Prie Gedimino balandinės svečias iš Kinijos Jin-Tao Liu, kuris 30 metų sportinius balandžius laikė Kinijoje, dabar - ir Lietuvoje. Tai garsus pianistas, turi docento laipsnį, dėsto Vilniaus edukalogijos universitete.
Vasarį mūsų laikraštyje, straipsnyje „Sportiniai balandžiai suviliojo savo protu ir ištikimybe“, buvo rašoma apie balandininkų Gedimino Žilinsko ir Antano Stimburio pomėgį – sportinius balandžius. Tame straipsnyje Gediminas papasakojo apie balandžių treniruotes 2016-aisiais. Tada jis sakė: „Kartu su Antanu Stimburiu norime sukurti sportinių balandžių klubą. Jau turime bendraminčių ir iš kitų rajonų. Esmė ta, jog mums reikia penkių žmonių, kad galima būtų įstoti į Lietuvos balandininkų federaciją, – tada galėsime oficialiai kaip klubas, su savo numeriu, dalyvauti įvairiose varžybose“.
Su balandininku Gediminu pratęsiame pokalbį apie klubo reikalus ir apie pirmuosius šių metų sportinių balandžių pasiekimus.
– Papasakokite apie savo norą įkurti naują sportinių balandžių klubą. Jis jau įsteigtas ar dar tik apie tai galvojama?
– Šiuo metu Lietuvoje veikia ir aktyviai dalyvauja varžybose šeši sportinių balandžių mėgėjų klubai: Vilniuje – „Sidabrinis sparnas“, Kaune – „Skrydis“, Klaipėdoje – „Viesulas“, Alytuje – „Startas“, Prienuose – „Šilas“, Kybartuose „Sparnai“. Šią vasarą mes taip pat įsteigėme klubą „Širvinta“, gavome 9-ąjį numerį, kuris rašomas ant žiedo. Tačiau mums trūksta žmonių: tikri klubo nariai esame tik du – aš ir Antanas Stimburys. Šią vasarą prikalbinome dalyvauti du balandininkus iš Panevėžio, vieną iš Pakruojo, tačiau pastarasis, susikūrus klubui Šiauliuose, perėjo ten, nes jam arčiau namų. Arvydas iš Molėtų rajono, Dubingių, dalyvaudavo varžybose ir su mumis, ir su vilniečiais. Taigi mūsų klubas „Širvinta“ dar nėra įregistruotas oficialiai, nes nėra reikiamo skaičiaus narių. Tad noriu kreiptis į visus rajono balandininkus, ragindamas prisijungti prie mūsų klubo. Tikrai nenusivilsite! Patikėkite – verta, nes tai „veža“…
– Jeigu nebuvo oficialaus klubo, tai nebuvo ir varžybų?
– Varžybų buvo pakankamai, šiais metais jas organizavome tarp savo narių. Galima sakyti, šie metai buvo bandomieji. Patys vežiojome paukščius į starto vietas. Pernai jokių varžybų nebuvo, buvo tik treniruotės ir svajonė sudalyvauti varžybose. Šią vasarą susitarėme ir suorganizavome septynis sportinių balandžių varžybų etapus. Turime visus protokolus su palyginti sudėtingais skaičiavimais pagal visas Lietuvos balandžių sporto federacijos patvirtintas taisykles. Protokoluose užfiksuoti balandžių laikai, išaiškinti patys geriausieji.
– Ar yra svarbu, į kurią pasaulio pusę reikia vežti savo paukščius? Kokiais būdais išaiškinami patys geriausieji balandžiai? Pavyzdžiui, žmonių varžybose viskas aišku: jeigu atbėgai pirmas, tai ir esi geriausias.
– Mes vežėme savo balandžius vakarų kryptimi, link pasienio su Lenkija. Visi balandininkai savo auklėtinius veža į Lenkijos pusę, pavyzdžiui, Lietuvos balandžių sporto federacija liepos 30-ąją Berlyne organizavo varžybas ilgamečio sportinių balandžių trenerio Raimondo Chmeliausko atminimo taurei laimėti. Prizinės balandžių vietos nustatomos sudėtingiau nei bėgikų: pagal formulę K=(B-C)/D*100+V/10 +G/1000*S/100000, kur B – 20% balandžių (pakliuvusių skaičius į geriausiųjų tarpą), C – balandžio užimta vieta, D – balandžių skaičius, V – bazinis atstumas, G – balandžio greitis ir S – atstumas iki balandinės.
– Ar daug šiais metų varžybų organizavote? Trumpai papasakokite apie jas.
– Buvo septyni etapai. Mūsų varžybų pirmasis etapas – Šakiai, bazinis atstumas – 117 kilometrai (apskaičiuotas visų dalyvių vidutinis atstumas iki balandinių). Dalyvavo keturi balandininkai. Paleisti 73 balandžiai. Antrasis etapas – Kalvarija, penki dalyviai, startas 5.30 val. ryte, bazinis atstumas – 160 kilometrų. Trečiasis etapas – Kybartai, bazinis atstumas – 161 kilometras, dalyvių – šeši, 89 balandžiai. Šis etapas buvo sėkmingas maniškiams – net dešimt iš jų grižo pirmi. Ketvirtasis etapas – Viešvilė, bazinis atstumas – 152 kilometrai. Penktasis etapas – vėl Kalvarija, bazinis atstumas – 142 kilometrai, dalyvavome tik trise, nes panevėžiečių paukščiai sunkiai prieš tai skrido, todėl nebeturėjo ką leisti. Šeštasis etapas – Gižai, bazinis atstumas – 122,6 kilometrai.
– Paskutinis etapas buvo rimtesnis, jau „maudėtės“ ne tik savo sultyse?
– Kai mūsų balandžiai apsiprato su skrydžiais nuo pasienio, išdrįsome leisti paukščius nuo Olštyno. Šias varžybas organizavo balandžių sporto federacija. Balandžius šeštadienį ryte vežėme į Vilnių, kur atidavėme vilniečių klubui. Vilniaus klubas mūsiškius, kartu su savo balandžiais, specialia priekabėle nuvežė į Alytų. Alytuje mašina, surinkusi visų klubų paukščius, išvažiavo į Olštyną. Olštyną balandžiai pasiekė vakare, ten pernakvojo, o ryte lygiai šeštą valandą juos paleido skristi namo. Bazinis atstumas 318 kilometrų. Paskutinį kartą paukščiai buvo lesinami tik namuose, specialiai prieš varžybas maitinti nebuvo, nes manoma, kad tai netolimas atstumas. Mes trise atrinkome ir atidavėme į varžybas 41 balandį. Starto mokestis – 50 eurocentų už vieną balandį.
Šių metų geriausias Gedimino balandis, nustatytas pagal visų varžybų etapų rezultatus.
Balandininkas Gediminas Žilinskas prie savo balandinės.
– Ar esate patenkintas savo auklėtinių rezultatais?
– Visose varžybose dalyvavau su vienmečiais paukščiais, o vienmečiai dar neturi tokios patirties. Manau, kad rezultatai neblogi, nes iš mano Olštyne leistų dvylikos balandžių sugrįžo net vienuolika. Dvyliktas buvo pagautas Alytaus rajone. Matyt, užsinorėjo lesti, priklydo prie kitų, buvo pagautas ir… parduotas kitam balandininkui. Sugavęs balandį ir pamatęs žiedą su numeriu paskambino man, – norėjo sužinoti, koks čia paukštis, iš kur skrido ir t.t. Apie paleidimą ar išpirką nebuvo jokios kalbos. Čia būtų panašiai, jeigu nutrūkusią karvę kaimynas parduotų kitam kaimynui ir sakytų: „Niekuo negaliu padėti, nes anas užsispyrė ir atgal nebeatiduoda…“ Tokių balandininkų mažuma, kadangi visi laikosi tam tikrų vidinių etikos taisyklių. Visai neseniai paskambino balandininkas Anatolijus iš Minsko. Jis sugavo balandį su mano žiedu ir išgyvena, nori sužinoti, kaip galima būtų jį gražinti. Pasirodo, tai iš tiesų mano balandis, kurį per treniruotę paleidau iš Jonavos: jis „truputį“ nuklydo nuo kurso, vietoje 40 nuskrido 400 kilometrų, taip ir atsidūrė Minske. Paaiškėjo, kad abu su Anatolijumi turime bendrą pažįstamą balandininką Jin-Tao Liu iš Kinijos. Jis yra ne tik garsus pianistas, tačiau jau 30 metų užsiima balandžių sportu, o šiuo metu yra atvykęs į Lietuvą, dėsto muziką Vilniaus edukalogijos universitete.
– Ar išsiaiškinate geriausią metų sportininką?
– Taip. Metų gale nustatomos ne tik geriausios komandos, bet išaiškinamas ir geriausias visų etapų (daugiakovės) nugalėtojas. Dalyvaudamas varžybose balandis, jei laimi prizinių vietų (20 procentų nuo visų), surenka tam tikrą kiekį taškų. Pavyzdžiui, vienas mano balandis septyniuose etapuose pateko į įskaitą septynis kartus, o tą kurį pagavo, – šešis kartus, nes septintojo dėl žinomos priežasties nebaigė. Tačiau ir nebaigęs varžybų jis bendroje įskaitoje liko trečias.
– Kaip pasiekti, kad paukštis rodytų gerus rezultatus? Ar galite atskirti vieną nuo kito savo balandžius, o gal jie visi vienodi?
– Kiekvieną balandį pažįstu, žinau jų tėvus. Skiriasi kiekvieno balandžio plunksnos, išvaizda, spalva, elgesys, kiekvienas paukštis balandinėje turi savo lizdą, vietą, kurios niekam neužleidžia. Labai svarbu – gera atmosfera balandinėje. Negali paukštį griebti už galvos arba kitaip grubiai su juo elgtis. Jeigu jis balandinėje jaučiasi skriaudžiamas kitų balandžių, jeigu balandinėje per daug balandžių, jei su juo grubiai elgiasi balandininkas arba nėra tarpusavio supratimo, tada balandis nenorės grįžti namo. Jis puikiai jaučia, jei yra engiamas. Jei su juo gerai elgiesi, tada jis žino, kad yra mylimas ir gerbiamas, turi savo vietą ir yra laukiamas. Balandinėje šeimininku turi jaustis balandis, o ne balandininkas. Jeigu balandis eina atsigerti, tai kelią užleidžiu aš, nes balandis balandinėje turi jaustis karaliumi. Tokia jau yra šių paukščių psichologija. Jei nori pasiekti gerų rezultatų, turi su tuo susitaikyti. Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad savo balandžių neparduočiau, nes jie yra mano ištikimi draugai. Kuo balandis vyresnis, tuo jis protingesnis. Jauniklį dar galima parduoti, tačiau kada pažįsti suaugusį ne vienerius metus ir pradedi iš jo žvilgsnio suprasti, ko jis nori, tai net kalbėti apie pardavimą nesinori…
– Kitais metais su balandžiais planuojate dalyvauti dar rimtesnėse varžybose. Gal žinote kokius nors ypatingus balandžių treniravimo būdus?
– Kitais metais, jeigu klubą užregistruosime oficialiai, mūsų tikslas bus dalyvauti ne savo sugalvotose, o Lietuvos balandžių sporto federacijos organizuojamose varžybose. Paprastai jos būna sekmadieniais, etapų – apie dešimt. Tada jau reikėtų gerai apgalvoti, kuriuos paukščius į kokius etapus leisti. Būtų žymiai sunkiau, nes per savaitę iki kito starto reikėtų atstatyti balandžio jėgas. Yra specialus maitinimas, paukščiai girdomi specialiais skysčiais, nes reikia priauginti kuo daugiau masės, kad kito starto dieną sportinis balandis pasiektų geriausią formą. O tai pasiekti ne kiekvienas sugeba, nes rezultatas priklauso ne tik nuo paties balandžio, bet ir nuo jo šeimininko. Kitas dalykas yra psichologija. Reikia paukštį motyvuoti, kad jis norėtų grįžti namo. Yra keli laikymo metodai, pavyzdžiui, – lizdinis. Patinas ir patelė laikomi viename lizde, kartu augina jauniklius. Varžybose gali dalyvauti abu atskirai arba kartu, jie nori kuo greičiau pasiekti savo lizdą, savo šeimą. Bet yra ir minusas: jeigu lizde yra jauniklių, sportininkai geriausią maistą atiduoda jiems, o patys nepasiekia geriausios formos, nors ir stengiasi kuo greičiau grįžti namo. Kitas metodas – „našliavimas“, kai patinai atskiriami nuo patelių, Kad paukštis turėtų motyvą skristi kuo greičiau namo, prieš varžybas patinui parodoma patelė, leidžiama kažkiek laiko pasidžiaugti kartu. Tada paukščiai išskiriami ir vežami į varžybas. Paukštis, pajutęs, kad namie jo laukia patelė, namo skrenda su daug didesniu entuziazmu. Jei varžybose dalyvauja abu, geriausias variantas būna, kada patinas jau randa patelę atskridusią. Jei patelės neranda, jis būna labai nusiminęs ir kitoms varžyboms jį motyvuoti sunku, jo rezultatai bus prasti. Patelė ir patinas į varžybas vežami atskirai, jie abu nežino, kad kitas taip pat dalyvauja varžybose, kad jo namie tuo metu nėra. Patelės labiau prisiriša prie balandinės, o patinai – prie patelių.
Šis Gedimino balandis greičiausiai pasiekė savo namus iš Olštyno.
Patyrusiam balandininkui ir paukščio sparno plunksnos gali daug apie ką papasakoti...
Prieš varžybas reikia leisti paukščiams valandą paskraidyti, kad palaikytų fizinę formą: raumenys būtų stiprūs, didėtų ištvermė. Paukščiai grūdinasi – skraido bet kokiu oru, per stiprų vėją, lietų. Be skraidymo aplink balandinę, paukščiai išvežami toliau, treniruojami, kad suprastų, ko iš jų nori balandininkas, kad reikia skristi namo.
– Jūsų nuomone, kodėl neatsiranda daugiau bendraminčių mūsų rajone? Vien iš jūsų pasakojimo galima susidaryti nuomonę, jog tai labai įdomus ir uždegantis užsiėmimas.
– Tikrai sportiniai balandžiai yra labai įdomus užsiėmimas. Pavyzdžiui, prieš keletą dienų lenkai iš Briuselio leido balandžius. Visi klubai susivienijo, suvežė paukščius „furomis“ ir vienu metu paleido 35 tūkstančius paukščių. Už startinį mokestį lenkų balandininkai nusprendė restauruoti bažnyčią. Rimtose varžybose balandžiai paleidžiami kartu su tūkstančiais kitų, jie patiria stiprų stresą. Kuo dažniau balandis dalyvauja stambiose varžybose, tuo daugiau įgyja patirties, lengviau įveikia stresą ir greičiau susiorientuoja erdvėje. Jei kalbėti apie bendraminčius, tai jų rajone gal ir yra, tačiau reikia suprasti, kad šiam užsiėmimui reikia skirti daug laiko, dar daugiau entuziazmo, pasiryžimo ir noro. Mūsų rezultatai menki, palyginus su kitais klubais, ten žmonės dirba jau daug metų, turi sukaupę patirties, o mes esame dar naujokai. Bet įsitraukėme, ir mums labai įdomu.
Remigijus Bonikatas
