60 metų kartu…

Laikas bėga. Aldona ir Vincas Narušiai po 60 metų

Laikas bėga. Aldona ir Vincas Narušiai po 60 metų

Praėjusį šeštadienį Kernavės bažnyčioje Aldona ir Vincas Narušiai šventė savo vestuvių jubiliejų. Gana retą jubiliejų – deimantinį… Tai reiškia, kad sutuoktiniai kartu pragyveno 60 metų. Iki deimantinių vestuvių metinių kelias ilgas. Tokius jubiliatus mūsų rajone galima būtų suskaičiuoti ant pirštų. Narušiai mielai sutiko pasikalbėti apie buvusį darbą, apie esamus pomėgius, žodžiu, apie gyvenimą… Tiesa, ponas Vincas perspėjo, kad jis gali netyčia žodžiais nustelbti savo žmoną arba, liaudiškai kalbant, prisipažino, kad ką jau ką, tačiau pakalbėti mėgstąs…

– Pradėkime nuo pradžios. Jūsų gimtinė yra…

– Ukmergės rajone, tarp Lyduokių ir Žemaitkiemio, gražiose apylinkėse įsikūrusiame Antatilčių kaime. Abu su žmona esame iš to paties kaimo. Mūsų kaimas yra aprašytas pirmojoje „Lietuvių enciklopedijoje“, išleistoje 1953 metais Bostone. Ją išleido kilęs iš to paties Antatilčių kaimo Juozas Kapočius. Mūsų sklypas ribojosi su Kapočių sklypu. Kaime buvo 56 sodybos, gyveno 290 gyventojų. Užtat ir kaimo mokyklose tais laikais mokinių būdavo sočiai. Iki mūsų dienų išliko šešios trobos… Nors šeimos tais laikais buvo gausios, tačiau aš buvau vienturtis… Žmonai pasisekė labiau, ji turėjo net keturias seseris ir tik paskutinis gimė sūnus. Visi ūkininkai norėdavo sūnaus, kad užaugęs galėtų darbuose padėti. Aš gimiau pirmas, todėl daugiau stengtis tėvams nereikėjo, be to, ir tais laikais, matyt, mokėjo apsisaugoti…

– Prisipažinkite, kaip sekėsi mokslai?

– Mokytis pradėjau Žemaitkiemio pradžios mokykloje, kurią baigiau 1940 metais, vadinasi, dar prie Smetonos. Tada mokytojas, kunigas, policininkas ir viršaitis buvo didžiausi autoritetai. Antrą vertus, tai buvo didelės erudicijos žmonės, mokytojai iš pašaukimo. Tokie patys mokytojai buvo ir Lyduokių progimnazijoje, o ką jau kalbėti apie gimnaziją! Ukmergės gimnaziją prie sovietų pervadino į vidurinę mokyklą, todėl 1950 metais gavau jau vidurinės mokyklos atestatą. Nori nenori, o mokytis reikėjo, nes tėvas, atvežęs į pradžios mokyklą, pareiškė: „Mokykis, o vėliau žiūrėsim… Jei nesiseks, pasiimsiu atgal“. Tiesą sakant, mokslai sekėsi puikiai.

– Daugelis jaunų žmonių buvo šaukiami tarnauti į rusų kariuomenę. Jūs kažkaip išsisukote?

– Po vidurinės mokyklos man buvo jau 20 metų. Tais laikais į kariuomenę neimdavo moksleivių ir studentų, todėl visi vyrai visokiais būdais bandė įstoti į aukštąsias mokyklas. Dalis jaunimo nesimokė ir liko dirbti kaime. Gavę šaukimus į rusų kariuomenę, dalis išėjo į miškus partizanauti. Vidurinę mokyklą baigiau labai gerais pažymiais ir buvau pristatytas medaliui, kurio taip ir negavau. Negavau medalio už dainas… Kažkas pranešė, kad jaunimas dainuoja nacionalistines dainas. Mus, dešimt moksleivių, už dainas buvo suėmusi KGB ir uždariusi į rūsį. Tada labai norėjau tapti gydytoju ir buvau sėkmingai išlaikęs stojamuosius egzaminus į Vilniaus medicinos institutą. Bet… Atsimenu atvažiavo į mokyklą storas dėdė – atstovas iš Vilniaus, sukvietė tėvus ir aiškinosi. Buvau charakterizuotas labai teigiamai ir pristatytas kaip neturtingo valstiečio sūnus. Nors už bausmę stojamuosius egzaminus ir anuliavo, tačiau užtat paliko ramybėje. Kitiems baigėsi blogiau… Tada sėdau į „greitąjį“ traukinį ir visą naktį dardėjęs atsidūriau Kaune. Kaune politika niekam labai nerūpėjo, todėl įstojau į Veterinarijos akademiją, kurią po penkerių metų mokslų baigiau „raudonu“ diplomu. Buvau paskirtas į Širvintas. Iki šiol čia ir gyvenu…

– Taigi, po studijų Veterinarijos akademijoje pradėjote dirbti Širvintų rajone…

– Taip. Pradžioje mums trims veterinarijos gydytojams reikėjo aptarnauti 19 kolūkių su visomis gyvulių fermomis. Darbo užteko iki kaklo. Panaikinus Širvintų rajoną, teko pereiti dirbti į Puorių paukštyną. Tapau paukštyno direktoriumi. Tada ir apsigyvenome Puoriuose. Vėl atkūrus Širvintų rajoną, aštuonerius metus dirbau Vileikiškių kolūkyje. Po 25-erių darbo metų, be jokių ilgų svarstymų, išėjau į pensiją. Nenorėjau „gadinti“ pensijos, kuri buvo skaičiuojama pagal paskutinius išdirbtus metus. Su visomis premijomis vidutiniškai per mėnesį tada gaudavau apie 400 rublių. Tai buvo nemaži pinigai. Vis dėlto pensiją susigadinau, nes kone per prievartą buvau paskirtas mėsos ir pieno inspektoriumi. Taip 400 rublių atlyginimas nusileido iki 180.

Pagaliau žodį įterpti pavyksta poniai Aldonai:

– Labai norėjome turėti nuosavą namą, o namo iš atlyginimo nepasistatysi, – teko gyvulius auginti. Puoriuose, be visų karvių ir prieauglių, net dvi veislines kiaules laikėme. Iš pradžių visai nežinojau, kaip su jomis elgtis… Per jas gavau plaučių uždegimą. Paršiukai lenda prie kiaulės, kiaulė žviegia, o aš ten belakstydama sušylu ir bėgu laukan…

– Beveik visi miestiečiai užmiestyje turi sodą, ten pasistato namelį…

Toliau vėl kalba ponas Vincas.

– Atskiro sklypelio kaime neturime, nes to gero užtenka ir čia. Juk gyvename Kabaldoje, o ne Širvintose. Aplink namą yra apie 20 arų. O visą savo turėtą žemę padalinau penkiems anūkams. Išėjo po 70 arų. Pasakiau: „Ką norit, tą darykit!“ Turime dvi dukras. Sūnų neturime, užtat labai geri žentai. O iš penkių anūkų net keturi vyrukai. Visi baigė mokslus, visi turi darbus. Anūkė mokosi Prancūzijoje, Bordo universitete.

– Per tas dainas netapote žmonių gydytoju, o Širvintose vėl dainuojate „Bočių“ chore?

– Mėgau dainuoti visą gyvenimą. Dainavau vidurinėje mokykloje, pamenu, net atestatų nedavė, kol nepadainavome Dainų šventėje. Dainavau ir akademijoje. Kauno veterinarijos akademija tarp aukštųjų mokyklų turėjo patį geriausią vyrų chorą. Vidurinėje mokykloje dainuodavau bosu, o patikrinus pasirodė, kad esu baritonas. Po dainų šventės mus pakviesdavo koncertuoti net į Ministrų tarybą ir Komunistų partijos Centro Komitetą. Po koncerto būdavo vaišės. Ten pirmą ir turbūt paskutinį kartą gyvenime teko paragauti juodųjų ikrų. Susikūrus „Bočių“ draugijai, jos vadove tapo Skolastika Jasiukevičienė. Tada ir dirbau kartu, ir draugavau su jos vyru, todėl buvau pakviestas į chorą. Iki šiol kartu su žmona jame ir dainuojame. Turbūt pagal amžių esame patys vyriausi choristai, kiti mažiausiai dešimt metų jaunesni… „Bočiuose“ tenka, kaip ir vidurinėje mokykloje, dainuoti bosu, nes su tikrais bosais chorui fatališkai nesiseka. Kuris tik ateina, tas netrukus išeina… Anapilin. Lyg koks prakeikimas. Pavyzdžiui, vos 57 metų vyrukas iš Šiaulių vedė širvintiškę ir persikėlė gyventi į Širvintas. Turėjo nuostabų unikalų bosą, tačiau netrukus mirė… Kadangi chorui stigo tikro boso, buvo paprašytas dainuoti buvęs Senelių namų direktorius Rimas Bytautas, kuris taip pat netrukus išėjo Anapilin. Laimei, nors ir dainuoju bosu, tačiau esu baritonas, todėl, matyt, ir gyvenu…

– Eina legendos apie „Bočių“ iš Širvintų žygius po Europą. Juk Jūs esate jų „vadeiva“, kitaip sakant, organizatorius?

– Su „Bočių“ choru daugiausia gastroliavome po Lietuvą, o po Europą keliavo ne tik bočiai. Kur tik mes nebuvome! Lankėmės Kupiškyje, Panevėžyje, Kaune, Tauragėje, Telšiuose, Varėnoje. Apvažinėję Lietuvą pristigome erdvės, todėl pradėjome keliauti po Europą. Pirmoji kelionė buvo į Belgiją. Belgijoje taip pat yra tokia pat panaši į mūsų „Bočius“ – senjorų organizacija. Mus pasikvietusi organizacija prieš tai jau 18 kartų su labdara buvo apsilankiusi Lietuvoje. Skolastika Jasiukevičienė spėjo susipažinti su belgais ir… buvome pakviesti į svečius. Tai buvo pirmoji, tačiau pati smagiausia kelionė. Visų pirma tai mus labai pigiai vežė. Iš esmės sumokėjome tik už kurą. Gyvenome Valonų žemėje šeimose, kuriose daugiau kalbama vokiškai. Tik nuvažiavus mūsų pasiteiravo, ar mokame vokiečių kalbą. Kadangi mokykloje turėjau labai gerus vokiečių kalbos mokytojus, lankiau kursus, turėjau su savimi žodyną, tai pasigyriau, kad moku… Kita kelionė buvo į Vokietiją. Ten apgyvendino pas mokytoją, kuri dirbo su nebyliaisiais ir mokėjo gestų kalbą. Gestų kalba yra labai išraiškinga ir gana nesunkiai suprantama. Vokietijoje net aštuoniolika mūsiškių apnakvyndino sporto salėje, o tie kurie turėjo drąsos pasakyti, kad moka vokiškai, nakvojo šeimose. Tą dieną, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, viešėjome Lenkijoje. Vėliau Italijoje, Čekijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Estijoje. Šveicarijoje labai patiko gamta, ypač kalnai.

– Grįžkime prie šeimyninio gyvenimo. Kelintais metais sukūrėte šeimą?

Aldona ir Vincas Narušiai prieš 60 metų su piršliais ir svotais.

Aldona ir Vincas Narušiai prieš 60 metų su piršliais ir svotais.

– Taigi, prieš šešiasdešimt metų… Išeina 1954 metais, per Žolines. Civiliniame metrikacijos skyriuje santuoka įregistruota gegužės mėnesį, todėl ir pasuose įrašyta ši data, tačiau tais metais šis įrašas žmonėms nieko nereiškė, – dauguma Lietuvos gyventojų laikėsi senų pažiūrų ir santuoką sutvirtindavo bažnyčioje. Apie santuokos sutvirtinimą bažnyčioje rašė net centrinis laikraštis „Tiesa“. Iš mūsų studentų grupės bažnyčioje susituokėme mes ir dar viena mergaitė. Apie tai sužinojo valdžia. Buvome iškviesti pasiaiškinti, buvome išpaišyti klūpantys ir viešai demonstruojami sienlaikraštyje… O „Tiesoje“ buvo rašoma, kad Veterinarijos akademijoje blogai vykdomas ateistinis darbas. Kita vertus, man šis įvykis davė ir nemažai naudos. Tada akademijoje dėstė senoji profesūra, kuri neoficialiai mus palaikė. Iki šiol gerai prisimenu… Toks akademikas Žemaitis, sutikęs mane koridoriuje, pamojo pirštu, o man priėjus, stipriai paspaudė ranką. Užtat, kai atėjo egzaminų metas, taip skubėjau pas žmoną, kad per vieną dieną keturis egzaminus išlaikiau.

Aldonos ir Vinco Narušių vestuvėse prieš 60 metų.

Aldonos ir Vinco Narušių vestuvėse prieš 60 metų.

Mėgstate politiką?

– Ne. Nemėgstu nei politikuoti, nei pačios politikos. Net tarybiniais laikais nebuvau įstojęs į komunistų partiją. Buvau ir paukštyno direktoriumi, tačiau į partiją nestojau. Būdavo, kviesdavo pasiaiškinti į biuro posėdžius. Žinojau, kad jeigu įstosiu į partiją, būsiu tuoj pat paskirtas kolūkio pirmininku, o aš to nenorėjau. Anūkė Liepa, išvažiuodama į Prancūziją, įpareigojo parašyti atsiminimų knygą. Daug apie viską prirašiau, tačiau vos palietus politiką, sustojo visos mintys, nebaigta liko ir knyga…

– Įdomu, koks Jūsų požiūris į emigraciją, juk anūkė mokosi užsienyje?

– Emigracija – labai blogas reiškinys. Visi mūsų anūkai nors ir mėgsta keliauti po pasaulį, tačiau yra dideli savo šalies patriotai. Vienas anūkas buvo išvažiavęs į JAV. Grįžęs pareiškė, kad už jokius pinigus ten negyventų. Anūkė tik mokosi Prancūzijoje, tačiau tolimesnį likimą žada susieti taip pat su Lietuva.

– Nuostabu sulaukti Deimantinių vestuvių, tačiau nesuprantu… kaip galima vienas kitam nenusibosti per 60 metų?

– Šito dalyko neišduosiu, kadangi apie tai rašyti negalima… Šiaip tai Kabaldoje gyvena aštuoniolika našlių, todėl pas kaimynes žmonos neleidžiu, kad nesužinotų visų būdų, kaip galima atsikratyti vyru… Jeigu rimtai, tai daugumą vyrų anksčiau laiko į kapus nuvaro alkoholis ir tabakas.

– Ponas Narušis, matyt, stiprių nervų žmogus ir vadovavosi nerašyta vyrų taisykle: „Tegu žmona kalba ką tik nori, o aš vis tiek savaip padarysiu.“ Tokiu būdu abu lieka patenkinti ir gyvena ilgai bei laimingai…

– Panašiai. Aš labiau laikiausi arabų patarlės: „Jeigu nežinosi, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju, pareik namo ir išklausyk žmonos patarimo. Po to padaryk priešingai…“ Tarp kitko, taip daryti patarė labai rimtas Veterinarijos akademijos profesorius Konradas Aleksa – vienas iš trijų brolių, tarp kurių buvo komunistas Zigmas Aleksa-Angarietis, o kitas brolis – Jonas Aleksa – Lietuvos žemės ūkio ministras.

– Negi niekada nesusipykdavote?

Aldona Narušienė:

– Jeigu pasakysiu, kad nesibardavome ar nesipykdavome, niekas vis vien nepatikės. Būdavo visko, tik tokie dalykai neįstrigo atmintin. Matyt, kad tie barniai buvo nereikšmingi. Kažkaip abu sutardavome. Visą gyvenimą kaip kokia dekabristė sekiau paskui vyrą. Net 18 metų laborante vyro darbe buvau.

Vincas Narušis:

– Žinoma, kad būdavo visko. Kad ir prieš keletą dienų per Deimantines vestuves… Per lietų apsigaubęs lietpalčiu išėjau pakvėpuoti tyru oru. Staiga priėjusi žmona nutraukė nuo manęs lietpaltį ir užsimetusi sau ant pečių nuėjo šalin. Žinoma, kad įsižeidžiau… Su žmona stengiuosi nesiginčyti. Juk pastebėjote, kad stengiuosi daug nekalbėti… Žinoma, visko pasitaiko. Prisimenu per „Bočių“ jubiliejų paprašė scenoje pakalbėti, o po to „bočeliai“ ėmė tildyti, rodyti kumščius, tačiau aš nepasidaviau… Juk patys prašė ir prisiprašė…

Kalbėjosi Remigijus Bonikatas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

2 Atsakymai į “60 metų kartu…”

  1. Jūratė, Modestas parašė:

    Vis rečiau ir mažiau pasitaiko
    Sektinų pavyzdžių,
    Kur gyvenimo smūgius atlaiko…
    Esat vieni iš jų!

  2. svajonė parašė:

    Sveikinimai iš Vilniaus tokio gražaus bendro gyvenimo jubiliejaus proga. Sveikatos ir dar kartą sveikatos!

Comments are closed.

scroll to top