Plaukimo Širvintos upe ypatumai

Prieš žygį širdyje šiek tiek neramu...

Prieš žygį širdyje šiek tiek neramu...

Birželio 3 dieną Bagaslaviškio Igno Šeiniaus mokinių ir mokytojų grupė tradiciškai išsiruošė paplaukioti baidarėmis Širvintos upe, smagiai praleisti laiką. Užbėgdamas už akių galiu drąsiai pasakyti, kad tą pusdienį iš tiesų buvo smagu, per penkias valandas pasisėmėme ir neišdildomų įspūdžių, ir šalto vandenėlio. Ir visai ne stiklinėmis atsigerti… Vieniems likimas lėmė semti batais, kepurėmis, o kiti nesismulkino, – į vandenį panardindavo baidarę iki pat viršaus.

Iš tikrųjų nuotykių ir „ekstrymo“ mėgėjams labai pasisekė, kadangi prieš tai beveik visą naktį šniokštė smarkus lietus. Suprantama, po tokios liūties vanduo nespėja į žemę susigerti ir nuteka ten, kur pagal fizikos dėsnius ir turi tekėti. Ten, kur žemiau. O į sąrašą „ten, kur žemiau“ patenka ir upė.

Priekyje sėdinčiam taip pat tenka irklu vandenį kabinti.

Priekyje sėdinčiam taip pat tenka irklu vandenį kabinti.

Vanduo upėje po lietaus buvo drumzlinas lyg baltinta kakava, vietomis net putojo. Širvinta tapo panaši į vieną iš nedidelių Afrikos upių. Bet ne tai buvo smagiausia… Vanduo upėje po nakties jau buvo šiek tiek pakilęs, laikui bėgant šis procesas tęsėsi toliau.

Ne taip jau paprasta stačiame krante įsėsti į baidarę.

Ne taip jau paprasta stačiame krante įsėsti į baidarę.

Plaukdamas upe žmogus joje gali pamatyti labai daug kyšančių iš vandens įvairaus didumo ir formos akmenų. Yra labai didelių, – net už karvę didesnių, tačiau daugiausia prisėta mažesnių – apie pusę metro aukščio. Tokie patys pavojingiausi. Kada upė būna „normali“, t.y. jos vanduo – nepakilęs, tada akmenų viršus aiškiai matosi ir žmogus, plaukdamas valtele, gali tarp jų laviruoti. Kada vanduo upėje gerokai pakilęs, tada plaukti lengviausia – akmenys pasilieka apačioje ir net neliečia baidarės dugno.

Aišku, plaukti tokia upe nuobodu, užtat beveik saugu, jeigu nekvailiosi. Mes pataikėme pačiu tinkamiausiu laiku, kažkur į šio proceso vidurį, kada akmenys tik šiek tiek apsemti. Virš jų praplaukti jau negalima, tačiau kartu ir jų viršugalvių nesimato. Laiko priimti teisingam sprendimui nebelieka, o tuo labiau – jį praktiškai įvykdyti (pasukti baidarę į kairę arba dešinę). Tenka pasikliauti likimu. Tik tas likimas ne visiems vienodas. Pasirodo, jis priklauso dar ir nuo plaukiančiųjų svorio. Lengvesni, užšokę ant akmens „galvos“, gali pasėdėti ir, pirmam išgąsčiui praėjus, irklų pagalba nusistumti. Ir tik jeigu irklai nepadeda, vienam keleiviui tenka lipti lauk ir įsiręžus baidarę nustumti.

Ramaus užutekio romantika. Čia galima net kavos puodelį išgerti...

Ramaus užutekio romantika. Čia galima net kavos puodelį išgerti...

Upė savaip patikrina baidarės įgulos masę. Jei peržengta „kritinė“ jos riba, baidarė paprasčiausiai atsitrenkia į akmenį. Kaip atrodo, kas būna tada? Vienas baidarės šonas pakyla aukštyn, kitas, kaip ir turi būti, nusileidžia žemyn. Baidarė staiga prisipildo tekančio vandenėlio. Paprastai pagrindinis balastas – žmonės, spėja iššokti patys. Patekus į vandenį, tenka atlikti daug įvairiausių darbų. Ekspromtu ir greitai. Stipriausiam įgulos nariui privalu išlaikyti apvirtusią baidarę ir pasimeldus, kad Dievas suteiktų pakankamai jėgų, pasistengti ją vėl atversti. Tuo tarpu vanduo į savo globą pasiima visus sumuštinius, „mobiliakus“, fotoaparatus bei atsarginius drabužėlius. Paprastai baidarininkas plaukdamas net batus nusiauna. Jie kažkodėl dingsta pirmiausia… Gerai, jeigu apavo tankis mažesnis už vienetą, tada jie neskęsta ir plaukia pasroviui kitų valčių ekipažų džiaugsmui. Mat, galima palenktyniauti, kas pirmas pagaus laimikį.

Svarbiausia, kad sumuštiniai nesušlapo!

Svarbiausia, kad sumuštiniai nesušlapo!

Basam įšokus į vandenį ištinka šokas. Netikėtai savo kailiu pajunti, koks iš tikrųjų šaltas vanduo. Tuo pačiu tavo pėdos įsiremia į akmenuotą upės dugną ir kaip tyčia vienas iš tų akmenėlių lyg į širdį įduria, kad net staugti norisi. Bet visų baisiausia, kad upės dugnas yra visiškai neįžvelgiamas. O kada nematai, kas ten su tavo koja darosi, apima panika. Gal baisioji piranija iš Amazonės, atšilus klimatui, persikėlė gyventi į Lietuvos vandenis ir mėgina koją nugraužti? Siaubas!

Jeigu antras įgulos narys būna ne žioplys, tai spėja kai kuriuos daiktus pagauti ir kartu su irklais išnešti į dilgėlėmis apaugusį krantą. Dilgėlės, palyginus su apsivertimu – niekis. Kai kurie sveikuoliai net patys save dilgėlėmis išsiplaka ar nuogi voliojasi, kiek leidžia protelis ir geidžia širdis. Apvirtusią baidarę taip pat patartina išvilkti į seklesnę vietą ir ten mėginti išsemti vandenį. Tik reikia prisiminti, kad per „kakavos tirščius“ upės dugno nesimato ir visiškai neaišku, kur eiti kranto link, kad ant kokio „velnio“ neužliptum.

Nuplaukę nuo Liukonių kaimo apie 26 kilometrus, žygį baigėme ties Upninkais, po tiltu. Ekstremalių pojūčių mėgėjams siūlome palaukti panašios gamtinės situacijos ir tik tada pasileisti žemyn upe… Galime užtikrinti, kad tikrai atitrūksite nuo darbo įtampos, nes nebus laiko apie jį galvoti. Pramankštinsite raumenis, pravėdinsite smegenis, pasikalbėsite apie visai žmonijai rūpimus globalius dalykus, pasisemsite įspūdžių. Ir ne tik jų…

Remigijus Bonikatas

Buvo atrasta nauja kregždžių rūšis - „skardinė kregždė“. Šiaip būna uolinės kregždės, tačiau palei Širvintą juk ne uolos, o skardžiai...

Buvo atrasta nauja kregždžių rūšis - „skardinė kregždė“. Šiaip būna uolinės kregždės, tačiau palei Širvintą juk ne uolos, o skardžiai...

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

1 Atsakymas į "Plaukimo Širvintos upe ypatumai"

  1. zz parašė:

    Gal prieš rašant „šmaikščias“ nesąmones bent pasižiūrėkit info? Lietuvoj gyvena langinė, šelmeninė ir urvinė kregždės.

Comments are closed.

scroll to top
+