Į stacionarius supirkimo punktus pristatomas kokybiškesnis pienas

Beivydžių pieno supirkimo punkto savininkė Melanija Andrikonienė.

Beivydžių pieno supirkimo punkto savininkė Melanija Andrikonienė.

Turbūt negrįžtamai praėjo tie laikai, kada, važiuodamas Lietuvos keliais, galėjai pamatyti pakelėse mindžikuojančius kaimo žmones, o šalia stovinčius pieno bidonėlius. Būdavo ir be žmogaus: stūkso vienišas bidonėlis, o už rankenos užkišta pieno pristatymo knygelė su statytojo pavarde. Ir visai nesvarbu, ar lauke pliaupia lietus, ar spaudžia šaltukas. Važiuoja pro šalį pieno surinkėjas ir tokį pakelėse išmėtytą pieną susirenka. Aišku, karvutę laikančiam žmogui tai labai patogu. Bet ar higieniška?

Jau keletą metų Lietuvoje tokių mobiliųjų pieno supirkimo punktų veikla sustabdyta. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, mūsų šalyje pieno surinkimas turi atitikti ES nustatytus reikalavimus. Veterinarijos specialistai vieningai aiškina, jog, superkant pieną netinkamomis sąlygomis, neįmanoma įvertinti pieno kokybės rodiklių bei paimti mėginių kitiems tyrimams. Beveik kiekviename kaime veikę mobilieji pieno supirkimo punktai buvo uždaryti ir pieno gamintojai pieną privalo pristatyti į stacionarų supirkimo punktą, kuriame yra šaldytuvai, vanduo, svarstyklės, kiti būtini dalykai. Netgi kai kurios pieno supirkimo įmonės keliais centais daugiau mokėjo tiems žmonėms, kurie pieną parduodavo stacionariuose pieno supirkimo punktuose. Tokiu būdu mobiliųjų pieno statytojų nebeliko.

Paklausta apie pieno supirkimo kainas, Melanija Andrikonienė sakė, kad jos statytojams nėra palankios.

Paklausta apie pieno supirkimo kainas, Melanija Andrikonienė sakė, kad jos statytojams nėra palankios.

1981 metais Beivydžiuose (Zibalų seniūnija) pieno supirkimo punkto vedėja pradėjusi dirbti Melanija Andrikonienė prisimena, jog pieno statytojų anais laikais nebuvo daug. Ji pieną surinkdavusi ir iš Sudokiuose bei Limonyse buvusių mobiliųjų punktų. Pasak pašnekovės, pieną pristatydavo apie 50 žmonių, o ir surenkamas kiekis nebuvo ypatingai didelis – tik apie 500 litrų.

- Žmonės kolūkių laikais negalėjo laikyti daug karvių, – pasakojo Melanija Andrikonienė. – Pieno pristatymo į mobiliuosius punktus pikas prasidėjo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Tuomet žmonės pradėjo atsiiminėti žemes, laikyti daugiau karvių. Vien Limonyse pieno statytojų buvo 19 ir jie priduodavo apie 400 litrų pieno. Pieno surinkti važiuodavome sunkvežimiu ir veždavomės 10 bidonų. O dar nemažą kiekį pieno pristatydavo Sudokių ir Beivydžių žmonės.

Melanija Andrikonienė sakė, jog pieno supirkimo punkto, esančio Beivydžiuose, savininke tapo 1992 metais. Dar apie dešimtmetį mobilūs pieno supirkimo punktai aplink esančiuose kaimuose laikėsi, paskui neliko žmonių, neliko karvių, neliko ir punktų. Važiuoti keletą kilometrų dėl kelių dešimčių litrų pieno tapo nuostolinga.

- Apie 2008 metus buvo panaikinti mobilūs pieno supirkimo punktai, – prisiminė pašnekovė. – Dabar visi privalo pristatyti į stacionarų punktą. Iš 50 buvusių statytojų liko tik 12, bet jie pieno pristato daugiau nei anksčiau 50. Per dvi dienas surenku apie 1300 kilogramų pieno. Jį iš mūsų perka „Rokiškio sūris“.

Žiniasklaidoje teigiama, jog Lietuvoje pieno pagaminama ir parduodama perdirbti 1,5 karto daugiau negu suvartojama vidaus rinkoje, todėl pieno produktų pardavimas kitoms valstybėms ypač svarbus pieno gamintojams. Taigi eksportuojamiems produktams gaminti pieno žaliava turi būti superkama pagal ES reikalavimus.

Melanija Andrikonienė pasakojo, jog darbą pieno supirkimo punkte pradeda anksti ryte. Ūkininkų ir pavienių statytojų atvežtas pienas sveriamas, imami mėginiai ir pilamas į šaldytuvus. Punkto savininkė pažymėjo, jog pienas žymiai kokybiškesnis nei iš pakelių surinktas. Šaldytuvuose laikomas produktas švarus ir nesugižęs. Pristatomo pieno tyrimai daromi tris kartus per mėnesį: riebumas nustatomas triskart per mėnesį, pieno rūšis – dukart. Pašnekovė pasidžiaugė, kad per daugelį metų jokių skundų dėl tyrimų neturėjusi. Punkto savininkė sakėsi, jog per kelis darbo dešimtmečius pieną pirkusios yra net kelios įmonės: Širvintų pieninė, Vilniaus pieninė, Utena, Rokiškis. Pašnekovė pasiguodė, kad ypač sunkūs laikai buvo, kai pieną supirkdavo Vilniaus pienininkai. Tuomet buvo prasidėję įmonių bankrotai, reikėjo važiuoti prašyti pinigų, kad atsiskaitytų su žmonėmis už pristatytą pieną.

Paklausta apie kainas, Melanija Andrikonienė sakė, kad jos statytojams nėra palankios. Buvo laikai, kai mokėjo neblogai, paskui sumažino iki 60 centų už kilogramą, dabar – iki 50 centų. Moteris nuogąstavo, kad tai dar nėra riba. Kainos gali dar kristi žemyn. Pastebėta, jog ūkininkas už pieno kilogramą ne visada gauna gamybos kaštus vos padengiančią kainą. Ir pieno gamintojai, ir perdirbėjai privalo galvoti apie ateitį. Kažkodėl vieni skaičiuoja nuostolius, o kiti – pelną?

Dėl nuolat mažėjančių pieno supirkimo kainų ir kitų priežasčių kaimo žmonės traukiasi iš aktyvios žemės ūkio gamybos. Nemaža dalis sodiečių nebeūkininkauja dėl solidaus amžiaus, dalis susiranda kitą darbą, nes nebegali pragyventi iš pienininkystės. Pastebėta, kad penkias ar netgi mažiau melžiamų karvių turinti šeima iš tokio ūkio pragyventi nebegali, todėl turi didinti bandą arba uždaryti ūkį ir imtis kitos veiklos.

Romas Zibalas

Savivaldybės naujienos

Širvintų parapija

Web ir SEO sprendimai

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa

Jūs simpatizuojate:

Rezultatai

Loading ... Loading ...
Archyvas
Reklama

Apskaitos paslaugos
Židiniai
Kreditas
Plytelės
Buitinė technika namams
Pigūs baldai
Vertimai iš anglų
Lagaminai
Microblading
NeoLife vitaminai
Įmonių steigimas
Išparduotuvė
Optimizavimas paieškos sistemoms

  
Statistika
Dabar svetainėje: 15 lankytojai
Nuotraukos
Atsisiųsti Flash Player slideshow žiūrėjimui.