Ožkos pienas – jaunystės eliksyras?…

Įvairiuose renginiuose Dalia Ėmužytė ant galvos užsideda vilnonę ožkos kaukę.

Širvintų rajono pakraštyje, netoli Maišiagalos, Griciūnų kaime, įsikūręs didžiausias Baltijos šalyse ekologinis ožkų ūkis. Jo šeimininkės Dalios Ėmužytės spaudžiami ožkų pieno sūriai žinomi visoje Lietuvoje. Nors ir sirguliuodama, Dalia sutiko atsakyti į keletą klausimų apie tai, kaip sekėsi savo sumanymus paversti realybe, apie tai, su kokiomis naujomis idėjomis ekologinio ožkų ūkio savininkė gyvena šiandien.

– Palyginti dar visai neseniai Jūs gyvenote Vilniuje. Papasakokite, kaip atsidūrėte būtent čia, Griciūnų kaime?

– Mieste man visada trūko erdvės. Visada norėjosi „išlįsti“ į gamtą. Tad ir mokytis pasirinkau biologiją ir žemės ūkio pagrindus tuomečiame Pedagoginiame institute. Nuo mažens buvau gamtos vaikas, todėl labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad galiu atsiimti senelių žemę Pašventupyje (Kelmės rajone). Norėjosi įsikurti arčiau Vilniaus, nes ten gyveno mama, brolis, sesuo. Atkūriau nuosavybės teises ir beliko persikelti žemes. Supratau, kad ekonomiškai naudingiau ūkį įkurti netoli judraus kelio – automagistralės. Pasiėmiau žemėlapį, nuvažiavau į Vilniaus autobusų stotį. Pastudijavau žemėlapį, pažiūrėjau. Arčiausiai esantys pasirodė Širvintos ir Kaišiadorys. Pagalvojau, koks autobusas pirma atvažiuos, ten ir važiuosiu. Pirmas atvažiavo į Širvintas…

Pieninės čekų baltųjų veislės ožkos tvarte jaučiasi puikiai.

– Vaikystėje mergaitės svajoja būti balerinomis, artistėmis, manekenėmis. Negi jūs ir maža svajojote būti ožkų augintoja?

– Panašiai… Sakydavau, kad užaugusi būsiu kiaulių šėrike. Pati nežinau, kodėl… Juk tada nė akyse gyvų kiaulių nebuvau mačiusi. Vaikystėje mėgau visokius gyvūnėlius, paukštelius, sekiodavau paskui vabalėlius. Lankiau Balio Dvariono muzikos mokyklą, todėl mama labai norėjo, kad būčiau muzikos mokytoja. Tačiau mano širdis linko kitur…

– Labai įdomu sužinoti, kokius pieno produktus gamina Dalios Ėmužytės ožkų ūkis?

– Pirmiausia – sūrius. Jų yra 36 rūšys. Rūgštaus ir saldaus pieno, pelėsiniai, fermentiniai sūriai. Su kmynais, česnakais, pipirais, krapais, dilgėlėmis. Gaminame keturių rūšių brinzą (Balkanų šalyse vadinamas fetos sūriu). Tai sūryme išmirkyti sūriai. Šis receptas atkeliavęs iš kalnuotųjų kraštų. Ten jis buvo žinomas nuo seno. Vasarą per karštį sūrius, kad nesugestų, konservuodavo sūryme. Tokie sūriai išsilaikydavo ištisus metus. Gaminame išrūgas, varškę, Tibeto grybų kefyrą. Lašinių skonį primena rūkytas sūris – „Vegetariškas lašinys“. Taigi, vegetarai, nenusižengdami savo įsitikinimams, gali burnoje pajusti mėsos skonį.

– Tiek rūšių sūrių… Juk juos ne tik sugalvoti reikia, tačiau dar reikia mokėti ir pagaminti?

– Mano senelė Pelagija iš motinos pusės taip pat gamindavo sūrius. Iš vieno žydelio ji sužinojo fermentinio sūrio gaminimo paslaptį. Smetonos laikais ji sūriams paskaninti net iš Italijos atsisiųsdavo žemės riešutų. Tarpukariu ji dalyvaudavo žemės ūkio parodose, o vienoje jos sūris laimėjo prezidentienės Sofijos Smetonienės prizą. Daug įvairių sūrių receptų sukūriau pati, kitus – padedant sūrininkams iš Prancūzijos, Italijos, Graikijos.

Svečius pasitinka tikras ožkų pieno linijos šeimininkas katinas Garfildas...

– Ar tiesa, kad ožkos pienas laikomas kone gyvybingumo ir jaunystės eliksyru?

– Ožkos pieną gerti sveika. Jis turi gydomųjų savybių, jame yra natūralių antibiotikų. Ožkos pienas lengviau virškinamas. Jį patartina gerti sergantiems mažakraujyste, nes čia esanti geležis stiprina kraują, jame daug vitaminų. Ypač ožkos pieną sveika gerti mažiems vaikams, o vyresnio amžiaus žmonės ilgiau išlieka gyvybingi, atrodo jaunesni.

– Ką jūs gaminate dar, be pieno produktų?

– Labai skani mėsinių ožkų mėsa, primenanti stirnieną. Ožkų mėsa yra be riebalų, todėl, skirtingai nuo avienos, kuri turi daug lajaus, gali būti vartojama šalta. Žinoma, norint skaniai paruošti ožkieną, reikia žinoti keletą paslapčių… Mūsų ūkyje galima įsigyti ir veislinių čekų baltųjų ožkyčių. Šiemet turiu jau apie 130 užsakymų. Čekų baltosios ožkos graibstomos, nes jos duoda daug pieno ir yra nereiklios pašarams. Kitas šios veislės ožkų pranašumas yra tas, kad jų pienas neturi specifinio kvapo.

– Ką reiškia jūsų ūkio pavadinime žodis „ekologiškas“? Juk ne daržoves auginate…

– Ožkos juk ne oru maitinamos. Joms reikia pašaro, o ekologinės gamybos ūkiai privalo laikytis griežtų ekologinio žemės ūkio taisyklių. Negalima pievų tręšti sintetinėmis cheminėmis medžiagomis, naudoti vaistų, įvairių augimą skatinančių preparatų. Laukus tręšiame savų ožkų mėšlu bei srutomis. Aišku, gydant be antibiotikų mirtingumas būna didesnis…

– Dabar jūsų ūkis didelis ir modernus. Pasistatėte sūrių gamybos cechą, rūkyklą, tvartus, mėšlidę-srutidę, garažus, įsigijote melžimo liniją, naujos technikos. Juk tam reikia daug pinigų…

– Pradžioje buvo tik svajonė, o pinigų nebuvo… Teko važiuoti uždarbiauti į Vokietiją. Dirbau visokius „juodus“ darbus. Grįžusi bankui užstačiau butą ir pradėjau kurtis. Žinoma, vietiniai į mane žiūrėjo keistokai, – laikė kvaila boba. Kalbėjo: „prasigyvens mat boba iš ožkų…“ Ir ne tik vietiniai… Pradžioje šioje vietoje buvo grynas laukas. Nei elektros, nei vandens… Pirmas mano darbas – pasodinau liepų alėją ir iškasiau prūdą. Tiesa, alėjos jau nebėra, augintinės nugraužė. Tada pradėjau statyti namą. Ožkas laikiau garaže, juk mašina – ne gyvas padaras, gali ir lauke pastovėti. Žodžiu, pradžioje buvo kaip prieš 150 metų M. Katkaus aprašytoje „Balanos gadynėje“. Tačiau buvau nors ir naivi, tačiau užsispyrusi.

Ekologinis Dalios Emužytės ožkų ūkis žinomas ir Latvijoje.

– Suprantu, didėjo ožkų banda, didėjo pelnas. Tačiau juk to pelno didelėms statyboms turėjo „ryškiai“ neužtekti?

– Savaime aišku, kad neužteko. Sustiprėti ir plačiau pristatyti savo produkciją padėjo Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos parama. Rašiau projektus ir gavau ES paramą. Pradžioje labai sunkiai sekėsi prasimušti ir tik pasikeitus ministrui, pasikeitė ir ministerijos požiūris bei atsivėrė galimybė įgyvendinti svajones. Jeigu ne Europos Sąjungos parama, viso šito, ką dabar matote, nebūtų. Tačiau, supraskite, jog niekas nieko šiais laikais ant lėkštutės neatneš. Reikia naudotis proga – teikti prašymus, rašyti projektus. Aišku, maloniau pasivartyti lovoje, tačiau kol jūs miegate, pinigais pasinaudos kiti. Juk paprastai susitaupyti pinigų esant tokiai infliacijai neįmanoma.

– Žmogaus jau tokia prigimtis, kad jam vis maža ir maža… Pinigų, garbės, valdžios… Manau, jog Jūs taip pat žadate didinti savo ožkų bandą?

– Ne. Mūsų ateities vizija nukreipta ne į kiekybę, bet į kokybę. Turime 260 melžiamų ožkų. Juk gero sūrio nepadarysi daug… Tai rankų darbas. O kam gaminti šlamštą ir gadinti savo reputaciją?

– Tai pagaliau ar jau išsipildė visos jūsų svajonės?

– Dar ne visos… Norime pastatyti svečių namus su specifine virtuve ir ūkio krautuvėle. Tai būtų ta vieta, kur lankytojai galėtų paragauti ožkienos, sūrių ir čia pat jų įsigyti. Vaikai galėtų paragauti ožkos pieno ledų, jogurtų. Svečių namuose būtų salė, kurioje galima būtų rengti seminarus ar kultūringai „pabaliavoti“. Juose būtų galima pernakvoti pavargusiems „paprastiems“ turistams ir agroturistams iš Europos šalių. Speciali edukacinė programa būtų skirta vaikams. Vaikai sužinotų, kiek akių ir ausų turi ožka, rinktų gėlių herbarus, susipažintų su vabalėliais, drugeliais. Galima būtų, susikūrus laužą, prie jo atsisėdus pasvajoti. Manau, jog šis mano noras išsipildys. Svečių namų projektas jau yra. Tikiuosi, bus ir parama. Eilėje esame 52-oje vietoje (iš trijų tūkstančių).

– Atleiskite, tačiau girdėjau apie dar vieną nedidelę svajonėlę…

– Yra dar viena tokia… Suprantate, iki šiol ožkų odos yra paprasčiausiai išmetamos. Ir ne tik ožkų. Išdirbta ožkos oda labai plona ir švelni. Pavyzdžiui, iš jos galima gaminti aukščiausios rūšies moteriškas pirštinaites. Reikėtų surasti gerą specialistą, kuris mokėtų odas išdirbti, bei siuvėją, sugebantį siūti odinius daiktus.

– Praėjusių metų spalio mėnesį Jūsų ūkyje jau trečią kartą vyko šventė – „Gurmanų fiesta“. Iš kur kilo ši idėja?

– Esu Lietuvos pieninių ožkų augintojų asociacijos pirmininkė. Mūsų asociacija turėjo vieną puikų tikslą – populiarinti ožkų pieno produkciją Lietuvoje. Šiose šventėse apsilanko nemažai žmonių. Pavyzdžiui, pernai per keturias valandas mūsų fiestoje pabuvojo apie 5000 žmonių. Per tokias šventes pamatome, kokiais ožkų pieno produktais domisi žmonės. Juk tik taip galime kurti ateities verslo planus. Šventės metu vyko madų šou, sūrio gamybos pamokos. Šventėje kai kurie žmonės pirmą kartą gyvenime paragauja ožkų pieno produktų. Vieną kartą paragavę, juos pradeda valgyti, specialiai važiuoja jų pirkti. Juk iš tikro – skanu ir sveika.

Palinkėjau sėkmės, padėkojau už vaišes. Ožkos sūriai iš tiesų buvo labai skanūs. Ypač pelėsinis… Tiesa, pravartu žinoti, su kokiais vaisiais reikia skirtingų rūšių sūrius valgyti ir kokiu vynu užsigerti. Grįždamas namo pagalvojau: „Vargšės karvytės, – konkuruoti su ožkomis jos neturi jokių šansų…

Remigijus Bonikatas