

Kalbėjosi Remigijus Bonikatas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+