Per pastaruosius pusantrų metų bankų sistemoje praūžė naikinantis „cunamis“, kuris iš bankinės scenos nušlavė du bankus ir keturias kredito unijas, sukėlė nepasitikėjimą Lietuvos finansine sistema ir visų gyventojų pasipiktinimą tiek bankų vadovų, akcininkų, tiek valdžios veiksmais. Lietuvoje ir anksčiau bankuose vyko audros, nuskandinusios ne vieną ne tik nykštukinį, bet ir didingai funkcionuojantį, besireklamuojantį žiniasklaidoje ir besipuikuojantį banką. Mūsų valstybės beveik 23 metų istorijoje buvo, berods, apie 20. Žlugo mažai žinomi bankai: „Sekundė“, „Apus“, „Ateities“, du komerciniai kredito bankai (Kaune ir Vilniuje), „Ekspres“, „Balticbank“, „Nida“, Investicijų, Kooperacijos, valstybinis komercinis, „Aurabankas“ ir kt., bet krito ir dideli bankai Inovacinis, „Litimpeks“, „Tauro“, Vakarų. Tačiau jų žlugimas nesukėlė tokio rezonansinio atgarsio visuomenėje, kaip pastarųjų pusantrų metų nelaimės bankinėje sistemoje. Mes patyrėme „Snoro“ banko griūtį, krito keturios kredito unijos, dabar finansų kolapsą patyrė ir Ūkio bankas. Ar šios finansinės institucijos griuvo dėl naujo Lietuvos banko vadovo paskyrimo ir jo sugriežtintų reikalavimų bankams, ar dėl padidėjusių „žulikysčių“ bankuose, bet faktas yra faktas – tai atsitiko ne šiap sau. Juk anksčiau tokių serijinių griūčių nebuvo, bankai žlugdavo pavieniui, pamažu, ir visuomenė bei valstybė nepatirdavo tokių sukrėtimų ir finansinių nuostolių.
Aferų pinklės ir „gudručiai“
Bankų žlugimas padarydavo ne tik piniginių nuostolių, bet ir atnešdavo mįslingų mirčių. Netikėtai dingdavo verslininkai, pavyzdžiui, iki šios nerasti ir jau neieškomi paėmę dideles sumas E. Korsakas, I. Vasko, neaiškiomis aplinkybėmis nusižudė garsus bankininkas „Tauro“ banko prezidentas G. Konopliovas, neaiškiomis aplinkybėmis plaukdamas valtimi, būdamas visiškai blaivus, išvirto ir nuskendo visas „Tauro“ banko paslaptis žinojęs informacinių sistemų departamento vadovas, nusižudė Valstybinio komercinio banko valdytojas A. Borusevičius, buvo susprogdintas „Ekspres“ banko vadovas ir savininkas R. Grainys. Kai kurių bankų vadovai spruko į užsienį, buvo pagauti. „Balticbank“ vadovas R. Juška su brangakmeniais bandė pasislėpti Tailande, bet įkliuvo vietinei policijai. Įkliuvo kvailai, pateikė policijai jau negaliojantį Lietuvos piliečio pasą, buvo sulaikytas ir be jokių teisminių ceremonijų išduotas Lietuvos teisėsaugai. Buvo nuteistas, liko prabangus namas Nugalėtojų gatvėje (Vilniuje), kuris perduotas už skolas Vilniaus bankui, tačiau dėl kvailos priežiūros taip ir sudūlėjo. Taip ir liko paslaptimis, kodėl žudėsi minėti vadovai, o gal jiems tai daryti kažkas „padėjo“? Neišaiškintos šių bankų vadovų darytos aferos. Bet visos jos, atrodo, darytos dėl pinigų, didelių pinigų. Ir visuomet aferos buvo daromos sutapatinant nuosavą kišenę su banke esančiais indėlininkų ir įmonių pinigais.
Gal dešimt metų po Nepriklausomybės paskelbimo teisėsauga už finansines machinacijas dar tupdė į įkalinimo vietas nusižengusius bankininkus. Buvo teisiami „Tauro“ banko vadovai (G. Konopliovas jau buvo žuvęs), minėtas „Balticbank“ vadovas, banko „Nida“ vadovė, „Sekundės“ banko vadovas, Valstybinio komercinio banko vadovo pavaduotoja (vadovas A. Borusevičius jau buvo žuvęs). Tačiau vėliau bausti prasikaltusius vadovus tapo „nemadinga“ ir po ilgo krapštymosi nuobodžiuose bankiniuose dokumentuose bylas nutraukdavo prokurorai arba išteisindavo teismai. Taip buvo su Vakarų, „Litimpeks“, Inovacinio, „Aurabank“ vadovais.
Ilgą laiką bankinėje sistemoje funkcionavo gana įdomi garantijų, laidavimo sutarčių už gautas paskolas sistema, kuria buvo slepiamos tikrosios aferos. Jų rezultatas – milijonai dolerių ar litų negrįždamai dingdavo ir nusėsdavo verslininkų ir bankininkų kišenėse. Garantijų ir laidavimo už gautus kreditų milijonus sutartis toleravo ir teismai. Pagal nekaltomis avelėmis prisimetusių verslininkų verksmingus ieškinius teismai pripažindavo negaliojančiomis garantijų ar laidavimo sutartis, pateiktas bankams kaip paskolos užtikrinimo priemones, ir bankai likdavo „su nosimis“. Nors gal kai kas ir nelikdavo „su nosimis“, o su pilnomis kišenėmis?
Paskolų garantijos buvo madingos ir valstybės institucijose. Valstybinė įmonė „Lietuvos kuras“ suteikė garantijas už du milijonus JAV dolerių kreditą nykštukinei UAB „Agma“, kurioje darbavosi vos keturi žmonės. Nešykštėjo tokių garantijų ir kai kurios ministerijos. Bylinėjimosi metu bankai patirdavo fiasko, tokias garantijas teismai panaikindavo kaip neatitinkančias valstybės interesų. Tokios garantijos ir laidavimas „sudegino“ ne vieną smulkesnį banką, kurie greta neatsakingai išduotų, neapdraustų ir negrąžintų paskolų buvo priversti bankrutuoti.
Paslaptimis lieka tokių paskolų išdavimo paskatos pagal tokius laidavimus ar garantijas asmenims, susijusiems su banku ar jo vadovais, be apdraudimo (ar nepakankamo) turtu, nes teisėsauga ar dėl nepakankamos kvalifikacijos, ar dėl nenoro taip ir palikdavo tokias mįsles įminti pačiai visuomenei. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais, kaip ir visoje posovietinėje erdvėje, klestėjo pinigų plovimas per bankinę sistemą vadinamųjų avizo būdu. Paprastai suklastotos avizo eidavo iš Čečėnijos, Dagestano, Moldovos per Maskvos komerciniame banke, kuriam net vienu metu vadovavo buvęs RF premjeras Silantjevas, atidarytas korespondentines Lietuvos bankų sąskaitas. Pervedus lėšas į Lietuvos bankuose esamas aferistinių firmų (UAB) sąskaitas pinigai buvo išgryninami, paprastai keičiant į JAV dolerius, paskui pinigai kartu su tokios firmos vadovu dingdavo be pėdsakų. O suklastotų avizo rezultatas – pasisavinami ne tūkstančiai, o milijonai JAV dolerių ar Vokietijos markių. Pavyzdžiui, per Machačkalos ir Maskvos komercinius bankus viename Vilniaus banke suklastotų avizo pagalba daugiau kaip 1,4 mln. JAV dolerių išsigrynino ir pasisavino vienos UAB vadovas. Jis buvo sučiuptas Danijoje, pasisavinta pinigų suma buvo areštuota Kopenhagos banke, bet jam pasitarnavo tuometiniai VRM tardytojai, kurie pagal Danijos teisėsaugos prašymą informacijos, kokia bausmė Lietuvoje už tai gresia, išsiuntė pranešimą, kad jam gali grėsti mirties bausmė (nors tokia bausmė dar sovietiniais laikais už ekonominius nusikaltimus buvo panaikinta). Kas gi beliko danams? Tą poną paleido, areštą pinigams panaikino, atsiprašė, dar išmokėjo keliasdešimt tūkstančių kronų už praleistas už grotų dienas. Minėtą pilietį vėliau pagavo Lenkijoje darant kontrabandos valiuta biznį, buvo teisiamas ir Lenkijoje, ir Lietuvoje, bet pinigėlių bankas nepamatė.
Valstybinio komercinio banko žlugimo istorijoje nemažą vaidmenį suvaidino ir Lietuvos valdžia. Steigdama šį banką valdžia Seime patvirtino jo statutą, kuriame įraitė pražūtingą nuostatą, kad valstybės valdomos akcijos yra priveligijuotos akcijos, t.y. nesuteikiančios balso teisės, o tik turinčios teisę į tam tikrą garantuotą piniginį dividendą. Kadangi bankas buvo mišraus – privataus ir valstybinio kapitalo, tai tuo pasinaudojo „gudrutis“ G. Petrikas su savo vyrukais, įsisukęs į valdžią banko taryboje, kuri priiminėjo sprendimus kaip jam tiko, o valstybė, kaip bebalsė banko reikaluose, liko ant ledo. Taip ir buvo išvogtas bei subankrotintas bankas. Žinoma, kodėl taip buvo įteisinta tokia veikla statute ir kas pakišo tokią „kiaulę“ valstybei, niekas nesiaiškino.
Buvo „gudručių“, kurie dabar šauniai klesti Lietuvoje (pavardžių neminėsiu, dar paduos teisman, o su turtingu bylinėtis nelinkęs), kai pirmajame mūsų Nepriklausomybės dešimtmetyje neperspektyvūs, bet turintys geras pažintis bankuose verslininkėliai, imdavo asmenines paskolas milijonais JAV dolerių už juokingai mažas palūkanas, padėdavo indėlį kitame (taip pat „savame“) banke už didžiules (vadinamąsias sutartines) palūkanas, o po poros metelių susikraudavo iš palūkanų skirtumo ne vieną milijoną litų.
Klausimų daug, atsakymų, deja…
Daug, oi, daug mįslių buvo užminę tie keistai funkcionuojantys ir keistai žlugę bankai. Tų mįslių nei Lietuvos bankas nei teisėsauga nėra nei atskleidę, nei ypatingai stengėsi jas įminti. Viskas nusėdo užmaršties dulkėmis.
Šiame savo straipsnyje aprašiau bene būdingiausius bankuose vykusius reiškinius, apie juos ir kitus galima dar daug rašyti. Tačiau mus dabar audrina „Snoro“, Ūkio banko, Kredito unijų netikėti likimai, palietę ir ne vieno iš mūsų gyvenimus. Mįslingi įvykiai šiuose bankuose kelia daug klausimų, į kuriuos vargu ar gausime atsakymus, nepaisant valdžios pažadų, atliekamų tyrimų, postringavimų per televiziją ir spaudą. Tačiau kai ką prisiminti ir pateikti žmonėms, manau, verta.
„Snoro“ bankas veikė be priekaištų, bent taip manė visuomenė. Veikiantys vadinamieji „snoriukai“ gerai aptarnaudavo piliečius, į juose esančias sąskaitas „Sodra“ pervesdavo pensijas, įmonių operacijos vyko sklandžiai, indėlių palūkanos buvo geresnės negu kituose bankuose. Ir staiga… cunamis. Iki pietų visas bankas ir jo „snoriukai“ dirbo, po pietų – tarsi šio banko ir nebuvo. Paskelbiama: banko veikla sustabdyta, paskirtas laikinas administratorius iš kažkokio užsienio, vadovai pabėgo gavę informacijos apie galimą suėmimą. Lietuvos banko naujasis vadovas labai neįtikinamai aiškino: šiandieną po pietų nuspręsta banko veiklą sustabdyti, nes šiandieną nustatyta, kad bankas yra nemokus, šiandieną suradome kandidatą administruoti bankui, šiandieną perdavėme jam „Snoro“ banką administruoti.
Nuo to prasidėjo banko „Snoras“ mįslės. Kilo aibė iki šiol neatsakytų mįslingų klausimų. Kaip galėjo per valandą ar dvi atsirasti banką administruoti užsienio pilietis Frikly, jei dar iki pietų nebuvo žinoma banko būklė? Nesuprantama. Gal tas Frikly turi laiko mašiną? Kodėl jis, nemokantis valstybinės kalbos, staiga skiriamas tokioms pareigoms, kurioms vienas iš reikalavimų yra mokėti valstybinę kalbą? Po to per dvi dienas patvirtinami reikalingi įstatymų pakeitimai, paskelbiama banko nacionalizacija, pranešama, kad banko vadovai pabėgo, gavę informaciją apie jiems gresiančias bėdas. Kas tą informaciją nutekino ir šiandien neaišku, nors niekas netyrė, ar informacija nebuvo nutekinta iš paties Lietuvos banko, iki tol tyrusio „Snoro“ bėdas ir problemas. Frikly dirba laiknuoju administratoriumi apie dešimt dienų, po to paima daugiau kaip 17 milijonų litų už savo ir keliolikos žmonių komandos veiklą ir laimingai išvyksta. Kaip jis tuos nepelnytus 17 milijonų pasiima, net ir valdžia nieko dorai negali paaiškinti? Ir kaip galėjo atlikti tokią pinigų operaciją iš „Snoro“ banko, jeigu jo visos operacinės sistemos buvo sustabdytos? Ar tai nereiškia, kad operacija galėjo būti atlikta per Lietuvos banko atsiskaitymų įstaigą, įsakius Lietuvos banko valdžiai? Mįslingi įvykiai „Snore“ rutuliojosi toliau. Kodėl valstybė nacionalizavo banką, o ne leido normaliai, kaip ir iki šiol visiems bankams, bankrutuoti? Juk tokiu atveju valstybė turi, kaip ir numatyta Konstitucijos 23 str., banko savininkams teisingai kompensuoti praradimus. Ar ne dėl to dabar pakėlė galvą Londone esantys „Snoro“ savininkai V. Antonovas ir R. Baranauskas, grasindami ieškoti tarptautiniuose teismuose iš valstybės milijardinių kompensacijų? Be to, nacionalizavimo atveju valstybė tampa banko akcininke, t.y. savininke, ji prisiima visas nacionalizuoto banko teises ir prievoles. Ar nepradės reikalauti finansinių praradimų įvairios „Snoro“ įmonės, Latvijoje esantis „Snoro“ „Krajbankas“, kuriame, beje, daugiau kaip milijoną eurų prarado žinomas maestro R. Pauls? Tai ar nepadaryta klaida nacionalizacijos aktu? Laikas parodys.
Labai mįslingas yra „Snoro“ banko administratoriaus Kuperio paskyrimas. Kodėl nepaskirtas administratoriumi Lietuvos pilietis, mokantis valstybinę kalbą, ar įmonė? Kodėl jam paskirta šimto tūkstančių litų alga, kai net dižiausių bankų vadovai tiek nebegauna? Negi lietuvaičiai jau tokie blogi finansininkai, kad bankų reikalų nežino? Toks administratoriaus skyrimas, jam tokio atlyginimo nustatymas sveiku protu nesuprantami. Juk šiame banke darbuotojai gaudavo vidutiniškai 3000 Lt mėnesio algą, o jau bankrutuojančiame banke vidutinis atlyginimas siekia 13 000 Lt. Negi banko kreditorių rinktam kreditorių komitetui yra, kaip sakoma, dzin? Tai kaip jie gina savo kreditorių interesus, jeigu taip leidžia išlaidauti? Bet susidaro įspūdis, kad šiam komitetui tikrai dzin. Vienoje TV laidoje teko girdėti šio komiteto pirmininkės ir vienos narės aiškinimus, kad administratorius labai daug dirba, daug randa „Snoro“ turto ir t.t. Tačiau iki šiol jokių rezultatų surandant ir realizuojant turtą nėra. Visą turtą surašyti iš balanso į administratoriaus ataskaitas juokų darbas, kaip sakoma liaudyje. O turto realizuota tai tik ašaros – Lietuvos paštui „snoriukų“ kioskai parduoti už juokingai mažą 3,5 mln. lt sumą. Štai tau ir visas nuveiktas darbas.
Nuostabą kelia tai, kad indėlininkų indėliams kompensuoti valstybė skolinosi keturis milijardus litų ir tuo praradimai buvo kompensuoti. Bet kodėl jų nedengė indėlių ir investicijų draudimo fondas, kuriame turėjo būti sukauptos bankų draudimo įmokos ir tokia suma turėjo siekti daugiau negu keturis milijardus litų? Kur dingo šiame fonde kaupti draudimo įmokų pinigai, kad valstybė turėjo skolintis ir perskolinti fondui indėlininkų praradimams kompensuoti? Kažkodėl niekas apie tai nekalba. Atrodo, kad valstybė vėl turės skolintis ir skolinti draudimo išmokoms kredito unijų ir Ūkio banko indėlininkams, nes indėlių draudimo fonde švilpauja vėjai. Kaip valstybė pakels tokią finansinių praradimų naštą? Ar nepaisydami tautos valios, pareikštos referendume, vis tiek statysime atominę elektrinę? Tai už kokius pinigus arba, kaip sakoma, už kokius „šyšius“?
Ūkio banko, kredito unijų, atrodo, valdžia nesiruošia nacionalizuoti, gal nedarys tokio liapsuso. Ūkio banko ir „Snoro“ banko žlugimo priežastys yra skirtingos, tačiau bankininkų užmačios, matyt, buvo vienodos – nuosava kišenė. Daug giluminių priežasčių slypi ir neatsakingame kreditavime saviems, įtakingiems ir kitokiems asmenims be tinkamo paskolų grąžinimo rizikos apdraudimo, įvairių ne su bankine veikla susijusio verslo įmonių steigimo ir valdymo bei finansavimo. Nereikia atmesti ir neatsakingos Lietuvos banko vykdomos priežiūros, kuri, nepaisant turimo didžiulio valdymo personalo, kol kas nebuvo efektyvi ir veiksminga. Negalima sutikti su Lietuvos banko kai kurių aukštų pareigūnų aiškinimais, kad dėl viso, kas įvyko, yra kalti žlugusių bankų vadovai, ir niekas daugiau. Lietuvos bankas dalyvauja parenkant bankų valdybų ir tarybų narius, vadovus, nes kandidatūros yra derinamos su Lietuvos banku, kurio balsas šioje srityje yra lemiamas. Lietuvos bankas dalyvauja formuojant bankų akcinį kapitalą, tiria finansinę atskaitomybę, vykdo priežiūrą. Todėl šio banko atsakomybė yra ne mažesnė kaip tų taip negarbingai nuo finansinės-bankinės arenos nuėjusių bankų vadovų.
Juozas Kunca
Advokatas