Laima Bikulčienė: „Labai noriu, kad kiekvienas lietuvis, kiekvienas žmogus mūsų krašte gerbtų senuosius papročius, tradicijas, nes tai yra be galo svarbu.“
XXI amžius – naujų technologijų vystymosi ir plėtros laikotarpis. Stengiamės neatsilikti nuo naujų mados tendencijų, vis rečiau atsigręžiame į senąsias protėvių tradicijas, papročius. Džiugu, kad Širvintose yra entuziastų, kurie ne tik puoselėja visa tai, bet ir stengiasi sudominti rajone gyvenančius žmones, uždegti jų širdyse meilę etninei kultūrai, akimirkai stabtelėti atsigręžiant į tikrąsias vertybes. Tad kas geriau, jei ne Laima Bikulčienė, mums gali papasakoti apie šią sritį. Ji yra etinės kultūros specialistė, dirbanti Širvintų kultūros centre, besirūpinanti etninių renginių organizavimu ir tradicijų puoselėjimu Širvintų rajone.
– Pirmiausia norėtųsi daugiau sužinoti, kodėl pasirinkote būtent šią sritį.
– Esu iš tų, kurie ne itin mėgsta pasakoti apie save, tad pasakysiu pagrindinius dalykus. 1980 m. baigiau Vilniaus aukštesniąją kultūros mokyklą ir pradėjau dirbti choreografe Zarasų rajone. Vėliau ištekėjau, grįžau į tėviškę t.y., Širvintas, susilaukiau dukters ir įstojau į Klaipėdos universitetą studijuoti kultūros vadybą. Tuo metu Širvintose choreografų buvo pakankamai, tačiau trūko folkloro ansamblių vadovų ar etninės kultūros specialistų. Man – tai lyg prigimtinis pašaukimas. Mūsų šeima iš tų, kurie myli muziką, liaudies dainą, laikosi tradicijų, tad tai pamėgau ir aš. Įsitraukiau į šią etninę veiklą, o vėliau susibūrė kolektyvas. Darbo šioje srityje yra tikrai daug. Jei neužtenka dienos, tam yra ir naktys. Tapau tikra darboholike (nusišypso). Stengiuosi vis labiau kažką paįvairinti, kad ir į tą patį renginį susirinkę gyventojai išvystų naujų pasirodymų. Norisi, kad miesto Kultūros centras visuomet būtų pilnas klegesio, žmonių, geros nuotaikos ir džiaugsmingų emocijų. Dažnai užtrunka, kol subrandini tinkamą mintį, bet ji išsigrynina giliuose apmąstymuose paryčiais arba tada, kai negaliu užmigti.
– Smalsu plačiau sužinoti, kas gi vis dėl to yra ta etninė kultūra? Kas ją sudaro? Gal galite apie visa tai plačiau papasakoti?
– Etninė kultūra yra viena iš prioritetinės kultūros šakų, pagrindas to, iš ko semiamės visa tai, kas rajone vadinama kultūra. Etninė kultūra aktyviai reiškiasi žmogaus gyvenime tiek dvasiniu, tiek materialiniu požiūriu. Formuoja pasaulėjautą, išlaiko papročius, kuria šeimos ir bendruomenės šventes, puoselėja tautinį kostiumą, tarmę, tautodailę, amatus, įvairias tautosakos formas, muzikinį – choreografinį, žaidybinį folklorą, taip pat kultūrinį kraštovaizdį ir tradicinę architektūrą. Visos etninės kultūros sritys yra glaudžiai tarpusavy susijusios ir darančios įtaką viena kitai. Galima sakyti, kad etninė kultūra – tautos sukurta ir iš kartos į kartą perduodama, nuolat atnaujinama kultūros vertybių visuma. Kiekvienas regionas yra savitas: aukštaičiai, žemaičiai, suvalkiečiai, dzūkai bei Mažoji Lietuva. Mūsų kraštas turi aukštaičių tarmę ir širvintiškių patarmę. Tuo ir išsiskiriame iš kitų rajonų.
Etninė kultūra rajone plėtojama per tris pagrindines sritis: etninės kultūros veiklą, ugdančią etnokultūrą puoselėjančią visuomenę, etninės kultūros sklaidą ir etninės kultūros dokumentavimą. Etninės kultūros veikla, ugdanti etnokultūrą puoselėjančią visuomenę, vykdoma bendradarbiaujant kultūros filialo darbuotojams su vietos bendruomenėmis ar bendruomenių iniciatyva organizuojama etnokultūrinė veikla: kalendorinės šventės, vakaronės, mokymai ir kita. Svarbi sritis – etninės kultūros sklaida, už kurią ir esu tiesiogiai atsakinga. Ją sudaro šventės – konkursai, kurie būna ganėtinai dažnai mūsų rajone. Tai tradiciniai etniniai renginiai: muzikiniai – kapelų, armonikininkų varžytuvės, įvairios parodos. Šiai sričiai priklauso ir etninės kultūros kolektyvai: folkloro ansambliai, kaimo kapelos, pavieniai muzikantai, dramos kolektyvai.
Taip pat ganėtinai svarbi sritis – projektai, kuriuos rašome tam, kad visa tai galėtume plėtoti kuo sklandžiau, produktyviau ir įvairiau. Etninės kultūros dokumentavimas – leidiniai, albumai, vaizdo ir garso kompaktiniai diskai, atspindintys krašto etninį paveldą, neabejotinai turi išliekamąją vertę. Iš užrašytos krašto etninės medžiagos mokomės mes. Iš to, ką paliksime mes, – mokysis ateities kartos. Tai atsakinga ir giliai pamatuota veikla, reikalaujanti išsamių etnokultūrinių ekspedicijų, leidybos garantijų, papildomų lėšų ir, žinoma, laiko. Todėl reikalingas visų kraštą mylinčių žmonių susitelkimas.
– Smagu artimiau susipažinti su šia sritimi, grįžti į tikrąsias protėvių vertybes, kai šiame modernių technologijų amžiuje žmonės, atrodo, vis labiau nuo to yra nutolę. Tad įdomu sužinoti, kaip visa šios kultūros sklaida vystėsi nuo tada, kai pradėjote dirbti, iki šių dienų?
– Manau, kad domėjimasis etnine kultūra, prigimtinės kultūros atsiradimas, dabar yra ženkliai suaktyvėjęs. Tikrai niekas nesmunka žemyn. Anksčiau mes galbūt ieškojom ir, kaip sakoma, kėlėme, kūrėme, bandėme imituoti tam tikras tradicijas, o dabar visi stengiasi nuo pagrindų viską atkurti, kad kuo tiksliau atitiktų tai, kas buvo daroma mūsų prosenelių ar dar ankstesnių kartų. Šiuo metu vykstantys etninės kultūros renginiai suburia pilnas sales žmonių. Domėjimasis šia sritimi nėra nuslūgęs, o kaip tik netgi labiau suaktyvėjęs. Širvintiškiams ypač to reikia. Kiekvienais metais rengiamos šventės pritraukia vis daugiau dalyvių. Tad negaliu teigti, jog žmonės šiame, XXI a., tuo mažai domisi. Juk tai puiki proga ištrūkti, atsipalaiduoti nuo kasdienės slegiančios rutinos ir į pasaulį pažvelgti kitomis akimis. Džiugu, kad renkasi ne tik vyresnio amžiaus žmonės, bet vis dažniau pastebima vidutinio ar jaunesnio amžiaus atstovų, ypač Rasos šventėje, kuri kasmet vyksta Kernavėje.
– Iš tiesų, malonu girdėti, kad net ir mūsų rajono jaunimas stengiasi atsigręžti į senąsias tradicijas, buriasi tokio pobūdžio renginiuose. Dar vienas aspektas, apie kurį norėčiau pasmalsauti, koks jūsų požiūris į tai, kas vyksta mūsų mieste ir Širvintų kultūros centre pradėjus dirbti naujai valdžiai? Ar tai turi įtakos kultūrinio prado vystymuisi?
– Tai žinoma! Malonu, kad Širvintų kultūros centras gražėja, sudarytos geresnės sąlygos svečių priėmimui. Turime geresnes galimybes profesionaliau rengti parodas. Nauja direktorė yra energinga, stipri, tvirto charakterio, žinanti, ko nori, ir kaip tą įgyvendinti. Tad darbas vyksta sklandžiai, darniai, o tai duoda gerą rezultatą. Visas kolektyvas šaunus: darbštūs, vienas kitą iš pusės žodžio suprantame, dirbame vieno kumščio principu. Turime nemažai jaunimo, kuris įsitraukė į šią veiklą. Manau, kad jaunatviškas mąstymas, idėjos tik dar labiau pritrauks jauną žmogų apsilankyti miesto Kultūros centre. O tai yra tam tikras paskatinimas, sugrįžti į savą kraštą ir įleisti šaknis būtent čia. Taip pat gražėja mūsų miestas. Smagu, kad tuo pasidžiaugia ir atvažiavę svečiai. Džiaugiuosi, kad ši valdžia suburia rajono gyventojus atiduoti tam tikrą duoklę miesto gražinimui.
– Manau, ne vienas Širvintų rajono gyventojas jums pritartų, prie ko prisidedu ir aš. Tad, baigiant mūsų malonų pasišnekučiavimą, kadangi vis dar gyvename Naujųjų metų nuotaikomis, norėčiau pasiteirauti, ko palinkėtumėte rajono gyventojams šiais, Ugninio gaidžio, metais?
– Pirmiausia, kaip ir kiekvienam, norėčiau palinkėti, kad su pasididžiavimu tartų: „Aš – lietuvis“ ar „Aš – lietuvė“. Ir iš to, aišku, kyla pagarba savam kraštui. Labai noriu, kad kiekvienas lietuvis, kiekvienas žmogus mūsų krašte gerbtų senuosius papročius, tradicijas, nes tai yra be galo svarbu. Sutinku, kad viskas aplinkui mus nuolatos tobulėja, modernios technologijos ima viršų, taip pat naujų vėjų įneša kitų šalių kultūra, kuri suteikia tam tikro laisvėjimo, supažindina su kita pasaulėjauta, tačiau itin svarbu atskirti, puoselėti tas tradicijas ir kultūrą, kurių dėka išdidžiai galime pasakyti: „Aš esu iš Lietuvos.“
– Dėkoju jums už nuoširdumą, malonų bendravimą ir linkiu to, kas jūsų profesinėje srityje svarbiausia, – kūrybinio įkvėpimo.
Odeta Kuročkina
Na bet ponia Laima tikrai visada linksma ir nuosirdžiai dirbanti.