Mintys ne tik sau
Šiuolaikiniai tėvai vaikų švęstais žolynais nebegydo
Ne per seniausiai visa žiniasklaida mirgėte mirgėjo nuo pranešimų, jog savaitgaliai Santaros klinikų Vaikų ligoninės medikams yra labai įtempti. Pasirodo, savaitgaliais Priėmimo-skubios pagalbos skyrių užplūsta tėvai su sergančiais įvairaus amžiaus vaikais. Sistema sudėliota taip, kad dėl itin mažo mažųjų pacientų skaičiaus rajonų ligoninėse uždaromi Vaikų ligų skyriai, pirminės sveikatos priežiūros centrai savaitgaliais ir naktį nedirba, todėl tėvai priversti belstis su karščiuojančiais vaikais į sostinę. Ne išimtis ir Širvintų rajonas. Ne vienam teko stumdytis eilėse laukiant neatidėliotinos medicinos pagalbos. Kita vertus, labai gerai, kad eilės, nes tai proga Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybei pasižiūrėti į jų reformų pasekmes, kai sunaikintos rajonų ligoninės, kai sunaikinti Vaikų ligų skyriai, tai proga prisiminti ir suprasti, kad vaikai ne tik Vilniuje gyvena ir serga, jie gyvena ir rajonų centruose, ir kaimuose.
Vien karščiavimas nėra liga?
Kilus panikai dėl didžiulio iš rajonų suvažiavusių mažųjų ligonių skaičiaus, žurnalistės Giedrės Armalytės kalbinta vaikų ligų gydytoja sakė, kad pusė į Vilnių iš rajonų visų vaikų atvežami dėl karščiavimo. Viena vertus, labai gerai, kad tėvai rūpinasi atžalų sveikata. Kita vertus, vien karščiavimas nėra liga. Pirmiausiai, gydytojos teigimu, reikia suvokti, kad aukšta temperatūra – apsauginė, gydanti organizmo reakcija.
Pasak medikės, yra tam tikrų simptomų, kai pagalbos reikia ieškoti nedelsiant – kviesti greitąją pagalbą ar patiems vykti į ligoninę. Tai būtų situacija, kai vaikas nereaguoja į aplinką, jo būklė itin sparčiai blogėja, vaiko odos spalva pasikeičia ir jis papilkėja ar mėlsta, jei vaiko kvėpavimas sutrikęs, jis dažnai kvėpuoja ar kvėpuoja labai sunkiai, jei jam traukia tarpšonkaulinius tarpus, juda nosies sparneliai. Tai rodo, kad vaiko būklė sunki.
Anot specialistės, sunerimti derėtų ir tada, jei vaikas mieguistas, prastai geria, retai šlapinasi, vaiko lūpos sausos, jis verkia be ašarų, o karščiavimas tęsiasi ilgiau kaip 5 dienas. Gydytojos teigimu, kai Priėmimo-skubios pagalbos skyrius yra pergrūstas, kenčia ir pacientai, ir jų tėvai, ir gydytojai. Gydytojas, slaugytojai skuba, tėvai nepatenkinti, tėvų nerimas persiduoda vaikams ir aplink susidaro labai stresinė aplinka.
Perdėtu rūpinimusi vaikais kaltinti tėvų negalima
Kvalifikuotos specialistės patarimai yra labai aktualūs, deja, retas jaunas tėtis ar mama jų laikosi. Sutikime, retas tėvas be medikų apžiūros laikys namuose 5 dienas karščiuojantį vaiką. Negrįžtamai į praeitį nuėjo tie laikai, kai tėvai vaikus gydė švęstais žolynais, Agotos duona, šventintos žvakės dūmais, geriausiu atveju – laukinių aviečių stiebų, čiobrelių ar šalpusnių nuoviru. Šiuolaikiniai tėvai nelaukia, kol vaikas pradės mėlynuoti, kol prasidės traukuliai. Gimdytojai, prasidėjus įtartinam karščiavimui, ieško medikų pagalbos.
Tėvai nėra kalti, kad atveža savo sergančius vaikus į ligoninę. Ligos simptomai kartais atrodo „nekalti“, o už jų yra sunki ir pavojinga liga. Pagarba tėvams, kurie rūpinasi savo atžalų sveikata. Tik kai rizikos grupės šeimoje atsitinka nelaimė, tuoj visi skambina varpais dėl netinkamos vaiko priežiūros. O kai tėvai yra rūpestingi, tai jiems priekaištaujama dėl perdėto susirūpinimo.
Kad galėtų gydyti, gydytojai mokosi 10 ir daugiau metų, todėl reikalauti iš tėvų teisingo vaiko būklės įvertinimo, kai nėra medicininio išsilavinimo, o geriausia įranga – termometras, yra, švelniai tariant, net nepadoru. Aišku, kad karščiuojantį vaiką motorizuoti tėvai savaitgaliais ir naktį veža į ligoninę. Ir kaltinti gimdytojus, kad jie be reikalo trukdo gydytojų darbą, nėra moralu. Vilniuje esančios vaikų ligoninės priėmimo skyriaus darbas privalo būti organizuotas taip, kad didelio darbo krūvio metu būtų skubiai kviečiami specialistai iš rezervo. Su mažu vaiku laukti pagalbos po kelias valandas koridoriuje irgi nėra išeitis, tai tik atsainaus darbo organizavimo pasekmė.
Negi gydytis teks patiems?
Ši problema yra labai opi šeimoms, auginančioms mažus vaikus. Su ligoninių restruktūrizavimo procesais labai paskubėta, viskas paremta skaičiais ir pinigais, o mažas žmogus pamirštas. Kai ministerijas aptūpusios galvos mąstė reformas, net nepagalvojo, kiek problemų kils rajonuose gyvenantiems žmonėms. Kai apsidairė, pamatė, kad padaryta ne itin gerai.
Gerai tas, kad visi aukščiausios kvalifikacijos specialistai sutelkti vienoje vietoje, gerai, kad taikomos naujausios gydymo technologijos, bet blogai, kad į vieną vietą suvažiuoja šimtai įvairiomis ligomis sergančių vaikų. Jie vieni nuo kitų pavargsta, vieni nuo kitų užsikrečia, vieni kitiems trukdo.
Įvairiuose šaltiniuose galima rasti informacijos, kad Skandinavijos valstybės kviečia lietuvius gydytojus dirbti mažuose miesteliuose, kur mokamas solidus atlygis, taikomos socialinės garantijos, pasirūpinama medikų gerove. Neaišku, po kokius užjūrius važinėjasi mūsų sveikata besirūpinantys ministeriai, bet tendencijos tokios, kad mažesnėse vietovėse naikinamos sveikatos priežiūros įstaigos.
Negi gydytis teks patiems? Daktarai paaiškins simptomus, viešai paskelbs receptą, tėvai išsispausdins receptą iš kokio „delfio“, nusipirks vaistų ir nebereiks medikų… Negi iki to einama verčiant uždaryti mažose ligoninėse esančius Vaikų ligų skyrius?
Vaikas yra jokiais pinigais neįvertinama brangenybė
Reikėtų sutikti, kad yra tėvų, kurie su vaikais atvažiuoja į priėmimo skyrius be būtino reikalo. Tokius reikia suprasti, nes, prisiskaitę informacijos internete, jauni tėvai nerimauja dėl savo atžalų, bijo, kad kas nors neatsitiktų. Tėvai nori perkelti atsakomybę gydytojui, o gydytojas irgi nenori prisiimti atsakomybės, todėl daroma begalė nereikalingų tyrimų, pacientai siuntinėjami nuo specialisto pas specialistą. Taigi tendencijos pražūtingos visai sistemai. Seniau buvo daugiau pagarbos ir pasitikėjimo vieni kitais.
Vaikas yra jokiais pinigais neįvertinama brangenybė. Kai vaikas nuo meningokokinės infekcijos miršta, tada gydytojai kaltina tėvus, kad reikėjo anksčiau kreiptis. Dabar, kai priėmimo skyriuose vaikų apgultis, sako, kad nereikia skubėti vežti, gal praeis savaime. Streso kupini tėvai jau net nežino, kreiptis ar nesikreipti.
Jeigu Vilniaus ligoninė perpildyta, nes rajonuose uždaromi Vaikų ir skubios pagalbos skyriai, tai dar nėra priežastis pasakyti, kad tėvai iš Musninkų, Anciūnų, Vindeikių ar kitos mažesnės Širvintų rajono gyvenvietės neturi vežti karščiuojančio vaiko pas medikus. Tokiu atveju problemą reikia spręsti, o ne rypuoti visai Lietuvai, kokie kvaili yra tėvai, nes trukdo sostinės gydytojų darbą. Tėvai rūpinasi savo vaikais, jie patys nėra gydytojai, todėl ieško kvalifikuotos specialistų pagalbos. O kad gydytojai turi dirbti viršydami savo darbo krūvius, tai ne tėvų ir ne pačių gydytojų problema, o visokių verygų rūpestis.
Romas Zibalas
Ne per seniausiai visa žiniasklaida mirgėte mirgėjo nuo pranešimų, jog savaitgaliai Santaros klinikų Vaikų ligoninės medikams yra labai įtempti. Pasirodo, savaitgaliais Priėmimo-skubios pagalbos skyrių užplūsta tėvai su sergančiais įvairaus amžiaus vaikais. Sistema sudėliota taip, kad dėl itin mažo mažųjų pacientų skaičiaus rajonų ligoninėse uždaromi Vaikų ligų skyriai, pirminės sveikatos priežiūros centrai savaitgaliais ir naktį nedirba, todėl tėvai priversti belstis su karščiuojančiais vaikais į sostinę. Ne išimtis ir Širvintų rajonas. Ne vienam teko stumdytis eilėse laukiant neatidėliotinos medicinos pagalbos. Kita vertus, labai gerai, kad eilės, nes tai proga Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybei pasižiūrėti į jų reformų pasekmes, kai sunaikintos rajonų ligoninės, kai sunaikinti Vaikų ligų skyriai, tai proga prisiminti ir suprasti, kad vaikai ne tik Vilniuje gyvena ir serga, jie gyvena ir rajonų centruose, ir kaimuose.
Vien karščiavimas nėra liga?
Kilus panikai dėl didžiulio iš rajonų suvažiavusių mažųjų ligonių skaičiaus, žurnalistės Giedrės Armalytės kalbinta vaikų ligų gydytoja sakė, kad pusė į Vilnių iš rajonų visų vaikų atvežami dėl karščiavimo. Viena vertus, labai gerai, kad tėvai rūpinasi atžalų sveikata. Kita vertus, vien karščiavimas nėra liga. Pirmiausiai, gydytojos teigimu, reikia suvokti, kad aukšta temperatūra – apsauginė, gydanti organizmo reakcija.
Pasak medikės, yra tam tikrų simptomų, kai pagalbos reikia ieškoti nedelsiant – kviesti greitąją pagalbą ar patiems vykti į ligoninę. Tai būtų situacija, kai vaikas nereaguoja į aplinką, jo būklė itin sparčiai blogėja, vaiko odos spalva pasikeičia ir jis papilkėja ar mėlsta, jei vaiko kvėpavimas sutrikęs, jis dažnai kvėpuoja ar kvėpuoja labai sunkiai, jei jam traukia tarpšonkaulinius tarpus, juda nosies sparneliai. Tai rodo, kad vaiko būklė sunki.
Anot specialistės, sunerimti derėtų ir tada, jei vaikas mieguistas, prastai geria, retai šlapinasi, vaiko lūpos sausos, jis verkia be ašarų, o karščiavimas tęsiasi ilgiau kaip 5 dienas. Gydytojos teigimu, kai Priėmimo-skubios pagalbos skyrius yra pergrūstas, kenčia ir pacientai, ir jų tėvai, ir gydytojai. Gydytojas, slaugytojai skuba, tėvai nepatenkinti, tėvų nerimas persiduoda vaikams ir aplink susidaro labai stresinė aplinka.
Perdėtu rūpinimusi vaikais kaltinti tėvų negalima
Kvalifikuotos specialistės patarimai yra labai aktualūs, deja, retas jaunas tėtis ar mama jų laikosi. Sutikime, retas tėvas be medikų apžiūros laikys namuose 5 dienas karščiuojantį vaiką. Negrįžtamai į praeitį nuėjo tie laikai, kai tėvai vaikus gydė švęstais žolynais, Agotos duona, šventintos žvakės dūmais, geriausiu atveju – laukinių aviečių stiebų, čiobrelių ar šalpusnių nuoviru. Šiuolaikiniai tėvai nelaukia, kol vaikas pradės mėlynuoti, kol prasidės traukuliai. Gimdytojai, prasidėjus įtartinam karščiavimui, ieško medikų pagalbos.
Tėvai nėra kalti, kad atveža savo sergančius vaikus į ligoninę. Ligos simptomai kartais atrodo „nekalti“, o už jų yra sunki ir pavojinga liga. Pagarba tėvams, kurie rūpinasi savo atžalų sveikata. Tik kai rizikos grupės šeimoje atsitinka nelaimė, tuoj visi skambina varpais dėl netinkamos vaiko priežiūros. O kai tėvai yra rūpestingi, tai jiems priekaištaujama dėl perdėto susirūpinimo.
Kad galėtų gydyti, gydytojai mokosi 10 ir daugiau metų, todėl reikalauti iš tėvų teisingo vaiko būklės įvertinimo, kai nėra medicininio išsilavinimo, o geriausia įranga – termometras, yra, švelniai tariant, net nepadoru. Aišku, kad karščiuojantį vaiką motorizuoti tėvai savaitgaliais ir naktį veža į ligoninę. Ir kaltinti gimdytojus, kad jie be reikalo trukdo gydytojų darbą, nėra moralu. Vilniuje esančios vaikų ligoninės priėmimo skyriaus darbas privalo būti organizuotas taip, kad didelio darbo krūvio metu būtų skubiai kviečiami specialistai iš rezervo. Su mažu vaiku laukti pagalbos po kelias valandas koridoriuje irgi nėra išeitis, tai tik atsainaus darbo organizavimo pasekmė.
Negi gydytis teks patiems?
Ši problema yra labai opi šeimoms, auginančioms mažus vaikus. Su ligoninių restruktūrizavimo procesais labai paskubėta, viskas paremta skaičiais ir pinigais, o mažas žmogus pamirštas. Kai ministerijas aptūpusios galvos mąstė reformas, net nepagalvojo, kiek problemų kils rajonuose gyvenantiems žmonėms. Kai apsidairė, pamatė, kad padaryta ne itin gerai.
Gerai tas, kad visi aukščiausios kvalifikacijos specialistai sutelkti vienoje vietoje, gerai, kad taikomos naujausios gydymo technologijos, bet blogai, kad į vieną vietą suvažiuoja šimtai įvairiomis ligomis sergančių vaikų. Jie vieni nuo kitų pavargsta, vieni nuo kitų užsikrečia, vieni kitiems trukdo.
Įvairiuose šaltiniuose galima rasti informacijos, kad Skandinavijos valstybės kviečia lietuvius gydytojus dirbti mažuose miesteliuose, kur mokamas solidus atlygis, taikomos socialinės garantijos, pasirūpinama medikų gerove. Neaišku, po kokius užjūrius važinėjasi mūsų sveikata besirūpinantys ministeriai, bet tendencijos tokios, kad mažesnėse vietovėse naikinamos sveikatos priežiūros įstaigos.
Negi gydytis teks patiems? Daktarai paaiškins simptomus, viešai paskelbs receptą, tėvai išsispausdins receptą iš kokio „delfio“, nusipirks vaistų ir nebereiks medikų… Negi iki to einama verčiant uždaryti mažose ligoninėse esančius Vaikų ligų skyrius?
Vaikas yra jokiais pinigais neįvertinama brangenybė
Reikėtų sutikti, kad yra tėvų, kurie su vaikais atvažiuoja į priėmimo skyrius be būtino reikalo. Tokius reikia suprasti, nes, prisiskaitę informacijos internete, jauni tėvai nerimauja dėl savo atžalų, bijo, kad kas nors neatsitiktų. Tėvai nori perkelti atsakomybę gydytojui, o gydytojas irgi nenori prisiimti atsakomybės, todėl daroma begalė nereikalingų tyrimų, pacientai siuntinėjami nuo specialisto pas specialistą. Taigi tendencijos pražūtingos visai sistemai. Seniau buvo daugiau pagarbos ir pasitikėjimo vieni kitais.
Vaikas yra jokiais pinigais neįvertinama brangenybė. Kai vaikas nuo meningokokinės infekcijos miršta, tada gydytojai kaltina tėvus, kad reikėjo anksčiau kreiptis. Dabar, kai priėmimo skyriuose vaikų apgultis, sako, kad nereikia skubėti vežti, gal praeis savaime. Streso kupini tėvai jau net nežino, kreiptis ar nesikreipti.
Jeigu Vilniaus ligoninė perpildyta, nes rajonuose uždaromi Vaikų ir skubios pagalbos skyriai, tai dar nėra priežastis pasakyti, kad tėvai iš Musninkų, Anciūnų, Vindeikių ar kitos mažesnės Širvintų rajono gyvenvietės neturi vežti karščiuojančio vaiko pas medikus. Tokiu atveju problemą reikia spręsti, o ne rypuoti visai Lietuvai, kokie kvaili yra tėvai, nes trukdo sostinės gydytojų darbą. Tėvai rūpinasi savo vaikais, jie patys nėra gydytojai, todėl ieško kvalifikuotos specialistų pagalbos. O kad gydytojai turi dirbti viršydami savo darbo krūvius, tai ne tėvų ir ne pačių gydytojų problema, o visokių verygų rūpestis.
Romas Zibalas
Geram miegui – kokybiški antčiužiniai.
