Grybautojas ir lapė dėl baravyko galynėjosi žvilgsniais

Širvintiškiui Borisui Sockiui grybavimas – ilgametė aistra, į kurią jis kasmet pasineria su didžiausiu malonumu. „Širvintų kraštas“ kaskart publikuoja Boriso rastų grybų nuotraukų. Tai žmogus, kuris melai pasidalija turima informacija. Nuo seno tai vienas geriausių laikraščio draugų ir bendraautorių.

Laisvalaikio pomėgiams daugiau laiko atsirado, kai Borisas išėjo į užtarnautą poilsį. Kaip ir kiekvienas grybautojas, taip ir Borisas turi „savo“ vietelių, kurias nuolat aplanko. Viena mėgiamiausių jo grybavimo vietų – Bartkuškio miške, kuris tarp rajono gyventojų tiesiog vadinamas Žaliąja giria.

Boriso ten grybauta ir praėjusį ketvirtadienį, kaip tik po smarkaus lietaus.

-Pasitvirtino kitų pasakojimai, kad šiuo metu grybų daug nėra. Nemažai pavaikščiojau, tačiau kuo pasigirti nelabai turiu – keli baravykai, vienas kitas ne toks vertingas grybas. Jei ne keistas susitikimas miške, galėčiau pasakyti, kad net nevertėjo važiuoti į mišką, – sako Borisas Sockis.

Vaikščiodamas po mišką Borisas nudžiugo – šalia nuvirtusio medelio rudavo kepurė. Baravykas? Tikrai! Kaip paskui paaiškėjo, Boriso gyvenime būta daug didesnių laimikių, bet baravykas toks jau grybas, kad jį suradę miške savo radinio nepalieka. Kai Borisas susiruošė pjauti apie 800 g sveriantį miško „pulkininką“, pajuto, kad kažkas į jį žiūri.

-Pakėliau galva, gal už 10 metrų stovi ir į mane smalsiai spokso lapė. Net šiurpuliukai nuėjo. Aš ne šiaip ją pamačiau, mes žiūrėjome vienas į kitą ir tyrinėjome. Gal pusę minutės vyko „žvilgsnių kontaktas“, paskui lapė pasitraukė. Turbūt suprato, kad grybo jai neatiduosiu, – sako grybautojas.

Neteko rasti, kad lapės ėda baravykus, tačiau yra užsimenama, kad jos mėgsta vaisius ir uogas. Tiesa, kalbininkai pažymi, kad lapė yra vienas iš 7 gyvūnų, davusių pavadinimą grybams. Pavyzdžiui, toks yra lapėlaižis – „grybas, kurį laižo lapė“. Jei nežinote tokio grybo, neapsigaukite: tai ne kas kita, o mums gerai žinoma voveraitė. Beje, slavai šį grybą taip ir vadina – laputaitėmis („lisički“). Kalbininkų apklausinėjami žemaičiai tvirtino, kad voveraites lapės laižo todėl, kad laka nuo jo vandenį, o „jei serga, kaip šunys žoles, taip lapės tuos grybus tikriausiai ėda“.

Bet grįžkime į susitikimą Bartkuškio miške. Tai buvo dar ne viskas. Lapei pasitraukus, Borisas dar nerovė baravyko, o nutarė patyrinėti, ar netoliese nėra daugiau. Žinia, šie dažnai po vieną neauga. Paėjėjęs kiek į priekį, jis vėl pamatė lapę. Borisas mano, kad tą pačią. Tik dabar tarp jų buvo ne daugiau kaip 5 metrai.

-Pritūpęs žvelgiau į ją, o ji į mane. Įkišau ranką į kišenę, sugraibiau telefoną, išsitraukiau, atlenkiau dangtelį, įjungiau fotografavimo režimą, suradau ekranėlyje lapę. Manau, kad šįkart viskas užtruko ilgiau, gal 40 sekundžių. Lapė stovėjo ir pozavo. Paspaudžiau mygtuką. Atlikusi savo „darbą“, lapė (o gal lapinas?) ant … trijų kojų nustriksėjo į mišką. Tik dabar pastebėjau, kad lapė be dalies galinės kairiosios kojos, – pasakojo Borisas ir svarstė, kad lapė galbūt buvo patekusi į kilpą, gal medžiotojo šūvis ją sužalojo.

Peržvelges nuotraukas jis kiek nusivylė. Paaiškėjo, kad fotografuojant lapę į objektyvo lauką pateko ir grybautojo pirštas.

Borisas Sockis sako, kad tik paskui pagalvojo, kad miške sutikti žvėrį gali būti pavojinga. Kas, jei lapė serganti, t. y. pasiutusi? Toks keistas jos elgesys, žmogaus tyrinėjimas Borisui pasirodė neįprastas. Ko gero, miške šeimininke save laikanti lapė nutarė atidžiau patyrinėti, su kuo susidūrė.

Panašių atvejų, kai lapė nevengia žmonių, aprašyta daugiau. Štai pernai sausį į vieną Pakruojo rajono kaimą atklydo lapė, kuri ėmė šniukštinėti po ten gyvenančios Erikos kiemą. Nors lapė sukinėjosi netoliese konteinerių, iš išvaizdos neatrodo nei serganti, nei labai išbadėjusi – matyt, nusprendė tokiu būdu lengvai užkandžiauti.

Apie lapes, bėgiojančios net po miestus, ateinančius į žmonių kiemus, nuolat pasirodo įvairių žinučių. Prieš dvejus metus turistus Ventės rago ornitologijos stotyje ilgą laiką džiugino lapė, kuri netoli paukščių gaudyklių buvo išsiraususi urvą ir jame susilaukė kelių lapiukų. Ornitologai netrukdė jaunai mamai, tad lapė sėkmingai išaugino palikuonių vadą.

2017-aisiais aprašyta ir nufotografuota lapė, kuri prisigretino prie Smiltynėje budėjusio žvejo. Žvėrelis nebuvo agresyvus, vaikštinėjo vos vieno metro atstumu nuo vyro ir uostinėjo žvejybos įrankius, turbūt tikėjosi, kad ją pavaišins žuvele.

Gamtininkai žmonėms pataria pamačius laukinį žvėrį kieme, prie jo neiti. Apžiūrėjęs teritoriją gyvūnas ramiai iš jos išeis pats.

Prisimindamas savo susitikimą miške su lape, Borisas Sockis juokauja, kad galbūt jis lapei pasirodė matytas.

-Ar tik nepamanė, kad tai aš pastačiau kilpą, į kurią ji galbūt pateko, – svarstė grybautojas ir užsiminė, kad grįždamas namo pastebėjo kelias nebaikščias stirnas.

Gintaras Bielskis
Boriso Sockio nuotraukos

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

3 Atsakymai į “Grybautojas ir lapė dėl baravyko galynėjosi žvilgsniais”

  1. ? parašė:

    Gal daba po lietaus rasis grybū normaliai?

  2. Marcė parašė:

    Tegu bėgioja..

  3. zps parašė:

    JI bėgioja Paspėriuoseee

Comments are closed.

scroll to top
+