R. Jankauskas: „Iš „Širvintų krašto“ sužinome ir kas gero rajone, ir kas blogo…“

Rimanto Jankausko rankoje – loterijos pagrindinis prizas.

Prieš pat Naujuosius įvykusioje „Širvintų krašto“ loterijoje pagrindinį prizą – mobilųjį telefoną – laimėjo anciūniškis Rimantas Jankauskas.

Rajono laikraštis Rimanto šeimoje – nuo pat jaunystės. Sako prenumeruojantis be pertrūkių.

– Joks internetinis neatstos mums nuo seno įprasto, popierinio laikraščio, – sako Rimantas. – Iš „Širvintų krašto“ sužinome ir kas gero rajone, ir kas blogo. Ir apie savo krašto žmones ar įvykius įdomu pasiskaityti, ir apie mūsų kolektyvą dažnai parašot.

Kas yra matęs Anciūnų kaimo kapelos pasirodymus, iškart atpažins šį guvų, energingą vyrą, grojantį akordeonu, jei reikia, neatsisakantį vaidinti mėgėjiškuose spektakliuose.

– Kapeloje abu su žmona Virginija esame nuo pat jos įsikūrimo,- pasakoja Rimantas. – Groti išmokau dar vaikystėje, savarankiškai. Muzika labai traukė, bet jokių specialių mokslų nebaigiau. Džiaugiamės, kad yra kur praleisti laisvalaikį, pabūti tarp žmonių, pakeliauti. Jei sėdėsi užsidaręs tarp keturių sienų, žinoma, bus nuobodu ir liūdna, o dabar – tik spėk suktis derindamas koncertų laiką ir namų rūpesčius.

Rimanto specialybė – zootechnikas (baigė Buivydiškių žemės ūkio technikumą), o žmona Virginija – buhalterė. Dirbo kolūkyje. Nebelikus kolūkio, teko ieškoti kitų darbų. Dabar Rimantas – UAB „Širvintų vandenys“ darbuotojas, o Virginija – namų šeimininkė. Tik tai reikia suprasti daug plačiau. Kadangi Rimantas kas rytą išvažiuoja į darbą Širvintose, Virginijai tenka rūpintis ne tik šeimos buitimi, bet ir ūkiu, mat šeima laiko gyvulius, augina daržus, o ir aplinką reikia susitvarkyti. Rimantas į pagalbą atskuba tik po darbo.

Jankauskų šeima viena iš tų, kurią irgi palietė emigracijos banga. Sūnus Dainius, Ukmergės kolegijoje baigęs verslo vadybą  (pvz., NAV), ir dukra Žydrūnė, Vilniaus kolegijoje įgijusi socialinės pedagogės specialybę, deja, priversti uždarbiauti užsienyje.

– Skaudu, kad jaunimui reikia išvažiuoti iš gimtinės,- sako Rimantas. – Svečiose šalyse juk irgi niekas su pyragais nelaukia…

Ką reiškia atsidurti toli nuo tėvynės, artimųjų, Rimantas žino ne iš knygų, ne iš kitų pasakojimų, o iš savo gyvenimo patirties, apie kurią dabar sako: „Ir pats nenorėčiau pakartoti šio likimo išbandymo, ir kitiems nelinkėčiau…“ Tai – apie Afganistano kare patirtus išgyvenimus. Niekas neklausė sovietų armijos kario – nori ar nenori, buvo įsakymas ir – jokių diskusijų. Rimantui, Afganistane atsidūrusiam pačioje karo pradžioje, 1979-aisiais, net 8 mėnesius teko ištverti pragariškus baisumus. Laimei, likimas anciūniškiui buvo gailestingas – į namus jis grįžo gyvas ir palyginti sveikas, neskaitant psichologinių sukrėtimų, kurie košmarais sapnuosis turbūt visą likusį gyvenimą. O juk kiek kovos draugų buvo sužeista, suluošinta, į namus parsiųsta cinkuotuose karstuose… Skelbiama, kad sovietinė invazija į Afganistaną 1979-1989 metais kainavo Lietuvai beveik šimto žmonių gyvybes.

– Nesinori nei prisiminti, nei pasakoti, – skuba baigti šią temą Rimantas, linkėdamas visiems „Širvintų krašto“ skaitytojams sėkmingų, ramių metų, gražių patirčių ir smagių išgyvenimų.

Aldona Bareckienė