Lyg iš fantastinio romano atkeliavę…

Apie 50-ies Sosnovskio barščių kolonija įsikūrė ir puikiai klesti šalia kelio netoli Kernavės esančioje pievoje.

Važiuojant iš Kernavės į Musninkus, visai netoli kelio, lengva pastebėti Sosnovskio barščius, kurių su jokiu kitu augalu nesupainiosi – žiedynai yra skėčio formos, panašūs į krapų, tik kur kas didesni. Gal ir neverta būtų apie jį kalbėti, jeigu ne viena šio augalo ypatybė, kurios joks kitas Lietuvoje augantis neturi. Sosnovskio barščio ir kotas, ir lapai, ir žiedai – nuodingi. Prie jų prisilietus gresia antro laipsnio nudegimas. Pasak biologų, juodą darbą atlieka kombinacija iš toksiškų barščio sulčių ir ultravioletinių spindulių, ir kad nudegtum, nebūtinai turi šviesti saulė – ultravioletiniai spinduliai niekur nedingsta ir saulei pasislėpus už debesų. Šių augalų „pamokyti“ žmonės pasakoja, kad po „bendravimo“ su jais ant odos atsiranda labai didelės, vandeningos, skausmingos ir ilgai negyjančios pūslės, kurias nepakeliamai skauda.

Fantastikos mėgėjai turėtų prisiminti John’o Wyndham’o romaną „Trifidų dienos“, kuriame vaizduojama pasaulį ištikusi katastrofa. Trifidas – tai  trikojis vaikščiojantis augalas, mintantis mėsa ir turintis išsitempiantį nuodų pilną geluonį. Vargu ar rašydamas šį romaną autorius ką nors žinojo apie Sosnovskio barštį, tačiau šių augalų savybės labai primena knygoje pavaizduotus trifidus.

Mūsų proseneliai panašių augalų neprisimena, nes į Lietuvą jie atkeliavo iš Kaukazo palyginti neseniai – praeito amžiaus viduryje. Vešliais ir greitai augančiais augalais, kuriuos esą mėgsta gyvuliai, tada labai susidomėjo Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas. Vyresniosios kartos žmonės prisimena tuos laikus, kada tuometinė SSRS imperija siekė visose srityse pavyti ir aplenkti Ameriką. Taigi, jos vadovas, norėdamas padidinti pienininkystės ir gyvulininkystės efektyvumą, įsakė vežti Sosnovskio barščių sėklas iš Kaukazo ir sėti okupuotose respublikose. Lietuviai šį augalą atsivežė patys pirmieji, mat tikėjosi iš jo pagaminti daug siloso, tik neatsižvelgė į tai, kad Sosnovskio barštis nepaprastai kenksmingas žmonėms. Tais laikais kai kas dėl įspūdingos išvaizdos pradėjo šį „monstrą“ auginti savo soduose ir darželiuose. Ilgą laiką net bitininkai tikėjo, kad iš barščio bitės renka nektarą.

Dabar šis augalas plinta vis didesnėse teritorijose, jam, skirtingai nuo fantastiniame romane aprašytų trifidų, kojų nereikia, mat barščiai kasmet subrandina dešimtis tūkstančių sėklų, kurias išbarsto maždaug 4 metrų spinduliu ir tokiu būdu užkariauja vis naujas teritorijas.

Transformatorinės teritorijoje karaliauja apie trijų metrų ūgio ateiviai iš Kaukazo...

Įspūdingo dydžio augalai užgožia visus kitus ir dažnai spaudoje lyginami su devyngalviu slibinu, kuris yra „jau paleistas ir, netaikant jokių priemonių, pridarys daug bėdų…“ Iš tikrųjų tai ne iš rūtų darželio „pabėgę“ augaliukai. Internetinėje enciklopedijoje Vikipedia rašoma kad Sosnovskio barštis gali išaugti iki 3-5 metrų aukščio, stiebo skersmuo ties pamatu gali pasiekti iki 12 centimetrų, o žiedyno – iki 0,5 metro. Augalas sunkiai išnaikinamas dar ir todėl, kad jis atželia iš šaknų net pjaunamas kelis kartus, užaugina iki 10 centimetrų storio šaknį, kurią įleidžia per pusę metro gilyn.

Jeigu net Musninkų miestelio gale šalia pagrindinio kelio, vedančio senosios Lietuvos sostinės Kernavės link, esanti transformatorinės didelė teritorijos dalis okupuota Sosnovskio barščių, tai ką kalbėti apie atokiau nuo žmonių akių plytinčias erdves.

Sėkme sprendžiant Sosnovskio barščių problemą kol kas negali pasigirti ir mūsų kaimynės Latvija ir Estija. Estijoje jis naikinamas daugiau kaip dešimt metų – sudaromos sutartys su ūkininkais, kuriems mokama už naikinimą. Prieš penkerius metus pasirinkti ir viešieji pirkimai, deja, jie nepasiteisino. Latvijoje asmenys, nenaikinantys Sosnovskio barščių, gauna baudas. Jeigu žemės sklype auga barščiai, žmogus negali gauti net ES paramos.

Susitikimuose su žemdirbiais ne vieną skundą dėl šių augalų išgirdusi žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė į darbo grupę subūrė Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijų, Valstybinės augalininkystės tarnybos, ūkininkų atstovus, kurių užduotis – išanalizuoti problemą ir numatyti efektyvias šių augalų naikinimo priemones.

Aplinkos ministerija pernai prašė gyventojus ir savivaldybes pateikti duomenis apie Sosnovskio barščių paplitimą. Pasak ministerijos, nustatyta, kad barščiais užkrėsta beveik 850 hektarų teritorijos, jie labiausiai išplitę Utenos ir Kauno apskrityse. Tačiau pripažįstama, kad šie duomenys labai apytiksliai. Juk gali būti taip, kad aktyvesni ir sąžiningesni savivaldybių vadovai ir valdininkai pateikė kiek įmanoma tikslesnę informaciją, bet neatmestina, kad buvo ir tokių, kurie tuos Sosnovskio barščių žemėlapius paišė „šakėm ant vandens“…

Pasak Gamtos paveldo fondo projektų vadovo Gintaro Venckaus, barščio naikinimo darbai turi būti pradedami vos tik augalams pradėjus dygti, nuo ankstyvo pavasario, derinant įvairias priemones tarpusavyje. Ir atlikus darbus, reikia sugrįžti po savaitės ar dviejų, po to vėl ir vėl. Augalai turi būti naikinami tiek cheminiu būdu, tiek kasant, tiek pjaunant žolę.

Kad ir kaip ten būtų, visos institucijos pripažįsta, kad greit išnaikinti šį augalą tikrai nepavyks. Ir dėl to, kad šiam darbui vis dar nesutelkiamos reikiamos pajėgos – statistikos duomenys skelbia, kad iš savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo programos 2013 metais kovai su Sosnovskio barščiu tik 7 savivaldybės skyrė lėšų. Ir dėl to, kad jis labai vislus ir atsparus įvairioms priemonėms. Tarnyboms ir pavieniams žmonėms paprasčiausiai pritrūksta atkaklumo.

Kalbėti apie visišką šio augalo-monstro išnaikinimą kol kas nerealu. Norėtųsi tikėtis bent jau šiokio tokio jo paplitimo pristabdymo. Tačiau tam reikia ūkiško požiūrio, darnaus ir sąžiningo įvairių institucijų darbo, atitinkamo finansavimo. Ir vilties, kad mokslininkams pagaliau pavyks sukurti efektyvią šio siaubūno sunaikinimo priemonę.

Remigijus Bonikatas