Labai malonu sulaukti skaitytojų laiškų. Ypač, kai mums rašo kolegos. „Širvintų krašto“ skaitytojams esame pristatę šalies plačiajai visuomenei žinomų Liudviko Verbliugevičiaus, Viliaus Kavaliausko, Stasio Miliuko minčių ir publikacijų.
Šįkart sulaukėme spaudoje ir televizijoje dirbusio, su internetinių naujienų portalais bendradarbiaujančio Česlovo Iškausko žinutės.
Tai, kas rašoma spaudos atstovams, paprastai rašoma ir spaudos skaitytojams. Taip ir Česlovas Iškauskas savo žinutėje pasiūlė spaudoje aprašyti jo įvardytą problematiką, jei taip formaliai galima išsireikšti.
„Neseniai lankiausi šalia Širvintų esančiame Vilmos ir Vlado Lukšų ūkyje. Jis gana įdomus, savotiškas, unikalus.
Bet aš apie kitką. Šalia, už 1,2 km, yra Spadviliškių ąžuolas – dar vienas gamtos unikumas Lietuvoje, kuris, anot p. Vlado, žymi 600 metų jubiliejų.
Tačiau rajono valdžia nesirūpina šiuo gamtos tvariniu. Prie jo patekti galima tik nubridus dilgėlių lauką, perkopus didžiulius upelio skardžius, o jau Ąžuolo aplinka primena atogrąžas,“ – rašo mums Česlovas Iškauskas ir primena, kad apie tokią padėtį „Širvintų kraštas“ rašė prieš 5 metus. Česlovas Iškauskas omenyje turėjo 2018-ųjų rugsėjį publikuotą amžina atilsį mūsų kolegos Remigijaus Bonikato straipsnį „Netoli Širvintų auga galimai vienas seniausių Lietuvoje ąžuolų“
Savo žinutėje Česlovas tikina, kad padėtis nė kiek nepasikeitė, nors rajone Ąžuolo lankymas galėtų tapti patraukliu objektu turistams ir smalsuoliams.
„Pasiūlymas: ar negalite savo puslapiuose atkreipti savivaldybės ir merės dėmesį į šį „objektą“? Jį būtina sutvarkyti – apšienauti, išvalyti taką link Ąžuolo, privažiavimą, padaryti laiptelius per sausą upelį, išvalyti medžio aplinką. Tai kainuotų nedidelius pinigus,“ – mano Česlovas Iškauskas.
Nėra ko slėpti, apie tai, kad prie Širvintų yra toks ąžuolas, sužinojome iš Remigijaus, kurį prie medžio irgi nuvedė Vladas Lukša, publikacijos. Prabėgo penkeri metai, tačiau ir šiandien į kai kuriuos klausimus dar neatsakyta. Dėl sunkiai prieinamos aplinkos net nežinoma tiksliai, ar ąžuolas dar žaliuoja, ar jau stūkso kaip stuobrys, tinkamas tik Poškos „baublio“ Širvintų krašte analogui. Ko gero, derėtų pasitelkti droną, kad juo ištyrinėti, ar dar žaliuoja kokia Spadviliškio ąžuolo šaka (Vladas sako kažkada pasirinkęs keliolika gilių, iš kurių išaugę ąžuoliukų), ar tiesiog kamieno ertmėje išaugęs kitas medis. Tada jau pasitelkti profesionalų arboristą, kad šis pateiktų savo vertinimus. Vladas Lukša mano, kad ąžuolas jau miręs…
Dar 2018 metais straipsnyje buvo užsiminta, kad „kol kas Spadviliškių ąžuolas niekieno nesaugomas“. Ir tikrai, net po 5 metų Spadviliškių ąžuolas nėra pripažintas valstybės saugomu gamtos paveldo objektu. Tiesiog tai medis, vienas iš milijonų, augančių ar augusių Širvintų rajone. Kas galėtų be abejonių pasakyti, kad valdžia privalo rūpintis kiekvienu medžiu, nušienauti taką iki jo, pastatyti nuorodas, skirti biudžeto lėšų aplinkai aplink medį sutvarkyti, galbūt įrengti infrastruktūrą atvykstantiems turistams?
Šiuo metu Lietuvoje yra 701 toks ypatingas objektas, tarp jų ir Stelmužės ąžuolas. Jiems suteiktas gamtos paveldo objekto statusas. Anksčiau tai vadinta gamtos paminklais.
Savivaldybės Lietuvoje saugo 232 gamtos paveldo objektus.
Deja, Širvintų rajone vos 4 panašūs objektai – Čiobiškio urvas (nuo 2010 m.), Dūdų akmenys (nuo 1990 m.), Juknonių liepa (nuo 2022 m.), Brazelių kriaušė (nuo 2016 m.).
Saugomų teritorijų valstybės kadastras dar rodo esant ir Kernavės pilkąją tuopą, augančią Kerniaus g. 7, Kernavėje. Dėl jo, kaip gamtos paminklo, 2017 metų kovą sprendimą priėmė Širvintų rajono savivaldybės taryba.
Tam, kad būtų galima iš valdžios pagrįstai reikalauti dėmesio (ir lėšų) bei peikti už neveiklumą būtina Spadviliškių ąžuolą įtraukti į saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą. Procedūrą ir tvarką, kaip tai vyksta, numato Saugomų teritorijų įstatymas, Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas ir Gamtos paveldo objektų nuostatai. Nėra abejonių, kad šis kelias ilgas, nes potencialių pretendentų šalyje, ko gero, daug, ką liudiją kasmet iš sąrašo išbraukiami objektai. O ir valdžia norėtų, kad jų būtų ne per daug. Juk kai per daug, tai vertingumo kriterijų kartelė nustatyta labai žemai.
Pirmiausia, kad šiuo metu būtų galima padaryti, tai iškelti idėją dėl tokio objekto pripažinimo saugotinu. Sulaukus atgarsio, be emocijų pasisakys specialistai (o jų nuomonė gali būti priešinga masių nuomonei).
Iniciatyvą galėtų parodyti vietos bendruomenė, taip pat savininkas, jei toks yra, kieno žemėje šis ąžuolas.
Norėtųsi padėkoti Česlovui Iškauskui už pasiūlytą temą publikacijai, o kitiems skaitytojams priminti, kad mielai laukiame visokių idėjų ir pasiūlymų, kaip mūsų krašto bendruomenės gyvenimą paversti dar geresniu, įdomesniu, turtingesniu.
Gintaras Bielskis
Nuotraukos iš Vlado Lukšos paskyros „Facebook“ tinkle
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite rugpjūčio 18 d. laikraščio numeryje.
