Meilė žirgams – iš knygų apie indėnų gyvenimą

Žygyje „Valdovų meilės keliu“ Krokuvos link. Poilsis Losice mieste Lenkijoje.

Žygyje „Valdovų meilės keliu“ Krokuvos link. Poilsis Losice mieste Lenkijoje.

Į Lietuvą nesustabdomai šuoliuojant Žaliojo medinio arklio metams, nutariau pasikalbėti su žmogumi, kuris myli arklius, jais rūpinasi ir juos supranta. Žinoma, bus kalbama visai ne apie medinius ir žalius arklius… Šis žmogus tapo žinomas ne tik mūsų rajone, tačiau ir visoje Lietuvoje po 2011-ųjų vasaros žygio, kada devyni lietuvių raiteliai, minėdami karalienės Barboros 460-ąsias mirties metines, žemaitukais nujojo tūkstantį kilometrų iš Vilniaus į Krokuvą. Tarp tų devynių raitelių buvo ir Širvintų valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausioji veterinarijos gydytoja-inspektorė Lina Petrylienė, mielai sutikusi atsakyti į „Širvintų krašto“ klausimus.

– Gal Jums Arklio metai būna kažkuo ypatingi?

– Pagal Rytų horoskopą jie kartojasi kas 12 metų. Mano dukra Laura gimė prieš 24 metus, tada buvo Baltojo Metalinio Arklio metai. Tai vienas iš nuostabiausių įvykių mano gyvenime.

– Jūs augote Vilniuje, o gatvėje šiais laikais arklių nepamatysi… Tai iš kur atsirado ta meilė žirgams?

Lina, žirgas ir rožinis saulėlydis...

Lina, žirgas ir rožinis saulėlydis...

– Manau, kad tos meilės priežastis buvo knygos. Tais laikais buvo leidžiama „Drąsiųjų kelių“ serija, kurioje buvo nemažai knygų apie indėnų gyvenimą, jų buitį. Labai patiko indėnų berniuko Harkos nuotykiai, todėl nuo dvylikos metų pradėjau lankyti Vilniaus „Belmonto“ žirginio sporto mokyklą.

– Tai gal ir Širvintose apsigyvenote dėl žirgų?

– Baigusi Veterinarijos akademiją į Širvintų rajoną patekau pagal paskyrimą. Labai džiaugiausi, kad čia tuo metu veikė Olgos Gavriliuk vadovaujama jojimo sekcija, kur po darbo bėgdavau pajodinėti.

– Jūs esate veterinarijos gydytoja. Kodėl?

– Veterinarijos gydytojos specialybę rinkausi būdama penktoje klasėje, kai ant mano rankų dėl ligos mirė mylimiausias augintinis žiurkėnas, o aš niekuo negalėjau jam padėti. Tada ir nusprendžiau pasirinkti būtent tokią specialybę, kad galėčiau išgelbėti sergančius gyvūnus.

– Gyvenate Širvintų kaime. Ar ne geriau būtų įsikurti kur nors vienkiemyje, turėti savo žirgyną?..

– Vaikystė ir jaunystė prabėgo tarybinės santvarkos metais sostinėje Vilniuje. Todėl svajonė turėti žirgų ūkį, plėtoti žirginį turizmą, dirbti ir gyventi kaime buvo graži, tačiau nepasiekiama. Atvykusi į Širvintas su džiaugsmu žengiau pirmuosius žingsnelius šios svajonės įgyvendinimo link – įsigijau du žirgus, jodinėjau su draugėmis ir dukra Laura po Širvintų apylinkes. Tačiau gyvenimas neleido persikelti gyventi į vienkiemį, nes vaikai turėjo lankyti mokyklą, man su vyru reikėjo kas dieną važiuoti į darbą, o rytais atkasinėti užpustytų kelių iš vienkiemio nė vienas nenorėjome…

– Jūs šiuo metu savų arklių neturite… Tačiau dažnai lankotės Kernavėje?

– Kernavėje Česlovo Marcinausko žemaitukų veislės žirgų auginimo ūkyje treniruoju žirgus, mokau juos būti paklusniais, nebijoti gamtinių kliūčių, bristi į vandenį, šokinėti per kliūtis. Jodinėju kasdien, kai tik oras leidžia.

– Su kokiu žirgu jojote Jogailaičių keliu iš Vilniaus į Krokuvą ir su kokiu jodinėjate šiuo metu?

– Iš Vilniaus į Krokuvą jojau ant žirgo vardu Kursantas. Tai – sartas, ištvermingas, užsispyrusio charakterio žemaitukas iš Vilniaus valstybinio žirgyno, kuris visą žygį ištikimai nešė mane Baltarusijos ir Lenkijos keliais. Dabartinio mano kasdienių žygių žirgo vardas – Krantas. Tai laisvę mylintis žemaitukas, su kuriuo dabar jodinėju Kernavėje.

– Girdėjau, kad Jums teko jodinėti net Šveicarijos kalnais?

– Įveikus įspūdingus žygius žirgais „2000 km istorijos“ iki Juodosios jūros ir „Valdovų meilės keliu“ iki Krokuvos, aš ir mano bendražygiai buvome pastebėti „Ilgų distancijų jojimo gildijos“ vadovų, kurie pakvietė 2013 metų liepos mėnesį atvykti į Šveicariją, į šios gildijos narių iš viso pasaulio susitikimą. Čia dalyvavo apie 50 raitelių iš Šveicarijos, Vokietijos, Argentinos ir kitų šalių. Tris dienas jojome fantastiško grožio Alpių kalnais, akmenuotais takeliais, bridome per tirpstančio sniego maitinamus krištolo skaidrumo upelius. Jojant ties stačiais tarpekliais nuo aukščio ir pasakiško grožio panoramų svaigo galva… Maršrutas vietomis buvo sudėtingas, todėl be galo įdomus ir įsimintinas.

– Seniau Kernavės jaunimas žinojo brastą per Nerį ir eidavo ja į šokius. Kiek žinau, Jūs su žirgais taip pat bandėte persikelti į kitą upės krantą?

Su žemaitukais ant Kernavės piliakalnio...

Su žemaitukais ant Kernavės piliakalnio...

– Jojant Šveicarijos Alpėmis ir matant, kaip šauniai dirba žirginio turizmo organizatoriai užsienyje, gimė mintis ir pas mus, Lietuvoje, sukurti ekstremalų maršrutą žirgais. Šio maršruto pagrindinis tikslas – populiarinti žemaitukų veislės žirgus, turėti galimybę žirginio turizmo entuziastams bei svečiams iš užsienio pajodinėti fantastiško grožio Neries regioninio parko miškais nuo Kernavės piliakalnių, Napoleono keliu iki Čiobiškio, kur, persikėlus senoviniu keltu per Nerį, patenkama į Kaišiadorių rajoną. Perjojus paneriu grįžtama į Kernavę, perbrendant Nerį per brastą, esančia ties sala.

– Šalia Jūsų sukinėjasi trys nuostabūs pudeliai. Vieno šuniuko net plaukai ant galvos surišti į kuodą…

– Labai myliu pudelių veislės šuniukus, dėl jų sumanumo ir prieraišumo. Iš Amerikos mamos draugas atvežė mažiausią Lietuvoje toipudeliuką Timą. Iš Maskvos parsivežėme kalytę Dolly ir Norą iš Latvijos. Tai gana brangūs šuniukai, tačiau pinigais neįvertinsi to, ką jie duoda savo buvimu šalia žmogaus. Šiaip visada rekomenduoju žmonėms rinktis augintinius tik su kilmės dokumentais.

– Kieme aptvare mačiau ir daug didesnių už pudelius šunų…

– Dar auginu auksaspalvių retriverių ir Berno zenenhundų veislių šunis. Auksaspalviai retriveriai skirti vandens paukščių medžioklei, todėl puikiai plaukioja, yra labai draugiški. Berno zenenhundas anksčiau buvo skirtas bandai ganyti, kroviniams vežti, yra lengvai dresuojamas ir ištikimas žmogaus draugas. Savo šunų veislyną pavadinau „Mango šuo“, nes manau, kad mano auginamos veislės yra švelnios, išskirtinės ir šiek tiek egzotiškos, kaip ir mango vaisius.

– Jūs buvote priglaudusi benamį šuniuką… Koks jo likimas?

Savo namų kieme pozuoja Lina ir trys jos mylimi augintiniai - pudeliai.

Savo namų kieme pozuoja Lina ir trys jos mylimi augintiniai - pudeliai.

– Priklydusį į taksiuką panašų šuniuką priglaudė geri žmonės. Labai stengiausi surasti jam namus, rašiau skelbimus internete, pakabinau skelbimą prie turgaus. Miesto bei gyvenviečių gatvėmis laksto nemažai benamių gyvūnų. Matyt, žmonės gyvūnėlį įsigyja dėl mados ar todėl, kad kaimynas tokį turi, o paskiau pamato, kad juo reikia dar ir rūpintis. Kai kuriems žmonėms, matyt, paprasčiau vargšelį išvyti iš namų…

– Vis dėlto, kam 21-ame amžiuje reikalingi žirgai arba šunys? Juk yra kompiuteriai, mašinos…

– Laikas, praleistas prie kompiuterio, niekada neatstos laiko, praleisto su žirgu lekiant žaliomis pievomis ar ramiai vaikštant šunų apsuptyje Žaliosios girios keliukais.

Šių metų Arklys myli savo nepriklausomybę, jėgas nori išbandyti laisvėje, šuoliuoti per neaprėpiamas platybes. Tai vienas judriausių Zodiako ženklų, visuomet ieškantis naujų įspūdžių. Palinkėkime Linai šiais metais naujų žygių, nuostabių oranžinių saulėtekių ir rožinių saulėlydžių su savo draugais – žirgais.

Remigijus Bonikatas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

4 Atsakymai į “Meilė žirgams – iš knygų apie indėnų gyvenimą”

  1. šaunuoliai parašė:

    Širvintų vet stoties gydytojai, pritariu :).

  2. inga parašė:

    Labai puiki veterinarijos gydytoja. Daug padėjo mūsų šuneliui, kai sirgo. Labai maloni ir švelni. Ačiū jai.

  3. širvintiškė parašė:

    Ši moteriškė negali vadintis veterinarijos gydytoja, nes visai nemyli gyvūnų, beto yra nesąžininga jų atžvilgiu.
    Užuojauta visiems gyvūnėliams, kuriems teks susidurti su šia „veterinarijos gydytoja“

  4. jelena:) parašė:

    prisidedu prie Remigijaus palinkejimui:)

Comments are closed.

scroll to top