Skaityta:
951
Svečiuose pas Širvintų krašto žmones
Pirmenybė ne trofėjams, o gamtai…
Prieš ketverius metus medžiotojas širvintiškis Romualdas Skripka už nuopelnus puoselėjant medžioklės tradicijas, auklėjant jaunąją medžiotojų kartą apdovanotas medžiotojų globėjos MEDEINĖS medaliu. Bagaslaviškio medžiotojų klubo vadovas Darijus Martinka pateiktoje charakteristikoje tada rašė: „Romualdas gimė Lazdijuose, čia prabėgo vaikystės ir jaunystės metai. Nuo pat mažų dienų pamėgo gamtą. Aplink Lazdijus nebuvo nė vieno miško takelio, kurio nežinotų Romualdas. Didžiausias džiaugsmas būdavo, kuomet medžiotojai kviesdavo jį į varovus. 1959 metais Romualdas Skripka oficialiai tapo Lazdijų rajono medžiotoju. Garsėjo kaip taiklus šaulys ir humoro jausmo nestokojantis jaunuolis. Persikėlęs gyventi į Širvintų rajoną, tais pačiais metais buvo priimtas į Bagaslaviškio medžiotojų būrelį, buvo renkamas būrelio revizijos komisijos pirmininku, užėmė medžiotojų klubo finansininko pareigas.“ Gruodžio 5 dieną Romualdas Skripka šventė 80-ies metų jubiliejų ir ta proga sutiko atsakyti į „Širvintų krašto“, kurio nuolatinis prenumeratorius ir skaitytojas yra jau daugelį metų, klausimus.
– Tradicinis klausimas – apie gimtinę, vaikus, anūkus…
– Gimiau Lazdijuose. Tėvas dirbo mechaniku, turėjo savo dirbtuves, kuriose vėliau įsikūrė kolektyvinis ūkis – Mašinų-traktorių stotis (MTS). Turiu dvi dukras, viena gyvena Amerikoje, kita – Vilniuje. Kadangi mano sveikata nekokia, tai vilnietė dažnai mane aplanko. Užtat anūkai – trys vyrai, visi jau pilnamečiai. Turiu ir du proanūkius – Kotryną ir Norbertą, kurie gyvena Anglijoje. 1965 metais persikėlėme gyventi į Širvintas. Žmona dirbo Žemės ūkio valdybos finansų planavimo skyriaus viršininke, o aš – statybose, buvau darbų vykdytoju. Žmona praėjusiais metais išėjo anapilin.
– Augote karo metais. Kas įstrigo atmintin iš tų laikų?
– 1939 metų rugsėjo 1 dieną Vokietija įsiveržė į Lenkiją, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Per radiją girdėjosi: „Uwaga, uwaga!“, – vokiečių lėktuvai bombardavo Varšuvą. Tais metais kaip tik pradėjau lankyti mokyklą. Kadangi nuo Lazdijų iki sienos su Lenkija tik šeši kilometrai, tėvukas buvo mobilizuotas vežti nuo sienos sužeistus lenkų karininkus. Dažnai ir aš kartu su tėvu važiuodavau. Bėgo ir eiliniai, kaip dabar prisimenu, jie pasieniečių klausdavo: „Panie, gdzie zlorzyc bron?“ („Kur sudėti ginklus?“) Gerai prisimenu tas ginklų krūvas. Po poros metų pasirodė vokiečių kariuomenė. Kaip nuotraukoje užsifiksavę vaizdai ir šiandien stovi akyse. Vokiečių kareiviai su atraitotomis rankovėmis traukė per Lazdijus Alytaus link, nes ten stovėjo rusų kariuomenė. Kolona kareivių su įvairia karine technika tęsėsi nuo pasienio iki miesto ir dar toliau. Buvo neįmanoma per gatvę pereiti. Rusai tada net į mūšį nesiveldami pabėgo iš Alytaus.
– Medžioklė anksčiau buvo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Pirmykščiai žmonės medžiojo tam, kad išmaitintų šeimą. Tai buvo būtinybė. Ko žmonės su šautuvu rankose trankosi po miškus šiais laikais?
– Dėl įdomumo… Medžioklėje aš visuomet pirmenybę teikiau ne sumedžiotiems trofėjams, o gamtai. Pavyzdžiui, būdavo, eini per žiemos girią, tyliai ošia pušys ir eglės, baltas sniegas nusėtas briedžių, stirnų, zuikių, kitų žvėrelių pėdsakais. Tylu ir gera, galima apie nieką negalvoti, pailsėti. Kita vertus, ūkininkai bei miškininkai nuolat skundžiasi, kad šernai, briedžiai, elniai daro žalą žemės ir miškų ūkiui, todėl jų skaičių reikia reguliuoti…
– Kada pradėjote medžioti ir kiek laiko tas pomėgis tęsėsi?
– Medžioti pradėjau nuo penkiolikos metų. Tada buvo tokie laikai, kada jokių leidimų nereikėjo. Pokario metais dar jokių medžiotojų būrelių nebuvo. Tuometinis Lazdijų milicijos viršininkas turėjo lygiavamzdį šautuvą „rifle“ su dviem atlaužiamais gaidukais. Kadangi mes gyvenome beveik viename kieme, tai jis leisdavo pašaudyti ir man. Išvykos su šautuvu į mišką dėl sveikatos nutrūko prieš ketverius metus. Paskaičiavus išeitų, kad mano medžioklės stažas siekia apie 60 metų.
– Per tiek metų esate sumedžiojęs daug įvairių žvėrių. Koks buvo jūsų didžiausias laimikis? Ko nesate sumedžiojęs?
– Po karo buvo prisiveisę labai daug kiškių. Būdavo, nušauni kokius šešis kiškius po penkis kilogramus, tai vos namo partempi. Tarybiniais laikais būdavo planai, kuriuos trūks plyš reikėdavo įvykdyti, – tam tikrą kiekį sumedžiotų žvėrių atiduoti valstybei. Medžiotojui pasilikdavo tik širdis, kepenys, inkstai… Taigi, ir mano asmeniškai sumedžiotus didžiausius laimikius – briedį ir elnią taip pat teko atiduoti. Visko buvo, per tiek metų, ko gero, nesu sumedžiojęs nebent meškos… Gaila, kad jų Lietuvoje nebėra. Kartą žmonai parnešiau krūvą laukinių karvelių. Mėsytė nieko, tačiau dorojant žmonai trūko kantrybė ir buvau smarkiai išbartas…
– Gal prisimenate kokį nors įdomų atsitikimą…
– Kartą stovėjau miške prie dvikamienio medžio ir pro tarpą žiūrėjau į priekį. Iš ten turėjo atbėgti varovų pabaidyti žvėrys. Tik jaučiu, jog kažkas kruta ir trinasi prie kojų. Nuleidžiu akis ir pamatau gudruolę lapę, žiūrinčią į tą pačią pusę. Matyt, buvo išsigandusi keliamo triukšmo, kad net manęs nepastebėjo. Nebuvo iš karto kaip šauti, todėl paspyriau koja ir pavymui iššoviau, bet iš to skubėjimo nepataikiau. Pasisekė tada laputei…
– Man atrodo, kad medžiotojai turėtų būti pikti žmonės, juk jų rankose šautuvas…
– Nesutinku. Medžiotojai – labai geri ir draugiški žmonės. Ypač mūsų Bagaslaviškio medžiotojų klubo, kurio nariu buvau per trisdešimt metų. Širvintų rajone tai buvo mano pirmas ir paskutinis medžiotojų klubas.
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
Apie medžioklės ypatumus kalbasi Romualdas Skripka ir Bagaslaviškio medžiotojų klubo vadovas Darijus Martinka.
Apie medžioklės ypatumus kalbasi Romualdas Skripka ir Bagaslaviškio medžiotojų klubo vadovas Darijus Martinka.
Prieš ketverius metus medžiotojas širvintiškis Romualdas Skripka už nuopelnus puoselėjant medžioklės tradicijas, auklėjant jaunąją medžiotojų kartą apdovanotas medžiotojų globėjos MEDEINĖS medaliu. Bagaslaviškio medžiotojų klubo vadovas Darijus Martinka pateiktoje charakteristikoje tada rašė: „Romualdas gimė Lazdijuose, čia prabėgo vaikystės ir jaunystės metai. Nuo pat mažų dienų pamėgo gamtą. Aplink Lazdijus nebuvo nė vieno miško takelio, kurio nežinotų Romualdas. Didžiausias džiaugsmas būdavo, kuomet medžiotojai kviesdavo jį į varovus. 1959 metais Romualdas Skripka oficialiai tapo Lazdijų rajono medžiotoju. Garsėjo kaip taiklus šaulys ir humoro jausmo nestokojantis jaunuolis. Persikėlęs gyventi į Širvintų rajoną, tais pačiais metais buvo priimtas į Bagaslaviškio medžiotojų būrelį, buvo renkamas būrelio revizijos komisijos pirmininku, užėmė medžiotojų klubo finansininko pareigas.“ Gruodžio 5 dieną Romualdas Skripka šventė 80-ies metų jubiliejų ir ta proga sutiko atsakyti į „Širvintų krašto“, kurio nuolatinis prenumeratorius ir skaitytojas yra jau daugelį metų, klausimus.
– Tradicinis klausimas – apie gimtinę, vaikus, anūkus…
– Gimiau Lazdijuose. Tėvas dirbo mechaniku, turėjo savo dirbtuves, kuriose vėliau įsikūrė kolektyvinis ūkis – Mašinų-traktorių stotis (MTS). Turiu dvi dukras, viena gyvena Amerikoje, kita – Vilniuje. Kadangi mano sveikata nekokia, tai vilnietė dažnai mane aplanko. Užtat anūkai – trys vyrai, visi jau pilnamečiai. Turiu ir du proanūkius – Kotryną ir Norbertą, kurie gyvena Anglijoje. 1965 metais persikėlėme gyventi į Širvintas. Žmona dirbo Žemės ūkio valdybos finansų planavimo skyriaus viršininke, o aš – statybose, buvau darbų vykdytoju. Žmona praėjusiais metais išėjo anapilin.
– Augote karo metais. Kas įstrigo atmintin iš tų laikų?
– 1939 metų rugsėjo 1 dieną Vokietija įsiveržė į Lenkiją, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Per radiją girdėjosi: „Uwaga, uwaga!“, – vokiečių lėktuvai bombardavo Varšuvą. Tais metais kaip tik pradėjau lankyti mokyklą. Kadangi nuo Lazdijų iki sienos su Lenkija tik šeši kilometrai, tėvukas buvo mobilizuotas vežti nuo sienos sužeistus lenkų karininkus. Dažnai ir aš kartu su tėvu važiuodavau. Bėgo ir eiliniai, kaip dabar prisimenu, jie pasieniečių klausdavo: „Panie, gdzie zlorzyc bron?“ („Kur sudėti ginklus?“) Gerai prisimenu tas ginklų krūvas. Po poros metų pasirodė vokiečių kariuomenė. Kaip nuotraukoje užsifiksavę vaizdai ir šiandien stovi akyse. Vokiečių kareiviai su atraitotomis rankovėmis traukė per Lazdijus Alytaus link, nes ten stovėjo rusų kariuomenė. Kolona kareivių su įvairia karine technika tęsėsi nuo pasienio iki miesto ir dar toliau. Buvo neįmanoma per gatvę pereiti. Rusai tada net į mūšį nesiveldami pabėgo iš Alytaus.
– Medžioklė anksčiau buvo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Pirmykščiai žmonės medžiojo tam, kad išmaitintų šeimą. Tai buvo būtinybė. Ko žmonės su šautuvu rankose trankosi po miškus šiais laikais?
– Dėl įdomumo… Medžioklėje aš visuomet pirmenybę teikiau ne sumedžiotiems trofėjams, o gamtai. Pavyzdžiui, būdavo, eini per žiemos girią, tyliai ošia pušys ir eglės, baltas sniegas nusėtas briedžių, stirnų, zuikių, kitų žvėrelių pėdsakais. Tylu ir gera, galima apie nieką negalvoti, pailsėti. Kita vertus, ūkininkai bei miškininkai nuolat skundžiasi, kad šernai, briedžiai, elniai daro žalą žemės ir miškų ūkiui, todėl jų skaičių reikia reguliuoti…
– Kada pradėjote medžioti ir kiek laiko tas pomėgis tęsėsi?
– Medžioti pradėjau nuo penkiolikos metų. Tada buvo tokie laikai, kada jokių leidimų nereikėjo. Pokario metais dar jokių medžiotojų būrelių nebuvo. Tuometinis Lazdijų milicijos viršininkas turėjo lygiavamzdį šautuvą „rifle“ su dviem atlaužiamais gaidukais. Kadangi mes gyvenome beveik viename kieme, tai jis leisdavo pašaudyti ir man. Išvykos su šautuvu į mišką dėl sveikatos nutrūko prieš ketverius metus. Paskaičiavus išeitų, kad mano medžioklės stažas siekia apie 60 metų.
– Per tiek metų esate sumedžiojęs daug įvairių žvėrių. Koks buvo jūsų didžiausias laimikis? Ko nesate sumedžiojęs?
– Po karo buvo prisiveisę labai daug kiškių. Būdavo, nušauni kokius šešis kiškius po penkis kilogramus, tai vos namo partempi. Tarybiniais laikais būdavo planai, kuriuos trūks plyš reikėdavo įvykdyti, – tam tikrą kiekį sumedžiotų žvėrių atiduoti valstybei. Medžiotojui pasilikdavo tik širdis, kepenys, inkstai… Taigi, ir mano asmeniškai sumedžiotus didžiausius laimikius – briedį ir elnią taip pat teko atiduoti. Visko buvo, per tiek metų, ko gero, nesu sumedžiojęs nebent meškos… Gaila, kad jų Lietuvoje nebėra. Kartą žmonai parnešiau krūvą laukinių karvelių. Mėsytė nieko, tačiau dorojant žmonai trūko kantrybė ir buvau smarkiai išbartas…
– Gal prisimenate kokį nors įdomų atsitikimą…
– Kartą stovėjau miške prie dvikamienio medžio ir pro tarpą žiūrėjau į priekį. Iš ten turėjo atbėgti varovų pabaidyti žvėrys. Tik jaučiu, jog kažkas kruta ir trinasi prie kojų. Nuleidžiu akis ir pamatau gudruolę lapę, žiūrinčią į tą pačią pusę. Matyt, buvo išsigandusi keliamo triukšmo, kad net manęs nepastebėjo. Nebuvo iš karto kaip šauti, todėl paspyriau koja ir pavymui iššoviau, bet iš to skubėjimo nepataikiau. Pasisekė tada laputei…
– Man atrodo, kad medžiotojai turėtų būti pikti žmonės, juk jų rankose šautuvas…
– Nesutinku. Medžiotojai – labai geri ir draugiški žmonės. Ypač mūsų Bagaslaviškio medžiotojų klubo, kurio nariu buvau per trisdešimt metų. Širvintų rajone tai buvo mano pirmas ir paskutinis medžiotojų klubas.
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
Skaitytojų įvertinimas
0
(0 įvert.)
