Vida ir Česlovas Kanapieniai.
Drublionių kaime (Zibalų seniūnija) gyvenantis Česlovas Kanapienis su žmona Vida savo namus ir aplinką pavertė muziejumi. Vieni kaimynai ir seniūnijos gyventojai Česlovą – senovinių daiktų rinkėją – vadina muziejininku, kiti į jį žiūri kaip į vaikščiojančią enciklopediją. Mat Česlovas apie kiekvieną senovinį daiktą, atsidūrusį jo namuose, gali pasakoti ilgiausias istorijas. Pats savotiško muziejaus šeimininkas priduria, kad daiktų rinkimas – lyg virusas ar liga, kuria „susirgęs“ maždaug prieš 15 metų ir iki šiol niekaip negalintis „pasveikti“.
Pradžią kolekcijai davė palėpėje rasta žibalinė lempa
– Pradžia buvo žibalinė lempa, kurią radau savo namų palėpėje, – apie senovinių daiktų muziejų pasakojo Česlovas Kanapienis. – Ta lempa buityje buvo naudota mano tėvų ir senelių, atsiradus elektrai, paslėpta ant aukšto. Radinys buvo gražus, alsuojantis senove, panorau namuose turėti dar daugiau tokių lempų. Ką turėjo nereikalinga, padovanojo draugai ir kaimynai, o didžiąją dalį kolekcijos susirinkau sendaikčių turguose.
Šiandieną Česlovo kolekcijoje puikuojasi per 80 įvairių dydžių ir formų žibalinių lempų. Toks jų kiekis atrodo įspūdingai. Vien dulkes nušluostyti nuo tokios daugybės reikia nemažai laiko. Vyras sakosi neskaičiuojantis, kiek išleidžia pinigų kaupimo malonumams, tačiau tiksliai žino, kiek vertas vienas ar kitas eksponatas.
Česlovas Kanapienis pasakojo, kad jo šunys ne tik geri sargai, bet ir motociklu važinėjantys.
Senienos – savotiška sodybos puošmena.
– Kolekciją tvarkome drauge su žmona Vida, – sakė Česlovas. – Abu domimės istorija, abu einame vienu keliu. Atėjus savaitgaliui, su žmona tariamės, kur važiuosime ieškoti eksponatų, kad kolekcija būtų dar įspūdingesnė. Lankomės ir Kauno, ir Panevėžio, ir Rietavo, ir Vilniaus sendaikčių turguose. Vienur gauname vieną detalę, kitur kitą, viską sudėjus – išeina gražus daiktas.
Istorikus sudomintų ne vienas buities rakandas.
Česlovas pasakojo, kad nepraleidžia nė vienos Širvintose ir aplinkiniuose rajonuose vykstančios mugės, ten visuomet randa daiktų, papildančių jo kolekciją. Šiais metais lankėsi net Latvijoje, ten rado įdomių senienų. Pasak pašnekovo, ir Latvijos sendaikčių turguose sutikęs pažįstamų veidų, matytų Kaune, Vilniuje. Pasirodo, kad žmonės domisi senienomis, dėl reikalingo kolekcijai sendaikčio pasiruošę sukarti net kelis šimtus kilometrų. Vyras pripažįsta, kad toks malonumas labai brangiai kainuoja, bet už jokius pinigus to neatsisakytų.
– Jeigu kaina įkandama, pro seną daiktą praeiti negaliu, – juokėsi Česlovas. – Dabar jau kyla klausimas, kur tuos daiktus statyti, nes viskas netelpa. Labai malonu pasižiūrėti į surinktą kolekciją. Užėję žmonės stebisi, sakosi, gal į muziejų papuolę, noriai viską apžiūri, stebisi nematytomis lempomis, ypač mažytėmis. Kiekvienas daiktas turi savo istoriją. Senų daiktų rinkimas yra ne tik noras pasidžiaugti ar pasigrožėti, bet ir po savęs kažką vertingo palikti vaikams ar anūkams. Jeigu tokių žmonių nebūtų, vargu ar mūsų ateinančios kartos žinotų, kas ir kada buvo praeityje, kaip viskas atrodė. Aš savotiškai prisidedu prie Lietuvos istorijos.
Česlovo Kanapienio namuose svečio akis traukia ne tik lempos (tiesa, jų daugiausia), bet ir žvakidės, virduliai, lygintuvai ir kitos senienos. Namų kieme sukaupta daug buities rakandų, kurie išdėlioti ant ūkinio pastato sienų, gyvenamo namo prieangyje. Kanapienių namuose galima surengti ne tik įdomią istorijos pamoką, bet ir TV kūrėjai rastų medžiagos savo laidoms.
Apdovanoti už gražiai tvarkomą sodybą
Sendaikčių turguje pavyko įsigyti lietą Širvintų herbą.
Jauku ir gražu ne tik gyvenamo namo viduje. Tvarkinga Vidos ir Česlovo Kanapienių sodybos aplinka. Česlovas yra Zibalų seniūnijos darbininkas, o Vida – medikė, darbuojasi ligoninėje Vilniuje. Šiais metais šeimininkai apdovanoti Širvintų rajono savivaldybės padėka už gražiausiai tvarkomą sodybą, pelnė II vietą.
Kanapienių sodyboje gausybė įvairių augalų, visi meistriškai sukomponuoti ir rūpestingai prižiūrimi. Abu sutuoktiniai labai daug dirba puoselėdami savo sodybą. Ji aptverta tvora. Ramybei ir poilsiui sodyboje nuteikia kiekviena kertė. Prie namų esančios žemės nestelbia tankus sodas ar uogakrūmiai. Aplinkoje ieškota ne materialinės naudos, o galimybės pailsėti po darbo savaitės. Vaikščiojant po išpuoselėtą sodybą, galima pasidžiaugti gėlynais, jurginų gausa, išradingai pjaunama veja. Šeimininkas prisipažino, kad darbo čia netrūksta – nuolat reikia kažką sodinti, išrauti, persodinti, statyti, perstatyti, šienauti, grėbti.
– Abudu su žmona tvarkome aplinką, – džiaugėsi Česlovas. – Su meile sodiname, su meile kasame. Vien jurginų sodiname 70 vienetų. Vienas jurginas šįmet užaugo net iki 185 centimetrų aukščio.
Sodybą saugo du šunys, kuriems dailią būdą surentė sūnus Andrius. Būda yra dviejų dalių: turi svetainę ir prieangį. Vienas šuo glaudžiasi svetainėje, o kitas įsitaiso prieangyje. Užsukę kaimynai stebisi, kad šunys taip sutaria. Česlovas pasakojo, kad jo šunys ne tik geri sargai, bet ir motociklu važinėjantys. Kai reikia kurį nors nusigabenti į Širvintas, jis mielai užšoka ant motociklo ir patenkintas važiuoja. Sutikti pakeleiviai stebisi tokia žmogaus ir šuns draugyste.
– Ne visą laiką vien tik dirbame, – šypsojosi Česlovas, – turime laiko ir pakeliauti, džiaugiamės vaikais ir anūkais, užsukančiais į svečius.
Sūnaus Andriaus sumeistrautoje būdoje gražiai sutaria du šunys.
Kiekvienas eksponatas turi savo istoriją.
Namus puošia žibalinių lempų kolekcija.
Ko vertas būtų gyvenimas, jeigu žmonės būtų nuolat paskendę rūpesčiuose ir neturėtų laiko sustoti ir apsižvalgyti aplinkui? Vidos ir Česlovo Kanapienių namuose, tapusiuose etnografiniu muziejumi, laukiamas kiekvienas bičiulis, kaimynas ar giminaitis. Šeimininkai išpuoselėtame žemės lopinėlyje randa laiko ir sustoti, ir apsižvalgyti, ir pasidžiaugti ramiu gamtos alsavimu.
Romas Zibalas
Nuotraukos iš Česlovo Kanapienio asmeninio albumo
