Velykų proga – šilto pavasario ir Dievo palaimos

Beivydžių kaimo gyventojai Melanijai Andrikonienei atminty išlikęs įdomiausias vaikystės užsiėmimas - drauge su mama dažyti velykinius kiaušinius.

Beivydžių kaimo gyventojai Melanijai Andrikonienei atminty išlikęs įdomiausias vaikystės užsiėmimas - drauge su mama dažyti velykinius kiaušinius.

Šiemet žemė gerokai anksčiau išsivadavo iš sniego gniaužtų, saulė, kaskart kildama aukštyn, vis dosniau dalija spindulius, tai vienur, tai kitur besikalantys žali daigai primena, jog čia pat Velykos. Tai gamtos atbudimo, prisikėlimo, pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventė, laukiama tiek vaikų, tiek suaugusių.

Kai apsilankiau pas Melaniją Andrikonienę, Beivydžių kaimo (Zibalų seniūnija) gyventoją, moteris spindėjo džiaugsmu ir gyveno artėjančios šventės laukimu, netgi parodė svetainėje ant stalo besipuikuojančią anūkėlės Rusnės pagamintą velykinę kompoziciją.

– Visi laukiame Velykų, pavasario ir saulės spindulių, – sakė Melanija Andrikonienė. – Jauniausioji anūkė ketvirtokė Rusnė jau anksčiau papuošė namus popieriniais margučiais, taip sukūrė šventės laukimo nuotaiką.

Paprašyta prisiminti, kaip anksčiau buvo rengiamasi Velykoms, ponia Melanija pasakojo apie prabėgusią vaikystę Beivydžių kaime, prisiminė tėvelius Mikaliną ir Romą Kunigėlius, gimtuosius namus, kuriuose augo su broliu Jonu, seserimis Veronika ir Stefa. Moteris pasakojo, kaip šeima ruošdavosi šventei. Didysis ketvirtadienis būdavo skiriamas švarai. Namuose šveisdavo suolus, stalus, netgi žarsteklius žarijoms krosnyje pamaišyti, didžiajame kambaryje iššveisdavo grindis, su kastuvu nuskusdavo ant aslos atsiradusius nelygumus, geltonu smėliuku pabarstydavo, kad troboje būtų jauku ir šviesu. Surinktas šiukšles sudegindavo, kad kartu ir per žiemą susikaupusios bėdos ar ligos išnyktų su dūmais.

Pašnekovės teigimu, visus vaikus didžiojo šeštadienio rytą Kiauklių bažnyčion vesdavosi bobutė – mamos mama – velykinės ugnies ir šventinto vandens parsinešti. Iš bažnyčios parneštu vandeniu pašventindavo valgius, namus, laukus pašlakstydavo, kad nuo perkūnijos, piktos akies saugotų, o su kempine parnešta ugnimi kurdavo krosnį, kaisdavo vandenį, virdavo kiaušinius. Idant ugnis neišblėstų, vaikai, grįždami iš bažnyčios, sukdavo rūkstančią kempinę virš galvos, kad vėjas liepsną pagautų ir ugnis neužgestų.

– Atminty išlikęs kaimynas Stasys Vaskela, kai grįždamas iš Kiauklių bažnyčios aukštai virš galvos sukdavo ant vielos pritaisytą kempinę, kad ugnis neužgestų, kad paskui lengvai krosnis užsikurtų, – prisiminimais dalijosi Melanija Andrikonienė. – Šeštadieniais į bažnyčią dažniausiai eidavo vyrai, nes moterys tądien namuose turėdavo daug darbo. Prieš Velykas subatoj kūrendavo pirtį, kad sekmadienio rytą prie Velykų stalo visi sėstų švarūs.

Pasak pašnekovės, vaikams įdomiausias užsiėmimas būdavo drauge su mama dažyti kiaušinius. Mama rinkdavosi natūralius dažus: svogūnų lukštus (kiaušiniai būdavo rudi), šieno „kritasius“ (tamsiai geltoni, samaniniai), dar dėdavo įvairiausių žolynų, rišdavo siūlais, tai gražiausių margučių pridažydavo, skutinėti peiliu, dailinti vašku kiaušinius anuomet nebuvo mados. Mama visokių valgių Velykų stalui priruošdavo, kepdavo Velykų pyragą, margindavo apie 100 kiaušinių, kad visai šeimai būtų sotus Velykų stalas.

Pasak pašnekovės, Velykų rytą kai kurios kaimo moterys nešdavo į bažnyčią pašventinti kiaušinių, šiek tiek kitų maisto produktų, kurie bus dedami ant Velykų stalo. Pirmą Velykų dieną buvo griežtai draudžiama vaikščioti pas svetimus, šlaistytis po kaimą buvę negražu ir nemandagu. Antrą šventės dieną jau galėdavo bėgti pas krikštamotę ir pasiimti iš jos dovanų margutį. Tądien sulaukdavo ir svečių vaikų, panorusių gauti įmantresnės spalvos kiaušinį. Melanijos teigimu, tėvai antrą Velykų dieną lankydavo dėdžių Alfonso ir Petro Kunigėlių, tetos Veronikos Repečkienės namus. Būtent krikštamotė Veronika Melanijai duodavusi patį gražiausią margutį.

Svetainę puošia jauniausios anūkės Rusnės Andrikonytės paruošta velykinė kompozicija.

Svetainę puošia jauniausios anūkės Rusnės Andrikonytės sukurta velykinė kompozicija.

Antrąją Velykų dieną po Mišių bažnyčioje jau galėdavo jaunimas ir svečių pasikviesti, ir pas drauges užsukti, ir į vakaruškas pavakary susirinkti. Pašnekovės teigimu, kitokie žmonės tuomet būdavo: linksmintis mokėjo, girtų nebūdavo, ratelius vakaruškose eidavo, dainas dainuodavo ir daug šokdavo.

– Keičiasi laikai, keičiasi papročiai, – sakė pašnekovė. – Anksčiau, kai nieko nebuvo, viskas buvo skanu, mes, vaikai, lenktyniaudavome, kas daugiau kiaušinių suvalgys, kuris margutis gražesnis. Dabar Velykų stalas, lyginant su senais laikais, daug gausesnis. Prie Velykų stalo sėsiu su trijų vaikų šeimomis, anūkais Sandra, Dovile, Donatu, Indre ir Rusne. Visi anūkai suaugo, anksčiau aš jiems Velykų kiškius pirkdavau, dabar jie man visokių lauktuvių Velykų proga priveža. Liko tik mažiausioji Rusnė, vyresnieji anūkai nutarė, kad šiemet kiaušinius dažysime mudvi su Rusne.

Sumanumo, darbštumo ir balsingumo poniai Melanjai Andrikonienei netrūksta ir dabar. Moteris daug metų dirbo kolūkyje, nuo 1981-ųjų – pieno supirkimo punkte, gieda Kiauklių bažnyčios chore, laidotuvėse. Daug gerų, nuoširdžių žmonių per savo gyvenimą sutiko pašnekovė, gražius ir draugiškus tarpusavio santykius palaiko ne tik su artimiausiais kaimynais, bet ir jaunystės draugėmis, aplinkinių kaimų gyventojomis. Ponia Melanija visų mylima ir giriama už jautrią širdį, todėl visiems „Širvintų krašto“ skaitytojams Velykų proga ji linki laimės, sveikatos, šilto pavasario ir Dievo palaimos.

Romas Zibalas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top