Kol bando įrodyti turinti teisę į žemę, ji keliauja per rankas

– Atrodytų, kad Vyriausybės nutarimas pirmiausia žemę grąžinti jos savininkams ir paveldėtojams, buvo parengtas kaimo žmogaus naudai. Tačiau žmonės, susidūrę su biurokratizmu, pradeda tikėti, jog jis buvo sugalvotas specialiai, kad žemės gautų tik kai kurie jos trokštantieji. Norintys atsiimti savo žemę susiduria su įvairiomis problemomis, viena jų – valdininkų abejingumas. Kad ir kaip būtų keista, atrodo, jog įstatymai lyg ir nepažeidžiami, tačiau sulaukti valdininko pagalbos yra labai sunku, nes jis abejingas savininko norams ir interesams. Eiliniam žmogui dažnai net nepasiekiama informacija, kaip jis galėtų atsiimti jam priklausančią žemę. Tuo tarpu žemėtvarkininkas, disponuodamas visa turima informacija, išmanydamas įstatymus ir matydamas jų spragas, kartais – net pažeisdamas tuos įstatymus, puikiai žino, kaip parduoti žemę savo giminaičiams, draugams ar jos nusipirkti pačiam. Yra nemažai žmonių, kurie jau susitvarkė dokumentus ir laukia, kada galės dirbti nuosavą žemę, bet ne vienas jų, mano nuomone, liks nuskriaustas. Taip šventa kiekvieno Lietuvos piliečio teisė susigrąžinti sovietinių okupantų atimtą tėvų ir senolių žemę, liks neišsprendžiama problema, nes tebevyrauja jos neteisėtas grobimas, netvarka ir neteisybė. Mūsų išrinktieji turi tai kelti viešumon ir pažadėti, kad bus atstatytas teisingumas, žemgrobių pasisavinta žemė bus grąžinta teisėtiems savininkams, – „Širvintų kraštui“ teigė širvintiškė Jadvyga Gudelienė ir išreiškė viltį, kad galbūt atgaus tėvui priklausiusius 3 ha žemės, kai paaiškės, jog žemėtvarkininkų veiksmuose būta didelių trūkumų.
Jadvyga Gudelienė sako kol kas nejaučianti žemės stygiaus, kadangi jos paveldėti gimtinės plotai buvo pamatuoti kitoje vietoje. Tačiau esmė ta, kad ta žemė buvo pamatuota ten, kur ji turėjo būti grąžinta tretiesiems savininkams. Viena skriauda gimdė kitą.
– Kas sėdėjo aukštai, tas daug galėjo, – sako ūkininkė. – Taip jie ir sugalvojo, kad važinėti iki savo žemės kitame Lietuvos pakraštyje per toli, taigi ją persikėlė arčiau sostinės. Panašiai vyko ir rajonuose, kur vietos galingieji žemę kėlėsi arčiau rajono centro, arčiau ežerėlio ar gražaus pušynėlio, užuot ją pasimatavę užkampyje ar paveldėtuose krūmynuose. Ir arčiau, ir naudingiau, nes žemės vertė – visai kita.
Jadvyga Gudelienė piktinasi, kad tokių „daug galinčių žmogeliukų“ atsirado gausybė, todėl greitai susikirto jų ir tų savininkų, kurie paveldėjo žemę „patogesnėse“ vietose, interesai. Gal laikas pradėti kalbėti apie Lietuvoje atliktų žemės matavimų teisingumo patikrinimą?
Jadvyga Gudelienė teisme mėgins įrodyti, kad anuomet valdininkai iš jos pavogė teisę paveldėti tėvui priklausiusius 3 ha asmeninės žemės. Tėvas dar 1991 metų spalį prašė grąžinti 3,84 ha jam priklausiusios žemės toje pat vietoje Zosinos kaime. Širvintų apylinkės tarybos sprendimu, 1994 metų kovą jam prie namų Zosinos kaime buvo pamatuotas 3 ha sklypas. Pagal įstatymą tėvas galėjo tą žemę nuomotis, nusipirkti, ją galėjo paveldėti kiti asmenys.
– Pamatavus žemės, tėvas neilgai ja džiaugėsi – po kelių mėnesių mirė, o sodyba ir kitas tėvui priklausęs turtas pagal testamentą teko man. Apie savo teises į paveldėtą turtą tada informavau seniūniją. Bet kai po kiek laiko pradėjau rūpintis šios žemės įforminimu, paaiškėjo, kad tėvui suteiktos žemės nebelikę. Kyla įtarimas, kad galbūt nesąžiningi žemėtvarkininkai akimirksniu pasinaudojo pasitaikiusia proga ir šalia kelio esantį sklypą padalijo į tris sklypelius, kuriuos pamatavo kitiems asmenims. Vienas jų, beje, anuomet pats dirbęs žemėtvarkos tarnyboje, – prisimena Jadvyga Gudelienė.
Tai, kad tėvui suteikta žemė buvo išdalyta kitiems, ūkininkė sužinojo gerokai vėliau. Moteris sako tada iš valdininkų taip ir nešgirdusi, kur dingo tėvui skirta žemė. Galbūt jei kas nors būtų paaiškinęs paprasčiau, ji būtų supratusi. Bet valdininkai dangstėsi aukštomis frazėmis, sudėtingais terminais, įstatymų ir poįstatyminių aktų ar sprendimų numeriais, tikino, kad jokios žemės jai nepriklauso, ji ieškanti nežinia ko. Pagaliau Jadvyga Gudelienė gavo žemėtvarkininkų raštą, iš kurio sužinojo, jog jai negalima grąžinti 1994 metais tėvo gauto 3 ha žemės sklypo, nes 2007 metų gegužės 22 dieną buvo gauta seniūnijos pažyma, jog, 1994 metų rugpjūtį mirus Jadvygos Gudelienės tėvui, „ūkinio kiemo neliko“.
Pasipiktinusi tuo, širvintiškė kreipėsi į teismą, kuris atstatė praleistą senaties terminą dėl žemės grąžinimo. Tai leido toliau kovoti dėl nežinia kur prapuolusio žemės sklypo.
– Nesuprantu, kaip galėjo nelikti žemės, jei buvo tėvo testamentas. Juk aš tėvo turtą paveldėjau ne po ilgos pertraukos, o jį perėmiau po mirties, apie paveldėjimo faktą iš karto informavau seniūniją. Iš žemėtvarkininkų paminėto seniūnijos rašto atrodytų, kad po tėvo mirties ilgą laiką sodyba liko negyvenama, stovėjo užkaltais langais, apaugusi krūmais ir nei seniūnė, nei kas nors kitas seniūnijoje nežinojo, kam ji dabar priklauso. Bet taip nenutiko! Juokas pro ašaras, juk dar tėvui gyvam esant sodyboje gyveno įregistruota mano brolio Antano šeima, ten buvo įregistruotas ir brolis Juozas, nors šis faktiškai gyveno kitur. Po tėvo mirties brolio šeima neišsikėlė, tebegyveno ten pat – laikė karvę, telyčią, ožkų, ančių, vištų, tą žemę šienavo, žodžiu – tvarkė asmeninį ūkį. Beje, Antanas su 5 vaikais tame name gyveno dar 8 metus, iki 2012-ųjų, kai išsikėlė į suteiktą socialinį būstą Družuose. Ir štai netikėtai sužinau, kad, valdininkų nuomone, mirus mano tėvui, ten asmeninio ūkio neliko, – stebėjosi Jadvyga Gudelienė.
Ūkininkė įsitikinusi, kad apsukrūs valdininkai nutarė kaimo žmogų apvynioti apie pirštą:
– Manė, aha – senas žmogus mirė, liko gyventi kokie nors „kaimo durneliai“, nieko jie nesupranta, nieko neieškos, nesiaiškins, o jei ir aiškinsis – kas jų klausysis?! Kaip tik reikėjo kažkur saviškiams pamatuoti žemės – štai ir surado puikią vietą!
Ūkininkė užsiminė, kad, jos žiniomis, vienas naujųjų savininkų, buvęs žemėtvarkininkas, savo sklypą jau perleido kitam asmeniui. O čia dar viena kaimynių Jadvygą Gudelienę informavo, kad mato prie tų sklypelių besisukinėjant nematytus žmones. Kol teisėta paveldėtoja teismuose bando padėti tašką šioje žemės istorijoje, Zosinoje aidi perkalamų riboženklių garsas…
Gintaras Bielskis
Anot Jadvygos Gudelienės, į gerose vietose esančią žemę tiesiasi įvairių žemgrobių rankos. Taip galimai nutiko ir Zosinoje, kur žemėtvarkininkams tenka tirti ne vieną skundą ar prašymą. Štai ir 2014-ųjų gruodį čia lankėsi žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės įsakymu sudaryta komisija.

Anot Jadvygos Gudelienės, į gerose vietose esančią žemę tiesiasi įvairių žemgrobių rankos. Taip galimai nutiko ir Zosinoje, kur žemėtvarkininkams tenka tirti ne vieną skundą ar prašymą. Štai ir 2014-ųjų gruodį čia lankėsi žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės įsakymu sudaryta komisija.

– Atrodytų, kad Vyriausybės nutarimas pirmiausia žemę grąžinti jos savininkams ir paveldėtojams, buvo parengtas kaimo žmogaus naudai. Tačiau žmonės, susidūrę su biurokratizmu, pradeda tikėti, jog jis buvo sugalvotas specialiai, kad žemės gautų tik kai kurie jos trokštantieji. Norintys atsiimti savo žemę susiduria su įvairiomis problemomis, viena jų – valdininkų abejingumas. Kad ir kaip būtų keista, atrodo, jog įstatymai lyg ir nepažeidžiami, tačiau sulaukti valdininko pagalbos yra labai sunku, nes jis abejingas savininko norams ir interesams. Eiliniam žmogui dažnai net nepasiekiama informacija, kaip jis galėtų atsiimti jam priklausančią žemę. Tuo tarpu žemėtvarkininkas, disponuodamas visa turima informacija, išmanydamas įstatymus ir matydamas jų spragas, kartais – net pažeisdamas tuos įstatymus, puikiai žino, kaip parduoti žemę savo giminaičiams, draugams ar jos nusipirkti pačiam. Yra nemažai žmonių, kurie jau susitvarkė dokumentus ir laukia, kada galės dirbti nuosavą žemę, bet ne vienas jų, mano nuomone, liks nuskriaustas. Taip šventa kiekvieno Lietuvos piliečio teisė susigrąžinti sovietinių okupantų atimtą tėvų ir senolių žemę, liks neišsprendžiama problema, nes tebevyrauja jos neteisėtas grobimas, netvarka ir neteisybė. Mūsų išrinktieji turi tai kelti viešumon ir pažadėti, kad bus atstatytas teisingumas, žemgrobių pasisavinta žemė bus grąžinta teisėtiems savininkams, – „Širvintų kraštui“ teigė širvintiškė Jadvyga Gudelienė ir išreiškė viltį, kad galbūt atgaus tėvui priklausiusius 3 ha žemės, kai paaiškės, jog žemėtvarkininkų veiksmuose būta didelių trūkumų.

Jadvyga Gudelienė sako kol kas nejaučianti žemės stygiaus, kadangi jos paveldėti gimtinės plotai buvo pamatuoti kitoje vietoje. Tačiau esmė ta, kad ta žemė buvo pamatuota ten, kur ji turėjo būti grąžinta tretiesiems savininkams. Viena skriauda gimdė kitą.

– Kas sėdėjo aukštai, tas daug galėjo, – sako ūkininkė. – Taip jie ir sugalvojo, kad važinėti iki savo žemės kitame Lietuvos pakraštyje per toli, taigi ją persikėlė arčiau sostinės. Panašiai vyko ir rajonuose, kur vietos galingieji žemę kėlėsi arčiau rajono centro, arčiau ežerėlio ar gražaus pušynėlio, užuot ją pasimatavę užkampyje ar paveldėtuose krūmynuose. Ir arčiau, ir naudingiau, nes žemės vertė – visai kita.

Jadvyga Gudelienė piktinasi, kad tokių „daug galinčių žmogeliukų“ atsirado gausybė, todėl greitai susikirto jų ir tų savininkų, kurie paveldėjo žemę „patogesnėse“ vietose, interesai. Gal laikas pradėti kalbėti apie Lietuvoje atliktų žemės matavimų teisingumo patikrinimą?

Jadvyga Gudelienė teisme mėgins įrodyti, kad anuomet valdininkai iš jos pavogė teisę paveldėti tėvui priklausiusius 3 ha asmeninės žemės. Tėvas dar 1991 metų spalį prašė grąžinti 3,84 ha jam priklausiusios žemės toje pat vietoje Zosinos kaime. Širvintų apylinkės tarybos sprendimu, 1994 metų kovą jam prie namų Zosinos kaime buvo pamatuotas 3 ha sklypas. Pagal įstatymą tėvas galėjo tą žemę nuomotis, nusipirkti, ją galėjo paveldėti kiti asmenys.

– Pamatavus žemės, tėvas neilgai ja džiaugėsi – po kelių mėnesių mirė, o sodyba ir kitas tėvui priklausęs turtas pagal testamentą teko man. Apie savo teises į paveldėtą turtą tada informavau seniūniją. Bet kai po kiek laiko pradėjau rūpintis šios žemės įforminimu, paaiškėjo, kad tėvui suteiktos žemės nebelikę. Kyla įtarimas, kad galbūt nesąžiningi žemėtvarkininkai akimirksniu pasinaudojo pasitaikiusia proga ir šalia kelio esantį sklypą padalijo į tris sklypelius, kuriuos pamatavo kitiems asmenims. Vienas jų, beje, anuomet pats dirbęs žemėtvarkos tarnyboje, – prisimena Jadvyga Gudelienė.

Tai, kad tėvui suteikta žemė buvo išdalyta kitiems, ūkininkė sužinojo gerokai vėliau. Moteris sako tada iš valdininkų taip ir nešgirdusi, kur dingo tėvui skirta žemė. Galbūt jei kas nors būtų paaiškinęs paprasčiau, ji būtų supratusi. Bet valdininkai dangstėsi aukštomis frazėmis, sudėtingais terminais, įstatymų ir poįstatyminių aktų ar sprendimų numeriais, tikino, kad jokios žemės jai nepriklauso, ji ieškanti nežinia ko. Pagaliau Jadvyga Gudelienė gavo žemėtvarkininkų raštą, iš kurio sužinojo, jog jai negalima grąžinti 1994 metais tėvo gauto 3 ha žemės sklypo, nes 2007 metų gegužės 22 dieną buvo gauta seniūnijos pažyma, jog, 1994 metų rugpjūtį mirus Jadvygos Gudelienės tėvui, „ūkinio kiemo neliko“.

Pasipiktinusi tuo, širvintiškė kreipėsi į teismą, kuris atstatė praleistą senaties terminą dėl žemės grąžinimo. Tai leido toliau kovoti dėl nežinia kur prapuolusio žemės sklypo.

– Nesuprantu, kaip galėjo nelikti žemės, jei buvo tėvo testamentas. Juk aš tėvo turtą paveldėjau ne po ilgos pertraukos, o jį perėmiau po mirties, apie paveldėjimo faktą iš karto informavau seniūniją. Iš žemėtvarkininkų paminėto seniūnijos rašto atrodytų, kad po tėvo mirties ilgą laiką sodyba liko negyvenama, stovėjo užkaltais langais, apaugusi krūmais ir nei seniūnė, nei kas nors kitas seniūnijoje nežinojo, kam ji dabar priklauso. Bet taip nenutiko! Juokas pro ašaras, juk dar tėvui gyvam esant sodyboje gyveno įregistruota mano brolio Antano šeima, ten buvo įregistruotas ir brolis Juozas, nors šis faktiškai gyveno kitur. Po tėvo mirties brolio šeima neišsikėlė, tebegyveno ten pat – laikė karvę, telyčią, ožkų, ančių, vištų, tą žemę šienavo, žodžiu – tvarkė asmeninį ūkį. Beje, Antanas su 5 vaikais tame name gyveno dar 8 metus, iki 2012-ųjų, kai išsikėlė į suteiktą socialinį būstą Družuose. Ir štai netikėtai sužinau, kad, valdininkų nuomone, mirus mano tėvui, ten asmeninio ūkio neliko, – stebėjosi Jadvyga Gudelienė.

Ūkininkė įsitikinusi, kad apsukrūs valdininkai nutarė kaimo žmogų apvynioti apie pirštą:

– Manė, aha – senas žmogus mirė, liko gyventi kokie nors „kaimo durneliai“, nieko jie nesupranta, nieko neieškos, nesiaiškins, o jei ir aiškinsis – kas jų klausysis?! Kaip tik reikėjo kažkur saviškiams pamatuoti žemės – štai ir surado puikią vietą!

Ūkininkė užsiminė, kad, jos žiniomis, vienas naujųjų savininkų, buvęs žemėtvarkininkas, savo sklypą jau perleido kitam asmeniui. O čia dar viena kaimynių Jadvygą Gudelienę informavo, kad mato prie tų sklypelių besisukinėjant nematytus žmones. Kol teisėta paveldėtoja teismuose bando padėti tašką šioje žemės istorijoje, Zosinoje aidi perkalamų riboženklių garsas…

Gintaras Bielskis

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

1 Atsakymas į "Kol bando įrodyti turinti teisę į žemę, ji keliauja per rankas"

  1. gk parašė:

    jau nuo 1991 zu zeme buvo daromas bardakas

Comments are closed.

scroll to top
+