Tradicinė lino šventė Bagaslaviškyje

Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį atvykus į Širvintų rajoną sveikina merė Živilė Pinskuvienė. Antras iš kairės - 2017 Metų ūkininkas Liubomiras Vošteris, dešinėje - Seimo narys Petras Čimbaras.

Spalio 21 dieną Bagaslaviškio miestelyje, Liubomiro ir Janinos Vošterių ūkyje, vyko „Lino šventė“. Kas pėsčiomis, kas važiuoti skubėjo ūkininkų sodybos link, kuri dar vadinama „Lino namais“. Nuo pat ankstaus ryto lijo lietus, tačiau jis šventės nesugadino, nes visi šventės dalyviai galėjo pasislėpti didžiulėje palapinėje, kurioje tilpo ne tik scena, tačiau ir apie 400 žiūrovų. 

Šventėje dalyvavo Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, Širvintų savivaldybės merė Živilė Pinskuvienė, administracijos direktorė Ingrida Baltušytė-Četrauskienė, Seimo narys Petras Čimbaras bei poetas Stasys Žlibinas, docentai ir profesoriai Dainora Gruzdienė, Liutauras Labanauskas, Libertas Klimka.

Pačioje renginio pradžioje Širvintų mišrus choras „Dermė“ atliko poeto Stasio Žlibino sukurtą himną linui „Nepamirški, Lietuva, linų“, o Liubomiras Vošteris padėkojo visiems svečiams už tai, kad nepagailėjo savo laisvalaikio ir atvyko atiduoti pagarbą seniausiai Lietuvos kultūrai – linui, nes linai nuo amžių lietuviui buvo ir maistas, ir vaistas, ir aprėdas. Pakilęs į sceną ir apsidairęs poetas Stasys Žlibinas pajuokavo: „Gerbiamas Vošteris tuoj bankrutuos, – tiek svečių prisikvietė. Jeigu nepribaigė lietus, tai pribaigs svečiai…“

Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis pakviestas į Širvintų rajoną, į linų šventę Bagaslaviškyje, manė, kad ji dėl lietaus galėtų būti susieta su linmarka ir prisiminė savo gyvenimo momentus, susijusius su linais: „Mokydamiesi šeštoje klasėje linus kėlėme, apie 1973 metus linus rovėme, 2002 metais, paprašyti vieno didelio linų ūkio, tyrėme, kodėl tais metais linai buvo banguoti. 2010 metais važiavau tūkstantį kilometrų aplink Lietuvą, tačiau linų niekur nemačiau. Lino istorija tęsiasi šimtus metų, o pasibaigė 2004 metais. Šiandien galime tik padėkoti šeimininkams, kad jie tęsia senas lino tradicijas ir reikia palinkėti, kad jas išlaikytų ateityje“.

Sveikindama visus susirinkusius su lino švente, rajono merė Živilė Pinskuvienė pasidžiaugė, kad ši diena yra ypatinga, nes turime ypatingą svečią – Lietuvos respublikos Seimo Pirmininką, kuris atvyko pas Širvintų rajono konkurso „Metų ūkis 2017“ nugalėtoją Liubomirą Vošterį ir kad Janinos ir Liubomiro Vošterių šeima savo gerovę kuria savomis rankomis ir yra pavyzdys ne tik mūsų rajono, tačiau ir visos Lietuvos žmonėms.

Apie sėmenų aliejaus naudą kalbėjo docentė Dainora Gruzdienė ir gydytojas bei Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas profesorius Liutauras Labanauskas. Kalbėdamas apie šalto spaudimo sėmenų aliejų profesorius Liutauras Labanauskas pabrėžė, kad jis iš tikro yra ir maistas, ir vaistas. „Šis lietuviškas produktas yra sveikatos šaltinis ir kaip medikai stengiamės visada jį propaguoti. Deja, keista, kada mes, lietuviai, turėdami tokį produktą, žiūrime į kažkokius palmių aliejus, kurie mums visiškai netinka“, – kalbėjo profesorius. Pasak D. Gruzdienės, lino sėmenų aliejus – Lietuvos skystasis auksas: vienas desertinis šaukštelis per parą maksimaliai sumažina omega 3 deficitą. Jis tinka vartoti širdies bei kraujagyslių ligų profilaktikai. Apie lino naudą trumpai papasakojo pats šeimininkas Liubomiras Vošteris.

[nggallery id=428]

Jau ne pirmus metus lino šventėje dalyvaujantis fizikas, gamtos mokslų daktaras, etnologas, Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius ir televizijos laidų dalyvis Libertas Klimka labai įdomiai papasakojo apie lino gerąsias savybes ir su linais susijusius lietuvių liaudies papročius: „Nepaisant lietaus šiandien šventiška nuotaika. Prisipažinsiu, kad mano virtuvėlėje, kuri yra devintame blokinio namo aukšte, kabo „abrūsas“, kurį išaudė mano močiutė ir kuris man – šventas dalykas, kaip ir linai, kurie yra mūsų tautos savastis, kurių produktai labiausiai tinka mūsų organizmui. Mums, lietuviams, gražiausia mergina ta, kurios plaukų spalva primena liną, – linaplaukės, o akys – kaip lino žiedų, – linažiedės. Nuo senovės visi darbai, o kartu ir visi papročiai sukosi aplink rugį ir liną. Šiuo metų laiku linai būdavo jau nurauti ir merkiami. Raunant linus būdavo išrenkama barvedė, – ja paprastai tapdavo netekėjusi mergina, kuri linus raunant pirma eidavo ir stengdavosi, kad tas baras būtų tiesus. Jeigu nukreivindavo, sakydavo, kad ištekės už netikusio vyro“.

Šventės metu veikė mugė, kurioje galima buvo įsigyti skanių dešrų ir kumpių, pirkėjų laukė minkštos bandelės su įvairiausiais įdarais, šviežutėliai riestainiai ir meduoliai, baltutėlis pyragas. Vaikščiodamas po mugę Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis domėjosi Bagaslaviškio pieninės produkcija ir įmonės veikla, ragavo medumi prekiaujančių Rimos ir Gedimino Žilinskų ūkyje pagaminto midaus, domėjosi Liubomiro Vošterio gaminiais bei iš kaimyninės Latvijos atvežtais produktais iš šaltalankių.

Šalia pagrindinės palapinės po didžiuliu kupolu įsikūrę senajį paveldą iš linų bei medžio demonstravo kaimynai iš Ukmergės rajono. Šventės dalyviams koncertavo: Vilniaus operos solistės „Trys panteros“, Rasa Juzukonytė, Nomeda Vilkanauskaitė ir Raimonda Tallat-Kelpšaitė, Širvintų mišrus choras Dermė, folkloro ansamblis „Savingė“ iš Gelvonų ir Anciūnų kaimo kapela.

Tą dieną darbo užteko ne tik akims ir ausims, tačiau ir… pilvui. Apie pagaminto maisto kokybę kalbėti neverta, nes jį ruošė virėjų komanda, vadovaujama „Povilo virtuvės“ šefo, Lietuvos, Europos ir Pasaulio barbekiu čempionatų dalyvio Povilo Mikalajūno. Atvažiavęs į šventę galėjai namo parsirasti skersas… Daugelio kalbintų šventės dalyvių nuomonė buvo vieninga: visi patiekalai nepakartojamo skonio, gardūs iki apsvaigimo, suteikiantys naujos gyvybės ir energijos pliūpsnį… Pirmas patiekalas – barščiai. Virtuvės šefas nors ir nelabai noriai, tačiau receptu pasidalijo: „Spirginti lašinukai, morkytės, svogūnėliai, bulvytės, keturias valandas virtas kaulų sultinys, truputį speltos ir daug meilės…“ Antras patiekalas – žirnių košė, kurios recepto sužinoti nepavyko vien dėl to, kad dėl pageidaujančių jos paskanauti virtuvės šefas neturėjo laiko… Trečias patiekalas – avižinė košė, kuriai pagaminti reikėjo iš vakaro išmirkytų belukščių avižų, spirgučių, morkų ir svogūnų. Ketvirtas patiekalas bulviniai blynai su grietine arba uogiene. Pasak valgytojų, patiekalų ingradientai paprasti, tačiau neaiškūs jų santykiai ir jau visiška nežinia, – kiek tos meilės reikia įdėti…

Remigijus Bonikatas