Tarptautinio COMENIUS projekto dalyviai Bulgarijoje (3)

Širvintiškiai drauge su mokiniais iš Galabovo mokyklos.

(Pabaiga. Pradžia Nr. 13, 14)

Savo įspūdžiais po viešnagės Bulgarijoje pasidalyti sutikę Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos mokiniai – tarptautinio COMENIUS projekto dalyviai – vienbalsiai teigė, jog šalis jiems paliko puikias emocijas, o ypač žavėjo geri draugai bulgarai, gamta, kalnų masyvai, kurių Lietuvoje nepamatysi.

Šeštokė Goda Adomavičiūtė teigė, jog tai buvo viena įspūdingiausių kelionių jos gyvenime: „Negaliu apsakyti, kaip laukiau tos akimirkos, kai susitiksiu su Antonina bei jos šeima! Maniau, jog niekad nesulauksiu to lemtingojo susitikimo. Vakare viešbučio „Elmira“ link mane pavėžėjo Antoninos draugės Pamelos tėvai. Iš pradžių išsigandau, pamaniau, kad manęs atsisakė ar dar kas atsitiko (nors mano išgąstis buvo perdėtas). Vis dėlto susitikusi su Antonina apsidžiaugiau – nieko neatsitiko. Su Antoninos tėvais ėjome pėsčiomis namo. Šiek tiek nerimavau. Kai tik peržengėme durų slenkstį, taip bijojau! Jau buvau pradėjusi gailėtis, kad išvis važiavau. Bet bulgarai pasirodė esą labai svetingi žmonės. Jie mane šiltai priėmė (mama net išbučiavo!). Kai sugulėme miegoti, aš ir Antonina naktį dar ilgai kalbėjomės. Tai mane gerokai nuramino. Pirmadienį mes važiavome į prekybos centrą. Buvo labai įdomu, kadangi čiuožinėjome ant ledo! Čiuožinėjau it profesionalė (deja, buvau kartą nukritus, bet visi darome klaidų. Ar ne?). Lankėmės parduotuvėse, skaniai valgėme, o vakarop važiavome pas Pamelą ir Deivę. Negaliu apsakyti, kaip man patiko ši diena! Tiek daug pramogų, bet tiek mažai laiko. Antradienį anksti ryte atsikėlėme, kadangi reikėjo eiti į mokyklą. Mokykla labai skyrėsi nuo mūsų. Tos mokyklos mokinius labai sudominome. Mes atrodėme it kokie eksponatai, su kuriais kiekvienas norėjo fotografuotis. Taip pat toje mokykloje mums šoko bei dainavo. Buvo labai gražu ir įspūdinga. Vėliau lankėmės darželyje „Natalia“. Vaikai buvo tokie mieli, jie mums parodė nuostabų vaidinimą. Šią dieną aš šiek tiek įsidrąsinau, jaučiausi dar geriau. Ketvirtadienį susirinkome viešbutyje „Elmira“ ir autobusu išvykome į Stara Zagoros miestą. Apsilankėme įmonėje „Deroni“, paragavome tradicinio bulgarų patiekalo liutenitsa. Pabuvojome ir privačioje mokykloje „Delfinite“. Tokios mokyklos man dar niekada neteko matyti! Į tokią mokyklą norėtųsi grįžti kiekvieną dieną. Ir ne be reikalo – ji tokia puošni bei moderni! Gavau daug dovanų nuo Antoninos ir jos šeimos. Buvau labai patenkinta. Vakare mūsų laukė vakaronė, kurioje linksmai leidome laiką. Susitikome su vaikais iš kitų šalių. Penktadienį dar nenorėjau grįžti namo! Mes visi taip susidraugavome. Vykome į Haskovą, apsilankėme muziejuje, kuriame mums labai patiko. Pamatėme Šv. Mergelės Marijos statulą, lipome į bokštą. Pasiekus patį viršų, pradėjo skambėti varpai, manėme, kad sprogs ausų būgneliai. Taip praleidome savo paskutines akimirkas Bulgarijoje. Sunku buvo palikti šį kraštą.“

Šiems Godos žodžiams pritarė ir Egidijus Gelūnas: „Labai laukiau tos dienos, kada išskrisime į Bulgariją. Pirmas kartas, kai vykstu taip toli, pirmas kartas, kai taip sunku atsisveikinti su tėvais. Juk nebus nei kas paguostų, nei kas pagelbėtų. Per skrydį nesijaudinau ir nebijojau, jaučiausi lyg ant žemės, o pro iliuminatorių stebėjau besikeičiančius nuostabius vaizdus. Atskridę į Sofiją, turėjome važiuoti autobusu tris valandas iki Stara Zagoros miesto. Tą naktį, kai jau atsiguliau į lovą, pasijutau taip gerai, jog iš karto užmigau. Pirmadienį mes su šeimomis, kuriose gyvenome, važiavome į prekybos centrą. Ten ėjome į lazerių šou, mums davė liemenes ir šautuvus. Aš buvau komandoje su Christianu ir kovojome prieš Liną ir Michaelį. Mes laimėjome, ir man taip patiko pergalės džiaugsmas, tikrai niekada nepamiršiu, kaip gera laimėti. Paskui lipome į dirbtinį kalną, ten tikrai pavargome. Man paliko didžiulį įspūdį, kadangi kalnas buvo nemažas, o, be to, lipau pirmą kartą. Kitą dieną ėjome į Galabovo Šventojo Paisijaus Chilendarskio pagrindinę mokyklą. Ten mus pasitiko visi mokiniai, o aš susiradau tiek daug draugų, kad vos galiu suskaičiuoti. Tik mokykla mane nuliūdino, ji buvo senesnė ir niūresnė, ne tokia graži kaip mūsiškė. Trečiadienį vykome į Plovdivo miestą. Man labai patiko, nes jis buvo gražesnis nei kiti, ten buvo didelės kalvos, gražios sienos, senovės Romos amfiteatras, tokio aš dar nebuvau matęs. Ketvirtadienį keliavome į „Deroni“ gamyklą. Aš pirmą kartą pamačiau, kaip atsiranda padažas mano namuose, nes niekada apie tai net nepagalvojau. Toliau apsilankėme privačioje mokykloje „Delfinite“. Ten buvo gražu, tvarkinga, bet jautėsi, jog ten tvyro geležinė drausmė. Vakare buvo labai linksmas vakarėlis, visi šoko ir dainavo. Man ten buvo labai linksma, tai buvo geriausias mano vakarėlis. Penktadienį važiavome į Haskovą. Vakare jau ruošėmės išvykti, buvo sunku atsisveikinti su savo naujais draugais, bet aš juos visada prisiminsiu, stengsimės toliau bendrauti. Ši kelionė man labai patiko, ji buvo pati įspūdingiausia ir įdomiausia mano gyvenime. Aš jos niekada nepamiršiu.“

„Prieš kelionę aš jaudinausi, – teigė šeštokė Deivė Aleksandravičiūtė, – kad nesusikalbėsiu. Taip pat pirmą kartą skridau lėktuvu, pavargau, repetavau, ką sakysiu. Kai susipažinau su Pamelos (mergaitės, pas kurią gyvenau) šeima, palengvėjo. Šiek tiek nervinausi, tiesą sąkant, pirmą dieną susikalbėti buvo sunkoka. Kai atvykau pas juos į namus, įteikiau lauktuves ir nuėjau iškart miegoti, nes buvo vėlu. Pirmadienį nuėjau su Pamela į mokyklą, susipažinau su mokytojais, vaikų šią dieną mokykloje nebuvo. Paskui su šeima nuvažiavome į prekybos centrą, ten susitikau Godą, Liną ir Egidijų bei vaikus, pas kuriuos jie gyveno. Tad vaikščiojome po prekybos centrą, paskui čiuožinėjome ant ledo. Antradienį ėjau su Pamela į mokyklą, šį kartą jau buvo mokinių. Mokykloje bulgarų vaikai šoko, dainavo. Vėliau sėdėjome bulgarų kalbos pamokoje, per pertrauką visi šoko ir fotografavosi su mumis. Paskui buvome vaikų darželyje, ten taip pat vaikučiai šoko, vaidino ir dainavo. Jie buvo perrengti gyvūnėliais ir atrodė tokie žavūs. Vakare grįžome namo ir vakarieniavome su savo šeimomis. Penktadienį važiavome į Haskovo miestą. Vakarop susidėjau daiktus, atsisveikinau su šeima, buvo liūdna, nes pripratau prie jų. Paskui išvažiavome. Šeštadienį grįžau namo į Lietuvą. Buvau pavargusi, bet laiminga.“

Tarptautiniame COMENIUS projekte Bulgarijoje dalyvavo Linas Blusevičius, Deivė Aleksandravičiūtė, Goda Adomavičiūtė, Egidijus Gelūnas - Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos šeštokai.

Šeštokas Linas Blusevičius rašė: „Man pasisekė, kad gyvenau pas draugą Michaelį, kuris prieš metus gyveno mano šeimoje, kai viešėjo Lietuvoje. Antrą viešnagės dieną, po kelionės išsimiegoję, važiavome su šeimomis į miestą Stara Zagora. Buvome ledo čiuožykloje, ėjome apsipirkti, važinėjomės kartingais, su draugais šaudėmės lazerių labirinte. Sausio 29-osios rytą ėjome į Galabovo mokyklą. Tenai mus visus labai šiltai sutiko ir pasveikino atvykus. Aš dalyvavau bulgarų kalbos pamokoje. Mokykloje susiradau naujų draugų, visi noriai fotografavomės. Po pietų aplankėme darželį „Natalia“. Darželio vaikai mums parodė vaidinimą apie vitaminus ir jų naudą. Trečiadienį mes keliavome į antrą pagal dydį Bulgarijos miestą Plovdivą. Jame aplankėme vyno rūsį. Jame mums buvo paruošti pietūs. Po pietų važinėjome po miestą, grožėjomės įžymybėmis. Man labiausiai įstrigo tolumoje stūkstantys kalnai. Sausio 31-ąją keliavome į Stara Zagoroje esantį konservų fabriką, kur gaminamos įvairios tradicinės bulgariškos salotos. Šių salotų ragavome ir mes. Man patiko pikantiškas salotų skonis. Tada važiavome į privačią mokyklą „Delfinite“. Ten mokosi įvairaus amžiaus vaikai. Mokykla labai graži, tvarkinga, yra šiuolaikinės technologijos. Mokslas toje mokykloje kainuoja 1000 litų per mėnesį. Pietavome restorane. Valgėme labai neįprasto skonio patiekalus.“

„Atžalyno“ progimnazijos šeštokai sakė, jog COMENIUS projektas Bulgarijoje paliko tik gerus įspūdžius. Mokiniai džiaugiasi svetur praleistu laiku. Svajoja, kad kada nors ten sugrįš ir viską pamatys dar kartą. Projekto koordinatorės, anglų kalbos mokytojos Kristinos Blusevičiūtės nuomone, dalyvavimas tokiame projekte yra neįkainojama patirtis visų pirma moksleiviams, nes bendraudami ir bendradarbiaudami su savo bendraamžiais iš kitų šalių, mokiniai turėjo galimybę pagerinti anglų kalbos žinias, be to, mokėsi sveikai gyventi, išbandė save įvairiose veiklose.

– Man, mokytojai, šis projektas – tai galimybė susipažinti su naujais žmonėmis, kitų šalių kultūra bei švietimo sistema. Tikiuosi, kad užsimezgę draugiški santykiai nenutrūks, o taps naujų projektų pradžia, – grįžusi iš Bulgarijos sakė Kristina Blusevičiūtė. – Dabar reikia parengti ataskaitas, baigti tvarkyti dokumentus ir… ruoštis naujoms kelionėms. Dalyvaudami projektinėje veikloje, mokiniai turi galimybę bendrauti, pažinti vieni kitus, gerinti kalbos įgūdžius, atskleisti darbo komandoje bei lyderystės gebėjimus. Manau, kad Egidijaus Gelūno, Godos Adomavičiūtės, Deivės Aleksandravičiūtės, Lino Blusevičiaus dalyvavimas projekte buvo jų individualių sugebėjimų atradimo metas bei savo galimybių išbandymas. Mums liko dar du vizitai: į Škotiją ir į Lenkiją.

Projekto veikla yra finansuojama iš Mokymosi visą gyvenimą programos, kurią Lietuvos Respublikoje administruoja Švietimo mainų paramos fondas. Šis straipsnis atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Švietimo mainų paramos fondas ir Europos Komisija negali būti atsakingi už bet kokį straipsnyje pateikiamos informacijos naudojimą.

Romas Zibalas