Bitininkai skirtingai vertina šiųmetį medaus derlių

Bitininkai skirtingai vertina šiųmetį medaus derlių
Lietuvos etnologas, humanitarinių mokslų daktaras Petras Kalnius šių metų rugpjūčio 27 dienos etnokultūriniame žurnale „Saulės arkliukai“ paskelbtame straipsnyje „Lietuvos bitininkų aviliai ir jų raida“ rašo: „Bitininkystė Lietuvoje visais laikais buvo gana svarbus verslas, kur kas svarbesnis negu uogavimas, grybavimas ar net medžioklė. Pagal materialinę išraišką bitininkystė savo svarba Lietuvos kaimo kultūroje, galima sakyti, prilygo žvejybai. Nors Lietuvos klimatas bitininkavimui nėra labai palankus, tačiau šiuos trūkumus atsveria kiti bitininkavimui palankūs veiksniai: daug nektaro sukaupiančių medžių, gėlių, kitų daugiamečių ir vienmečių augalų įvairovė, gausus jų žydėjimas, vešlios pievos, taip pat tai, kad Lietuvoje nėra ekstremalių gamtos reiškinių. Be materialinės naudos, darbas su bitėmis, šių darbščių, solidarių ir paslaptingų vabzdžių gyvenimo stebėjimas lietuviams visada teikė dvasinį pasitenkinimą, buvo savotiška atgaiva ir pažinimo mokykla.“
Ir šiandien, prabėgus 500-ams metų nuo mokslų daktaro Petro Kalniaus straipsnyje aprašytų įvykių, medus ir kiti bitininkystės produktai mūsų gyvenime yra labai svarbūs. Dar nuo seno medus naudojamas medicinoje ne tik kaip vaistas, bet ir kaip apsisaugojimo  nuo ligų priemonė. Šiandien bene kiekviena močiutė žino aibę medicinos receptų su medumi, o ir šiuolaikinis mokslas pateikia vis daugiau įrodymų apie medaus naudą organizmui. Medus gali puikiai pakeisti kasdien vartojamą cukrų, be to, natūralaus medaus sudėtyje yra vitaminų ir mineralinių medžiagų, kuriomis cukrus pasigirti negali.
Lietuvoje sunku surasti turgų, kuriame nebūtų pardavinėjamas medus. Medaus vartotojui kartais būna sunku išsirinkti geriausią iš jų. Dažniausiai perkant medų pirkėjas klausinėja apie jo kilmę. Pasak bagaslaviškiečio bitininko Gedimino Žilinsko, reikėtų skirti ne tik medaus rūšis, tačiau žinoti ir nuo kokių ligų jis gali būti vartojamas. „Liepų medus – šviesiai geltonas, galima gydyti peršalimo, kepenų bei inkstų ligas; aviečių medus – šviesios spalvos, vartojamas gydyti peršalimo ligas; aukso spalvos kiaulpienių medus, baltas arba šviesiai gelsvas rapsų medus vartojamas padidintam skrandžio sulčių rūgštingumui mažinti. O kur dar šviesiai gelsvas, beveik baltas, švelnaus malonaus skonio dobilų medus? Arba tamsiai geltonas viržių medus, tamsus, rausvas arba beveik rudas, aštraus skonio bei kvapo grikių medus, kuris turi daug geležies ir baltymų ir todėl ramina nervų sistemą, stiprina organizmą? Pievų medus būna surinktas iš daugelio augalų žiedų, yra malonaus skonio, geltonas arba gelsvai rusvos spalvos. Dar yra iš amarų išskyrų surinktas lipčiaus medus, kuris skiriasi nuo žiedų medaus, yra 2-3 kartus tirštesnis už žiedų medų ir žmogui yra labai naudingas“, – vardija bitininkas.
Apie šių metų medaus derlių bitininkai kalba skirtingai. Gediminas Žilinskas šiemet iš savo laikomų bičių šeimų gavo trečdaliu mažiau medaus, nei praėjusiais metais. Pernai vidutiniškai iš šeimos prekybinio medaus prisukdavo 40, o šiais metais – tik 28 kilogramus. Bitininkas Zenonas Vileita iš Pajuodžių kaimo sako, kad jam šie metai buvo neprasti: sustiprėjo bičių šeimos, o medaus net daugiau nei pernai. Viesų apylinkėse skraidančios Petro Pociaus bitutės į avilius sunešė net per pusę mažiau medaus. Juozo Blusevičiaus aviliai stovi Pakertušėje. Pasak bitininko, bitės panašiai kaip žmonės – vienos mėgsta patinginiauti, kitos yra tikros darbštuolės, todėl ir derlius iš kiekvieno avilio skirtingas. Iš šeimos gavęs vidutiniškai 30 kilogramų medaus, bitininkas Jonas Romaška medaus derliumi nesiskundžia.
Pasak kalbintų bitininkų, pavasarinis medus, suneštas iš šalpusnių, kiaulpienių, sodo žiedų, klevų, turi daugiausia gydomųjų savybių. Šiais metais pavasaris vėlavo, buvo šaltas, o kiek vėliau vienu metu nužydėję augalai neleido surinkti didesnio medaus derliaus. Vasaros medų duoda aviečių, sodo žiedų, baltųjų dobiliukų žiedai. Vasara buvo labai karšta, o sausrų metu karštame klimate nektaras tiek sutirštėja, kad jis jau žieduose pradeda cukruotis. Tokį nektarą bites ima nenoromis, nes sunku jį nulaižyti. Rudens arba miško medus pasižymi mineralų gausa ir surenkamas iš usnių, lauko gėlių, įvairių žolių.
Lietuvoje orai permainingi, todėl nė vienas bitininkas negali pasakyti, kiek medunešio pabaigoje bus medaus. Ne veltui kalbant apie medų sakoma: „Saldus, bet rizikingas verslas“.
Remigijus Bonikatas
medus2013 Prieš dvejus metus bitininko Gedimino Žilinsko saugyklos lentynos lūžo nuo medaus, šįmet jose yra tuščių vietų…
2012 Gelvės ežero apylinkėse suneštą medų Rima Žlinskienė siūlo Širvintų turgaus lankytojams.
Šįmet vieni bitininkai džiaugiasi surinkę gausų derlių, kiti jį peikia...

Šįmet vieni bitininkai džiaugiasi surinkę gausų derlių, kiti jį peikia...

Lietuvos etnologas, humanitarinių mokslų daktaras Petras Kalnius šių metų rugpjūčio 27 dienos etnokultūriniame žurnale „Saulės arkliukai“ paskelbtame straipsnyje „Lietuvos bitininkų aviliai ir jų raida“ rašo: „Bitininkystė Lietuvoje visais laikais buvo gana svarbus verslas, kur kas svarbesnis negu uogavimas, grybavimas ar net medžioklė. Pagal materialinę išraišką bitininkystė savo svarba Lietuvos kaimo kultūroje, galima sakyti, prilygo žvejybai. Nors Lietuvos klimatas bitininkavimui nėra labai palankus, tačiau šiuos trūkumus atsveria kiti bitininkavimui palankūs veiksniai: daug nektaro sukaupiančių medžių, gėlių, kitų daugiamečių ir vienmečių augalų įvairovė, gausus jų žydėjimas, vešlios pievos, taip pat tai, kad Lietuvoje nėra ekstremalių gamtos reiškinių. Be materialinės naudos, darbas su bitėmis, šių darbščių, solidarių ir paslaptingų vabzdžių gyvenimo stebėjimas lietuviams visada teikė dvasinį pasitenkinimą, buvo savotiška atgaiva ir pažinimo mokykla.“

Ir šiandien, prabėgus 500-ams metų nuo mokslų daktaro Petro Kalniaus straipsnyje aprašytų įvykių, medus ir kiti bitininkystės produktai mūsų gyvenime yra labai svarbūs. Dar nuo seno medus naudojamas medicinoje ne tik kaip vaistas, bet ir kaip apsisaugojimo  nuo ligų priemonė. Šiandien bene kiekviena močiutė žino aibę medicinos receptų su medumi, o ir šiuolaikinis mokslas pateikia vis daugiau įrodymų apie medaus naudą organizmui. Medus gali puikiai pakeisti kasdien vartojamą cukrų, be to, natūralaus medaus sudėtyje yra vitaminų ir mineralinių medžiagų, kuriomis cukrus pasigirti negali.

Lietuvoje sunku surasti turgų, kuriame nebūtų pardavinėjamas medus. Medaus vartotojui kartais būna nelengva išsirinkti geriausią iš jų. Dažniausiai perkant medų pirkėjas klausinėja apie jo kilmę. Pasak bagaslaviškiečio bitininko Gedimino Žilinsko, reikėtų skirti ne tik medaus rūšis, tačiau žinoti ir nuo kokių ligų jis gali būti vartojamas. „Liepų medus – šviesiai geltonas, galima gydyti peršalimo, kepenų bei inkstų ligas; aviečių medus – šviesios spalvos, vartojamas gydyti peršalimo ligas; aukso spalvos kiaulpienių medus, baltas arba šviesiai gelsvas rapsų medus vartojamas padidintam skrandžio sulčių rūgštingumui mažinti. O kur dar šviesiai gelsvas, beveik baltas, švelnaus malonaus skonio dobilų medus? Arba tamsiai geltonas viržių medus, tamsus, rausvas arba beveik rudas, aštraus skonio bei kvapo grikių medus, kuris turi daug geležies ir baltymų ir todėl ramina nervų sistemą, stiprina organizmą? Pievų medus būna surinktas iš daugelio augalų žiedų, yra malonaus skonio, geltonas arba gelsvai rusvos spalvos. Dar yra iš amarų išskyrų surinktas lipčiaus medus, kuris skiriasi nuo žiedų medaus, yra 2-3 kartus tirštesnis už žiedų medų ir žmogui yra labai naudingas“, – vardija bitininkas.

Gelvės ežero apylinkėse suneštą medų Rima Žlinskienė siūlo Širvintų turgaus lankytojams.

Gelvės ežero apylinkėse suneštą medų Rima Žlinskienė siūlo Širvintų turgaus lankytojams.

Apie šių metų medaus derlių bitininkai kalba skirtingai. Gediminas Žilinskas šiemet iš savo laikomų bičių šeimų gavo trečdaliu mažiau medaus, nei praėjusiais metais. Pernai vidutiniškai iš šeimos prekinio medaus prisukdavo 40, o šiais metais – tik 28 kilogramus. Bitininkas Zenonas Vileita iš Pajuodžių kaimo sako, kad jam šie metai buvo neprasti: sustiprėjo bičių šeimos, o medaus net daugiau nei pernai. Viesų apylinkėse skraidančios Petro Pociaus bitutės į avilius sunešė net per pusę mažiau medaus. Juozo Blusevičiaus aviliai stovi Pakertušėje. Pasak bitininko, bitės panašiai kaip žmonės – vienos mėgsta patinginiauti, kitos yra tikros darbštuolės, todėl ir derlius iš kiekvieno avilio skirtingas. Iš šeimos gavęs vidutiniškai 30 kilogramų medaus, bitininkas Jonas Romaška medaus derliumi nesiskundžia.

Pasak kalbintų bitininkų, pavasarinis medus, suneštas iš šalpusnių, kiaulpienių, sodo žiedų, klevų, turi daugiausia gydomųjų savybių. Šiais metais pavasaris vėlavo, buvo šaltas, o kiek vėliau vienu metu nužydėję augalai neleido surinkti didesnio medaus derliaus. Vasaros medų duoda aviečių, sodo žiedų, baltųjų dobiliukų žiedai. Vasara buvo labai karšta, o sausrų metu karštame klimate nektaras tiek sutirštėja, kad jis jau žieduose pradeda cukruotis. Tokį nektarą bites ima nenoromis, nes sunku jį nulaižyti. Rudens arba miško medus pasižymi mineralų gausa ir surenkamas iš usnių, lauko gėlių, įvairių žolių.

Lietuvoje orai permainingi, todėl nė vienas bitininkas negali pasakyti, kiek medunešio pabaigoje bus medaus. Ne veltui kalbant apie medų sakoma: „Saldus, bet rizikingas verslas“.

Remigijus Bonikatas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
error: Kopijuoti negražu!
+