Tamsos baimė yra labiausiai tarp mokyklinio amžiaus vaikų paplitusi fobija visame pasaulyje. Ji pasireiškia nuo 40 iki 60 procentų vaikų nuo penkerių iki dešimties metų ir pagal dažnumą lenkia net gyvūnų, aukščio, garsių ir staigių garsų ar medicininių procedūrų baimę. Tai nėra patologija, kurią reikėtų gydyti. Tai visiškai normali raidos stadija, kurią dauguma vaikų natūraliai išauga.
Tačiau šiuolaikiniame mieste ši natūrali perėjimo proga dažnai paprasčiausiai nepasitaiko, nes vaikai neturi realios galimybės savo baimės išbandyti. Gatvių žibintai šviečia visą naktį, ekranai mirga iki pat miego, o naktinės lemputės kambariuose lieka įjungtos. Tamsa, kurios vaikas taip bijo, niekada jo neapgaubia, todėl baimė be tikro susidūrimo su ja niekur nedingsta. Ji taip ir lieka nepatikrinta hipoteze apie tai, kas galbūt slepiasi tamsoje.
Lietuvos, kaip ir kitų Europos šalių, miestai naktimis yra apšviesti. Didmiesčiuose augantys vaikai tikros tamsos paprastai nepatiria tol, kol susiklosto tam tikros aplinkybės, pavyzdžiui, išvykus į stovyklą, pas senelius į kaimą ar tiesiog dingus elektrai. Europos šviesos taršos stebėjimo duomenys atskleidžia, kad apie 80 procentų žemyno gyventojų niekada nemato tikro žvaigždėto dangaus, nes jį užgožia miestų šviesos. Tai reiškia, kad mieste augantys vaikai paprasčiausiai nežino, kaip atrodo naktis be elektros. Tamsa jiems visada buvo tik abstrakti sąvoka, o ne reali patirtis. Jų seneliai, augę kaime, su tamsa susidurdavo kiekvieną vakarą ir dar būdami maži suprato, kad ji neslepia nieko ypatingo. Tuo tarpu šiuolaikinei kartai tokios bazinės patirties tiesiog trūksta. Tai nėra tik filosofinis pasvarstymas. Tyrimai nuosekliai įrodo, kad tamsos baimė yra susijusi būtent su patirties trūkumu, o ne su vaiko asmenybe ar šeimos aplinka.
2023 metais žurnale „Journal of Child Psychology and Psychiatry“ publikuota metaanalizė apžvelgė 28 tyrimus, skirtus vaikų specifinių baimių įveikimui. Paaiškėjo, kad laipsniškas ir saugus susidūrimas su baimės objektu yra pats efektyviausias metodas. Jis pranoko tiek tiesioginius aiškinimus, tiek struktūruotas namų užduotis ar klinikose taikomas kognityvines strategijas. Kuo natūralesnė aplinka, kurioje įvyksta šis susidūrimas, tuo greičiau baimė atslūgsta, nes vaiko kūnas ir protas vienu metu gauna signalą, jog grėsmė tebuvo įsivaizduota. Vaikai, kelias naktis praleidžiantys lauke su bendraamžių grupe, o ne su tėvais, šį efektą pasiekia greičiau. Taip yra todėl, kad grupinė dinamika suteikia ramybę ir saugumo jausmą, kurio neįmanoma atkartoti susiduriant su baime individualiai.
Stovyklų vadovai, ne vienerius metus dirbantys su vaikų grupėmis gamtoje, šį virsmą stebi nuolat. Dažnas pripažįsta, kad tai vienas ryškiausių pokyčių per visą pamainą. Jis įvyksta taip greitai, kad jį plika akimi pastebi net ir tie, kurie specialiai to neseka. Pirmąją naktį dalis vaikų visai nenori lįsti į palapinę. Kai kurie prašo palikti bent blausiai šviečiantį žibintuvėlį ir dažnai kalba kur kas garsiau nei dieną, lyg garsu bandytų užpildyti erdvę, kurią pasiglemžė tamsa. Tačiau antrąją naktį situacija tampa žymiai ramesnė. Trečiąjį vakarą dalis tų pačių vaikų jau patys išeina į lauką prieš miegą, žiūri į žvaigždes, ramiai klausosi nakties garsų, nuo kurių dar vakar krūpčiojo, ir smalsiai klausinėja vadovų, kas ten taip ūbauja ar traška. Tai, kas nutinka tarp pirmosios ir trečiosios nakties, yra virsmas. Tai tiesiog baimės patikrinimas realybėje ir suvokimas, kad nieko baisaus tamsoje nėra. Kūnas šią informaciją priima kur kas greičiau ir patikimiau nei bet kokie tėvų žodiniai drąsinimai, esą tamsoje saugu. Tris naktis iš eilės vaikas pats, be jokių tarpininkų, įsitikino, kad tamsa yra tiesiog tamsa, ir šio žinojimo iš jo niekas nebeatims.
Vaikų psichologė Laima Petrauskienė, jau apie dvylika metų Kauno klinikoje dirbanti su nerimastingais vaikais, pasakojo, kad viena dažniausiai pasitaikančių problemų yra natūralus tėvų instinktas apsaugoti atžalą nuo diskomfortą keliančių situacijų. Šis instinktas yra visiškai suprantamas, tačiau ilgainiui jis sukelia priešingą efektą. Kai tėvai, paklusdami vaiko prašymui, kiekvieną vakarą palieka įjungtą naktinę lemputę, jie išsprendžia problemą šiai akimirkai, bet atima iš vaiko galimybę pačiam įsitikinti, kad tamsa nepavojinga. Todėl kitą vakarą viskas kartojasi iš naujo. Pasak psichologės, natūrali aplinka kartu su saugia bendraamžių grupe yra vienas geriausių būdų leisti vaikui šį atradimą padaryti pačiam. Grupė suteikia tą būtiną saugumo jausmą, kurį vaikas gali pajausti net ir be gretimame kambaryje budinčių tėvų.
Ilgesnės lauko patirties modelį taikančiose stovyklose, įskaitant ir vaikų vasaros stovyklą „Basakojis“ Lietuvoje, naktinės programos, tokios kaip žvaigždžių stebėjimas, nakties garsų klausymas ar vakariniai žygiai, po pamainos dažniausiai įvardijamos kaip patys įsimintiniausi momentai. Apie juos vaikai daugiausiai pasakoja ir grįžę namo. Ir taip yra ne tik todėl, kad naktinė gamta išties įspūdinga. Daugeliui vaikų tai būna pati pirmoji patirtis, kai jie pagaliau suvokia, jog naktis gali būti maloni ir raminanti, o ne grėsminga.
Tyrimai taip pat rodo, kad namuose prastai miegantiems vaikams pirmoji naktis gamtoje kardinaliai pakeičia miego kokybę. Skandinavijos ir Suomijos mokslininkai, tyrinėję lauko ugdymo poveikį ir stebėję vaikus prieš bei po kelių dienų stovyklų gamtoje, nustatė įdomų faktą. Pirmąją naktį miške vaikai užmiega greičiau ir miega giliau nei pirmąją naktį grįžę į savo lovas. Tyrėjai šį efektą sieja ne tik su fiziniu nuovargiu. Be miesto šviesos taršos natūrali melatonino gamyba organizme prasideda anksčiau ir vyksta kur kas intensyviau. Šie du veiksniai kartu veikia daug stipriau nei kiekvienas atskirai. Vakarus prie ekranų namuose leidžiantiems vaikams pirmoji naktis lauke tampa savotišku teigiamu šoku kūnui. Miego ciklas, kuris namuose niekaip neprasidėdavo laiku, gamtoje įsijungia beveik automatiškai. Tėvai dažnai pastebi, kad po stovyklos atžalos dar kelias savaites miega geriau, ir paprastai tai priskiria tiesiog nuovargiui. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad melatonino ciklo sugrąžinimas į natūralų ritmą prie gero miego prisideda ne mažiau nei fizinis aktyvumas dienos metu.
Pirmadienio rytais liepos mėnesį veždami vaikus į stovyklas, tėvai dažnai klausosi tų pačių dejonių. Vaikas prašo naktinės lemputės, sako, kad bijo tamsos ir visai nenori nakvoti lauke. Neretai ir patys tėvai nerimauja, ar tikrai teisingai pasielgė išleisdami taip reaguojantį vaiką, todėl per savaitę dar kelis kartus skambina vadovams pasiteirauti, ar viskas gerai. Tačiau savaitės pabaigoje, atvažiavus atsiimti savo atžalų, tie patys tėvai išgirsta visiškai kitokias kalbas. Vaikas klausinėja, ar kitą vasarą vėl galės čia atvažiuoti, prašo leisti pasistatyti palapinę namų kieme ir teiraujasi, kur mieste rasti tokias žvaigždes, kokios penktadienio naktį švietė virš miško. Kažkas tarp to pirmojo vakaro ir paskutinio ryto negrįžtamai pasikeitė. Ir beveik visada tas lūžis prasideda būtent nuo tos trečiosios nakties, kai tamsa pagaliau tapo tiesiog natūralia nakties dalimi, o ne baubu, nuo kurio reikia slėptis.
