Ar žiemą vykstanti šienapjūtė turėtų tapti įprastu dalyku?

Nuleistų Širvintų „marių“ pakrantė

Prieš penkerius metus Šilutės rajono savivaldybėje vyko Lietuvos savivaldybių administracijų direktorių konferencija, kurią inicijavo Lietuvos savivaldybių administracijų direktorių asociacija. Konferencijoje, kurioje dalyvavo ir tuometė Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorė Elena Davidavičienė, buvo paliesta nemažai turizmui, gamtos apsaugai aktualių temų.

Tuomet buvo pastebėta, kad šalyje paplitę „natūralizacijos principai“ apžėlusias ir netvarkomas upių pakrantes daro visiškai nepatrauklias poilsiautojams. Štai pamaryje nuo seno buvo įprasta tvarkyti upių pakrantes, jas šienauti, šalinti krūmus, tačiau „natūralizacija“ šį procesą pristabdė. Turistai pastebi, kad nebeįdomu plaukti kai kuriomis upėmis, nes nesimato kraštovaizdžio, jį visiškai užgožia krūmai. Tiesa, tada kalbėta ir apie sektinus pavyzdžius – vietos gyventojai patys valo bei tvarko vienos pamario upės pakrantes.

Šią konferenciją prisiminėme neatsitiktinai. Neseniai paskambinusi viena „Širvintų krašto“ skaitytoja guodėsi, kad niekas nešienauja ir nevalo Širvintos upės pakrančių. Anot jos, kai kur, pirmiausia – apie Juodiškius, Širvinta jau „primena melioracijos griovį“. Kitur – privirtę medžių, pastebima statybinio laužo, stambiųjų atliekų.

– Kas turėtų inicijuoti šiuos valymo ir tvarkymo darbus? – domėjosi skaitytoja.

Jai pritarė kitas laikraščio skaitytojas, palietęs viešųjų darbų problemas. Anot skaitytojo Antano, jis nuolat girdi, kad pažeidėjams, skolininkams, nuteistiesiems skiriamos įvairios trukmės viešųjų darbų bausmės, tačiau, kaip pastebi, tokiais atvejais apsiribojama vien gyvenviečių tvarkymu. Tokius darbus, kuriuos juokais vadina „pasirėmimu į šluotą“, jis laiko lengvais, mažai įpareigojančiais.

– Negi nėra kitų, sunkesnių darbų, kurių dabar niekas nenori dirbti? Nebijokime, kad viešieji darbai taps savotiška bausme, tai irgi bus auklėjimo priemonė, – teigė skaitytojas.

Antanas pasiūlė, kad dirbantys viešuosius darbus valytų melioracijos griovius, šienautų upių pakrantes, kirstų krūmynus ir taip dorai gyvenantiems sukurtų rekreacinę aplinką. Anot jo, visai nepateisinama, kai jėgomis trykštantys žaliūkai, nuteisti dėl smurtinių nusikaltimų, kaip papildomą bausmę gauna viešuosius darbus įstaigose, kuriose rūpinamasi ligotais, pagyvenusiais žmonėmis. Juk jiems reikia ne tik fizinės pagalbos, bet ir užuojautos, dėmesio, jautresnio žodžio.

– Ką šilto mūsų senoliai gali išgirsti iš nuteisto smurtautojo? – abejojo skaitytojas.

Jei upių pakrančių sutvarkymas ir priežiūra būtų lengvai išsprendžiama tokiomis paprastomis priemonėmis, būtų tik sveikintinas dalykas. Deja, didžiausias iššūkis, kurį tektų atlaikyti sveikintinoms iniciatyvoms, būtų finansavimas ir griežtų aplinkosauginių reikalavimų laikymasis. Žinia, kiekviena upė turi nustatytas kranto apsaugos zonas, kuriose žmonių veikla yra ribojama. Tad seniūnams, šių teitorijų, per kurias teka upės, šeimininkams, tikrai nepakaktų įduoti darbininkams į rankas dalgius, kastuvus ar kirvius ir pasiųsti valyti pakrančių. Nekalbant apie tai, kad jų laukia dešimtys kur kas svarbesnių ir neatidėliotinų darbų. Galbūt todėl upių pakrančių priežiūra kol kas apsiribojo didesniais Europos Sąjungos finansuojamais projektais, kuriuose dalyvaujant parengiama ir aplikosauginių reikalavimų bazė. Tiesa, globalių upių pakrančių priežiūros darbų šalyje kol kas nebuvo vykdoma, jei neminėsime pavienių smulkių projektų, kuriuos įgyvendinant buvo sutvarkytos trumpos upių atkarpos, pirmiausia – miestuose ar gyvenvietėse. Kaip čia neprisiminsi Panevėžėyje vykusio Nevėžio dugno valymo, kurį atliekant susigriebta, kad nerasta paties svarbiausio dalyko – dumblo. Per Palangą tekančio Rąžės upelio valymas sukėlė žvejų pasipiktinimą, kadangi, jų manymu, buvo sunaikinta vandens faunos maitinimosi grandinė.

Šių skandalų fone neliko nutylėtas ir Širvintų „marių“, taip pat ankstesnis per miestą tekančių Beržės upelio tvenkinių dugno bei pakrančių valymas ir sutvarkymas, kadangi brangiai kainavę darbai vieniems pasirodė esą betiksliai, kitiems – davę tik trumpalaikį efektą. Investavus europines lėšas, pavyzdžiui, kasmet komunalininkams tenka vilktis hidrokostiumus ir rankomis šalinti per projekto įgyvendinimą „pašalintą“ vieno tvenkinėlio augmeniją. Rimtų abejonių ir nepasitenkinimo sukėlė ir tvenkinėlio krantinės prie Širvintų pradinės mokyklos sutvirtinimas akmenimis. Išleidus nemažai lėšų, žmonės pasigenda ne tik estetikos, bet ir funkcionalumo, nekalbant apie nekokybiškai atliktus darbus.

Vykdant 2007-2013 metų ES struktūrinės paramos programas, priemonės „Vandens telkinių būklės gerinimas“ finansavimų sąlygų apraše buvo numatyta, kad tokiomis lėšomis gali būti finansuojami panašūs darbai, kai užžėlę ne mažiau kaip 50 proc. tvarkomo upės vagos ruožo ploto, ir kai yra stebima, kad per kelerius metus šie vandens augalai yra neišnešami potvynio metu, yra stebima skurdi dugninė vandens gyvūnija. Projektuose turėjo būti nustatytos priežastys, lemiančios tokio didelio vandens augmenijos suvešėjimo upės vagoje mastą ir numatytos priemonės šioms priežastims pašalinti ar jų įtakai sumažinti, taip pat perteklinio užaugimo priežasčių šalinimo priemonės, vagos perteklinės augmenijos šalinimas, papildomai galėjo būti numatytas pakrantės tvarkymas šalinant menkaverčius krūmus ir medžius. Finansuoti buvo galima ir jau minėtus upės vagos uždumblėjimo sprendimus.

Šiandien akivaizdu, kad anuometė valdžia su projektinėmis lėšomis „toliau Širvintų kojos neiškėlė“.

Galbūt panašius upių pakrančių sutvarkymo darbus būtų galima „pritempti“ prie kurios nors priemonės, šiuo metu finansuotinos pagal 2014-2020 Europos Sąjungos fondų investicijos Lietuvoje programą, tačiau lieka retorinis klausimas: ar savivaldybės, privalančios prie projektų įgyvendinimo prisidėti savomis lėšomis, tam rastų atliekamų pinigų?

Beje, kai kurie gamtininkai upių nusekimą, krantų užžėlimą mato kaip neišvengiamą gamtos procesą. Štai prieš kelerius metus hidrologas Aleksandras Kajutis žiniasklaidoje teigė, kad taip yra dėl šylančio klimato – Lietuvos upės sparčiai garina vandenį. Jo žodžiais, taip pat intensyviai pelkėja ežerai, „o Kuršių marios ateityje visai išnyks“.

Kalbas, kad anksčiau daugelis mažesnių upių buvo labai plačios, vandeningos, netgi tinkamos laivybai, hidrologas laiko perdėtomis. Galbūt kažkada laivai plaukiojo ir Dubysa, bet ši laivyba greičiausiai buvo fragmentiška, plaukiota nedideliais laivais. Net ir tuomet, kai Nemune intensyviai plaukiodavo laivai, vasarą sumažėjus vandens kiekiui, šiai transporto šakai kildavo nemažai problemų, tikina hidrologas.

Palyginus su 1975 metais, metinis upių nuotėkis 2013-aisiais buvo mažesnis 3,6 proc. Kaip minėta, pagrindinė upių sekimo priežastis –  klimato atšilimas, dėl kurio šios išgarina daugiau vandens.

Pasak Aleksandro Kajučio, klimato kaita išryškina paradoksą – moksliniais tyrimais įrodyta, kad dėl temperatūros kilimo kritulių turėtų daugėti, vadinasi, tokiu būdu būtų kompensuojami vandens nuostoliai. Deja, kol kas taip nėra.

Hidrologas pažymėjo, kad didelę įtaką upių nusekimui turėjo melioracija. „Įdiegus melioravimo sistemą į Lietuvos upes patenka žymiai mažiau gruntinio vandens,“ – Aleksandras Kajutis teigė grynas.lt portalui ir pridūrė, kad dėl melioracijos pažemėjo gruntinių vandenų, kurie sudaro 40 proc. upių maitinimo, lygis.

Kalbėdamas apie vandens telkinių, upių priežiūrą hidrologas priminė, kad per pastaruosius 40 metų jie labai apžėlė, kadangi buvo patręšti iš kolūkių laukų atitekėjusiomis trąšomis. „Tiesa, užžėlimas buvo ir prieš karą, bet tada pakrantės buvo šienaujamos. Šienavimas vykdavo, kai vanduo užšaldavo, kad lengviau būtų išgraibyti tai, kas nupjauta“, – pasakojo Aleksandras Kajutis.

Galbūt į viešųjų darbų programas reikėtų įtraukti ir žiemą vykstančias šienapjūtes? Tegul tai bus mažas žingsnis, tačiau – žingsnis į priekį.

Gintaras Bielskis