Ilgai nesibaigiantys lietūs paliko savo pėdsaką – laukuose telkšo balos, o jose skęsta šieno rulonai. Kiekvienas jų reiškia ne tik prarastą pašarą, bet ir sunkų ūkininkų darbą, sugaištą laiką bei finansinius nuostolius. Tai dar vienas priminimas, kokia nenuspėjama gali būti gamta.
Liepa įpusėjo, tačiau šiemet vasara daugeliui kelia ne džiaugsmą, o nusivylimą. Dangus lyg pamiršo saulę – vieną lietingą dieną keičia kita, o trumpi pragiedruliai tampa reta dovana. Poilsiautojai atsidūsta, atideda išvykas prie ežerų ar trumpam susigūžia po skėčiais, tačiau jiems lietus – tik laikinas nepatogumas. Kur kas skaudžiau šie orai smogia tiems, kurių kasdienybė ir pragyvenimas priklauso nuo gamtos malonės – ūkininkams.
Šių metų vasaros pradžia buvo permaininga. Birželio pabaigoje termometrų stulpeliai vietomis kilo aukščiau nei 30 laipsnių. Kaitra vargino žmones ir gyvulius, tačiau gyvulininkyste užsiimantiems ūkininkams ji reiškė progą pasirūpinti šienu – svarbiausiu žiemos pašaru. Per tas kelias karštas dienas daugelis spėjo nupjauti žolę, ją išdžiovinti ir susukti į šieno rulonus. Atrodė, kad sunkiausia jau padaryta.Tačiau gamta netrukus parodė kitą savo veidą. Karštį pakeitė ilgai nesibaigiantys lietūs. Kai kurie ūkininkai nespėjo visų rulonų suvežti po stogu. Šiandien jie stovi laukuose, permirkę, praradę savo vertę. Kiekvienas toks rulonas – ne tik sugadintas pašaras. Tai ir veltui sunaudotas kuras, technikos darbas, ilgos valandos laukuose, žmogaus prakaitas ir viltys. Nuostoliai dvigubi, o kartais ir dar didesni, nes kokybiško šieno žiemą vis tiek reikės ieškotis kitur arba gamintis iš naujo.
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
