Miesto centro šeimininkė

Prieš keletą metų savaitraštis „Veidas“ atliko moksleivių apklausą apie profesijas. Pasirodo, kad šių dienų vaikai ir jaunuoliai labiausiai nenorėtų būti valytojais, kasininkais ar gatvių šlavėjais, o svajoja apie gydytojo ar klestinčio verslininko karjerą. Šiandien jaunas žmogus svajoja mažiau dirbti ir daug uždirbti. Gatvės šlavėjo profesijos lyg ir nėra – yra tik nemažai jėgų reikalaujantis darbas, be kurio mūsų gatvės atrodytų tikrai nekaip, jomis nemalonu būtų vaikščioti. Prieš trejetą metų spauda rašė, kad dėl neriboto gatvių šlavėjų streiko Ispanijos sostinė Madridas virto milžinišku sąvartynu, gatvės skendėjo dvokiančiose šiukšlėse. Madridas nuo Širvintų toli, tikėkimės, kad pas mus tokių streikų nebus. Stasė Gudan jau ne pirmą dešimtį metų prižiūri bene svarbiausią Širvintose –  Igno Šeiniaus gatvę. Moteris mielai sutiko pasikalbėti apie savo darbą.
– Kokias Širvintų miesto gatves prižiūrite ir kaip reikėtų jūsų darbą dirbančius žmones teisingiausiai vadinti?
– Mano priežiūroje – visa Igno Šeiniaus gatvė, turgaus aikštė ir gatvės juosta priešais prekybos centrą „Maxima“ bei gatvės ruožas nuo „Pay Post“ iki gimnazijos. „Ratukas“ baigiasi kitame Igno Šeiniaus gatvės gale. Prižiūrime ne tik šaligatvius, šluoti reikia ir važiuojamąją kelio dalį, juk nuo automobilio ratų pribyra smėlio. Gatvės siauros, todėl reikia saugotis pravažiuojančių mašinų. Vairuotojų yra visokių – vieni apvažiuoja atsargiai, kiti lekia lyg akis išdegę, mūsų nė nemato, tarsi ir nebūtume. Mus turėtų vadinti gatvių valytojais, nes, pavyzdžiui, žiemą niekas gatvių nešluoja.
– Ar anksti reikia keltis į darbą?
– Dažniausiai atsikeliu 4 valandą. Vakare miegoti einu apie 21 valandą, taigi, miego pakanka. Turgaus dieną, šeštadienį, anksti mašinos suvažiuoja – kad spėtum susitvarkyti, ir 3 valandą reikia keltis. Būna, kad iššluoju iš vakaro, tačiau mūsų jaunimas nekultūringas, dažnai per naktį primėto šiukšlių. Kartais net eidami per alėją butelių pridaužo. Anksčiau prišiukšlindavo prie Autobusų stoties esančiame Igno Šeiniaus gatvės tęsinyje, tačiau dabar ten statoma „Maxima“, todėl susibūrimo vieta iš ten „išsikėlė“. Būdavo, kad ir mušasi turgaus aikštėje. Aišku, dirbti šeštadieniais ar sekmadieniais niekas neverčia, tačiau pačiai būna maloniau, kai gatvės švarios, be to, ir pirmadieniui lieka mažiau darbo. Daugiausia dirbu iki 8 ar 9 valandų, tačiau dažnai tenka ir vidury dienos padirbėti. Mano gatvė – tarsi miesto veidas, todėl joje turi būti visą laiką švaru.
– Švarinatės ir žiemą, ir vasarą, ir rudenį, ir pavasarį? Vis dėlto, kuriuo metų laiku būna sunkiausia?
– Žiemą. Jeigu daug sniego, šaligatvius reikia „šiufeliais“ valyti. Sunkiausia, kai būna šlapias sniegas, nes jis tada labai sunkus. Jeigu susidaro ledas, pabarstome smėliu, kad nebūtų slidu. Žiemos mėnesiais tokiu laiku dar būna tamsu, anksčiau juk naktį šviesą išjungdavo. Rudenį „kovojame“ su lapais, juos reikia sušluoti, dažnai vėjas ne tik naujų lapų pripučia, bet ir sušluotus vėl išsklaido, todėl skubame rinkti  į maišus, sumetame į traktoriaus priekabą ir išvežame.
– Ar negalvojate apie kitą darbą? Gal trumpai papasakotumėte apie savo šeimą?
– Dirbu nuo 1999 metų gegužės mėnesio, jau 17 metų. Pripratau, o kurgi dabar jau beišeisi? Kai atsiuntė iš Darbo biržos, tai ir dirbu iki šiol. Esu kilimo nuo Čiobiškio, iš Pamusės kaimo. Tėvai dirbo tarybiniame ūkyje, kai man buvo 15 metų, bekraunant šieną šakėmis sužeidė mamą, todėl man teko ją pavaduoti, dirbau  laukininkystėje. Prieš apsigyvenant Širvintose, teko dirbti Vilniuje, vienoje kavinėje, vyras buvo tolimųjų reisų vairuotojas, dabar jau 11 metų miręs. Užauginau penkis vaikus – keturias dukras ir vieną sūnų. Vyriausiai – jau 48 metai… Aš pati jau senokai pensininkė, tačiau pensija labai maža. Argi už 200 eurų šiandien galima būtų išgyventi? Kol sveikata leidžia, – dirbu.
– Gal prisimenate kokį nors įdomų nutikimą. Gal teko kurį nors praeivį su šluota apvanoti?
– Na, ne… Esu gana ramaus charakterio. Anksčiau būdavo turgaus aikštėje nuo penktadienio vakaro „baliavojantiems“ jaunuoliams kartais užkliūdavau, gal sutrukdydavau linksmybes, tai išgirsdavau ir riebesnį žodį. Prisimenu, kartą anksti, apie 4 valandą ryto, eina gatve keli jaunuoliai. Vienas kalba telefonu. Aš einu, nešina kibiru ir šluota. Girdžiu, kaip jaunuolis kažkam telefonu praneša: „Sutikau raganą su šluota, nesijaudink, greitai parbėgsiu namo…“
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
Stasės Gudan valdoms priklauso visa Igno Šeiniaus gatvė.

Stasės Gudan valdoms priklauso visa Igno Šeiniaus gatvė.

Prieš keletą metų savaitraštis „Veidas“ atliko moksleivių apklausą apie profesijas. Pasirodo, kad šių dienų vaikai ir jaunuoliai labiausiai nenorėtų būti valytojais, kasininkais ar gatvių šlavėjais, o svajoja apie gydytojo ar klestinčio verslininko karjerą. Šiandien jaunas žmogus svajoja mažiau dirbti ir daug uždirbti. Gatvės šlavėjo profesijos lyg ir nėra – yra tik nemažai jėgų reikalaujantis darbas, be kurio mūsų gatvės atrodytų tikrai nekaip, jomis nemalonu būtų vaikščioti. Prieš trejetą metų spauda rašė, kad dėl neriboto gatvių šlavėjų streiko Ispanijos sostinė Madridas virto milžinišku sąvartynu, gatvės skendėjo dvokiančiose šiukšlėse. Madridas nuo Širvintų toli, tikėkimės, kad pas mus tokių streikų nebus. Stasė Gudan jau ne pirmą dešimtį metų prižiūri bene svarbiausią Širvintose –  Igno Šeiniaus gatvę. Moteris mielai sutiko pasikalbėti apie savo darbą.

– Kokias Širvintų miesto gatves prižiūrite ir kaip reikėtų jūsų darbą dirbančius žmones teisingiausiai vadinti?

– Mano priežiūroje – visa Igno Šeiniaus gatvė, turgaus aikštė ir gatvės juosta priešais prekybos centrą „Maxima“ bei gatvės ruožas nuo „Pay Post“ iki gimnazijos. „Ratukas“ baigiasi kitame Igno Šeiniaus gatvės gale. Prižiūrime ne tik šaligatvius, šluoti reikia ir važiuojamąją kelio dalį, juk nuo automobilio ratų pribyra smėlio. Gatvės siauros, todėl reikia saugotis pravažiuojančių mašinų. Vairuotojų yra visokių – vieni apvažiuoja atsargiai, kiti lekia lyg akis išdegę, mūsų nė nemato, tarsi ir nebūtume. Mus turėtų vadinti gatvių valytojais, nes, pavyzdžiui, žiemą niekas gatvių nešluoja.

– Ar anksti reikia keltis į darbą?

– Dažniausiai atsikeliu 4 valandą. Vakare miegoti einu apie 21 valandą, taigi, miego pakanka. Turgaus dieną, šeštadienį, anksti mašinos suvažiuoja – kad spėtum susitvarkyti, ir 3 valandą reikia keltis. Būna, kad iššluoju iš vakaro, tačiau mūsų jaunimas nekultūringas, dažnai per naktį primėto šiukšlių. Kartais net eidami per alėją butelių pridaužo. Anksčiau prišiukšlindavo prie Autobusų stoties esančiame Igno Šeiniaus gatvės tęsinyje, tačiau dabar ten statoma „Maxima“, todėl susibūrimo vieta iš ten „išsikėlė“. Būdavo, kad ir mušasi turgaus aikštėje. Aišku, dirbti šeštadieniais ar sekmadieniais niekas neverčia, tačiau pačiai būna maloniau, kai gatvės švarios, be to, ir pirmadieniui lieka mažiau darbo. Daugiausia dirbu iki 8 ar 9 valandų, tačiau dažnai tenka ir vidury dienos padirbėti. Mano gatvė – tarsi miesto veidas, todėl joje turi būti visą laiką švaru.

– Švarinatės ir žiemą, ir vasarą, ir rudenį, ir pavasarį? Vis dėlto, kuriuo metų laiku būna sunkiausia?

– Žiemą. Jeigu daug sniego, šaligatvius reikia „šiufeliais“ valyti. Sunkiausia, kai būna šlapias sniegas, nes jis tada labai sunkus. Jeigu susidaro ledas, pabarstome smėliu, kad nebūtų slidu. Žiemos mėnesiais tokiu laiku dar būna tamsu, anksčiau juk naktį šviesą išjungdavo. Rudenį „kovojame“ su lapais, juos reikia sušluoti, dažnai vėjas ne tik naujų lapų pripučia, bet ir sušluotus vėl išsklaido, todėl skubame rinkti  į maišus, sumetame į traktoriaus priekabą ir išvežame.

– Ar negalvojate apie kitą darbą? Gal trumpai papasakotumėte apie savo šeimą?

– Dirbu nuo 1999 metų gegužės mėnesio, jau 17 metų. Pripratau, o kurgi dabar jau beišeisi? Kai atsiuntė iš Darbo biržos, tai ir dirbu iki šiol. Esu kilimo nuo Čiobiškio, iš Pamusės kaimo. Tėvai dirbo tarybiniame ūkyje, kai man buvo 15 metų, bekraunant šieną šakėmis sužeidė mamą, todėl man teko ją pavaduoti, dirbau  laukininkystėje. Prieš apsigyvenant Širvintose, teko dirbti Vilniuje, vienoje kavinėje, vyras buvo tolimųjų reisų vairuotojas, dabar jau 11 metų miręs. Užauginau penkis vaikus – keturias dukras ir vieną sūnų. Vyriausiai – jau 48 metai… Aš pati jau senokai pensininkė, tačiau pensija labai maža. Argi už 200 eurų šiandien galima būtų išgyventi? Kol sveikata leidžia, – dirbu.

– Gal prisimenate kokį nors įdomų nutikimą. Gal teko kurį nors praeivį su šluota apvanoti?

– Na, ne… Esu gana ramaus charakterio. Anksčiau būdavo turgaus aikštėje nuo penktadienio vakaro „baliavojantiems“ jaunuoliams kartais užkliūdavau, gal sutrukdydavau linksmybes, tai išgirsdavau ir riebesnį žodį. Prisimenu, kartą anksti, apie 4 valandą ryto, eina gatve keli jaunuoliai. Vienas kalba telefonu. Aš einu, nešina kibiru ir šluota. Girdžiu, kaip jaunuolis kažkam telefonu praneša: „Sutikau raganą su šluota, nesijaudink, greitai parbėgsiu namo…“

Kalbėjosi Remigijus Bonikatas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

3 Atsakymai į “Miesto centro šeimininkė”

  1. Kaimyne parašė:

    Pati paciausia musu Stase,nuostabus zmogus!

  2. federika parašė:

    Idomus interviu, gerai, kad rasoma apie paprastus zmones.

  3. :) parašė:

    Maladiec mūsų Stasė!!!

Comments are closed.

scroll to top