Šiųmetė Rugsėjo 1-osios šventė šiek tiek kitokia, ji švenčiama rugsėjo 2-ąją. Taip jau sudėliojo kalendorius. Kaip ten bebūtų, bet prieš kiekvieną Rugsėjo 1-ąją jaudulį ir nerimą jaučia visi: ir mokiniai, ir mokytojai, ir tėveliai. Ypač didelį nerimo pliūpsnį patiria ugdymo įstaigų vadovai, nes jiems kiekvieni mokslo metai būna kupini iššūkių ir naujovių. Pirma, ar bus pakankamas skaičius mokinių, ar bus pilni klasių komplektai, antra, ar bus mokytojų, kurie tuo vaikus mokys, trečia, kaip vaikai pasieks mokyklas iš atokiausių kaimų, ketvirta… Kiekvieni nauji mokslo metai sutinkami su viltimi ir tikėjimu, kad viskas bus geriau. Tik ar visada taip būna?
Kaimai be vaikų ir mokyklų nyksta
Kai paskutiniame Širvintų rajono savivaldybės tarybos posėdyje buvo svarstomas klausimas dėl klasių komplektų skaičiaus rajono mokyklose, džiugesio nejutau. Širvintų pradinėje mokykloje bus 16 klasių komplektų, Širvintų „Atžalyno“ progimnazijoje – 14, Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijoje ir Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje – po 13, Gelvonų gimnazijoje – 12. Kasdien su mokyklos gyvenimu susiduriančiam žmogui šie skaičiai atrodo menkučiai. Atmintyje išlikęs buvusios ilgametės Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos sekretorės Marytės Rakauskaitės ypatingas sąsiuvinis, kuriame ji kruopščiai fiksuodavo klasių komplektus ir mokinių skaičių. O sąsiuvinyje užrašyta, kad prieš geras dvi dešimtis metų vien tik „Atžalyno“ progimnazijoje būdavo po 40-45 komplektus klasių. Ir į vieną rajono mokyklą ateidavo daugiau nei 1 100 vaikų. O kur dar kitos mokyklos!
Kaimuose per paskutiniuosius 20 metų vaikų skaičius labai sumažėjo, neliko pagrindinių mokyklų Vileikiškiuose, Juodiškiuose, Kiaukliuose, Liukonyse, Bagaslaviškyje, Jauniūnuose, Pokiškiuose, Čiobiškyje, Barskūnuose. Šiais metais, be Musninkų ir Gelvonų, mokykla beliko tik Bartkuškyje ir skyrius Zibaluose. Po keliolikos metų, kaip bebūtų žiauru tai pripažinti, neliks mokyklų kaimuose visai, nes vaikai, turėję jose mokytis, paprasčiausiai negimė. Kaimai be vaikų ir mokyklų nyksta. Juk ir dabar nuošaliuose kaimeliuose slogi tyla, nebent ją sudrumsčia suburzgęs traktorius ar dulkėtu keliu pralėkęs automobilis.
Mokyklos tuštėja dėl menko gimstamumo ir emigracijos
Musninkuose, Gelvonuose, Bartkuškyje dar šviečia „šviesos židiniai“. Žiaurus nykimo procesas gali ir jų nepagailėti? Kol kas atsakymo į šį klausimą nėra, tačiau vaikų gimsta per mažai, kad būtų galima tikėtis ypatingai gerų permainų. Vien Širvintų mieste mano pedagoginio darbo pradžioje būdavo formuojamos 7-8 pirmokų klasės. Dabar belikusios vos 4 ir tose, aišku, mokosi vaikai dar ir iš aplinkinių kaimų, nes mažos mokyklos likviduotos. Dažnas rajono gyventojas patvirtins, kad mokyklų uždarymo procesas labai skausmingas, tačiau kitos išeities nėra. Kasmet į mokyklas ateina vis mažiau vaikų. Mokyklos tuštėja dėl menko gimstamumo ir emigracijos, jauni tėvai išsiveža vaikus svetur, į užsienį išvykę jaunuoliai ten kuria šeimas, gimdo vaikus, kurie į Lietuvą jau nebegrįžta.
Rajone uždarytos visos pradinės mokyklėlės, kur 1-2 mokytojai mokydavo visų 4 klasių vaikus. Neliko Viesų, Šiaulių, Kvakšių, Vindeikių, Anciūnų, Šešuolėlių, Medžiukų, Družų, Kernavės, Motiejūnų, Lapelių, Kielių, Juknonių pradinių mokyklų. Džiugu, kad vis dar laikosi Zibalų skyrius, kur viena mokytoja moko visų 4 klasių vaikus, dirba darželio grupė, kuri pelno pačius geriausius atsiliepimus ir kurioje mažylių netrūksta.
Kaimų bendruomenės bandė kilti į kovą dėl mokyklų išsaugojimo, tačiau realybė žiauri – be vaikų mokyklos nėra ir būti negali. Kalbinti bendruomenių atstovai kaimo mokyklų uždarymą vertina neigiamai, nes jų panaikinimas sukelia nemažai problemų. Deja, vertinimai tik ir lieka vertinimais. Paprasčiausiai jauni tėvai nori, kad kaimuose gyvenantys jų vaikai gautų tinkamą išsilavinimą, būtų apsupti bendraamžių, galėtų ugdytis savo gebėjimus dideliame kolektyve, įgautų socialinių įgūdžių, todėl vaikus išveža į didesnes mokyklas. Bendruomenių atstovai guodžiasi bent tuo, kad buvę mokyklų pastatai nėra nugriaunami, o panaudojami kaimo reikmėms: čia kuriasi bendruomenių namai, bibliotekos, darželiai, kultūros centrų filialai.
Širvintų rajono mokyklose devintokų bus daugiausiai
Bene nuo 1999 metų prasidėjusi Švietimo reforma palieka vien griuvėsius. Širvintų rajone reformos kirčius pirmosios pajuto abi miesto vidurinės mokyklos, vėliau banga nusirito per kaimus. Turbūt vienintelė Barskūnų pagrindinė mokykla iki šių metų nebuvo paliesta reformų rykštės. Deja, ir jai to išvengti nepavyko, nes paprasčiausiai neliko mokinių. Uždarytose mokyklose vaikus keičia įvairūs susiėjimai, kaimo žmonių sueigos, visokių vardinių šventimas. Nors mokykla laikoma šviesuliu, bet ir tas šviesulys užgęsta, kai nebelieka mokinių.
Rugpjūčio pradžioje aplankiau savo pirmąją darbovietę – Juodiškių pagrindinę mokyklą. Čia prieš 34 metus pradėjau mokytojo kelią. Tuomet, 1985-ųjų rugsėjį, Juodiškiuose mokėsi apie 70 mokinių. Dabar užgesusios mokyklos akys liūdnai žvelgė į vienišus praeivius. Nebėra vaikų klegesio – nebėra gyvybės. Į saulę šakas tiesiantys 1988 metų devintokų pradėti sodinti ąžuoliukai ir laiko tėkmei nepasiduodantis ryškiaspalvis gėlynas priminė, kad čia kažkada virte virė gyvenimas.
Išsivaikščiojo ne tik Juodiškiai, išsivaikšto visa Lietuva. Tokių mokyklų Lietuvoje kasmet daugėja. Nesibaigiančios reformos nutildė vaikų klegesį. Deja, prieš laiko galią mes bejėgiai.
Sodina lietuviai Lietuvos tūkstantmečio ąžuolynus tikėdami medžio stiprybe. Tokį pat ąžuolyną kasmet sodina ir kasdien augina kiekvienas pedagogas. Ir tik mokytojo išradingumo ir kūrybiškumo dėka sukurtoje jaukioje klasės aplinkoje auginamas mūsų tautos ateities žmogus, kuris visomis išgalėmis stiebiasi į saulę. Tegul šis rugsėjis visiems mokiniams ir mokytojams atneša naujus džiaugsmus, atradimus, žinias, gerus rezultatus ir gražiausias akimirkas.
Pasidžiaugti reikėtų tuo, kad šiais metai Širvintų rajono mokyklose daugiausiai mokysis devintokų (142), šeštokų (136), pirmokų (133), dešimtokų (132) ir aštuntokų (130).
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Klausimai autoriui. Ką jis, būdamas kelias kadencijas komiteto pirmininku, konkrečiai padarė, kad būtų išsaugotos bent kelios kaimo mokyklos? Ar padėjo bent vienam uždarytos mokyklos pedagogui susirasti darbą? Ar žino vežiojamų kelias dešimtis kilometrų mokinių į mokyklas ir jų šeimų problemas? Autoriau, atsakyk bent sau į šiuos klausimus, o po to galėsi toliau verkšlenti.