„Mūsų Širvintos – mūsų širdyse…“

Naršant internetinėse platybėse akį patraukė nuotrauka, kurioje prie motociklo stovi vyras ir rankose laiko išskleistą Širvintų miesto vėliavą. Už jo kiek akys užmato plyti žalia tundra, tolumoje dunkso tamsi kalnų virtinė, o virš jų pakibusi kiek šviesesnė debesų juosta. Paaiškėjo, jog Širvintų vėliava šioje nuotraukoje plevėsuoja 145 kilometrai už poliarinio rato, Švedijos mieste Kirunoje, o ją laiko širvintiškis Egidijus Dragunaitis.

Kadangi Egidijus iš Švedijos žada grįžti tik po mėnesio, teko su juo susisiekti ir bendrauti internetu. Keliautojas mielai sutiko atsakyti į „Širvintų krašto“ klausimus.

–Pirmas klausimas labai paprastas: kokiais reikalais ir kokiu būdu atsidūrėte Švedijoje?

-Švedijoje atsidūriau kaip ir daugelis tautiečių – dėl didesnio darbo užmokesčio. Sėdau į savo automobilį, prie jo prisikabinau priekabą, į priekabą patalpinau motociklą ir – į kelią.

–Nauji įspūdžiai, nauji veidai, tačiau įdomi ir techninė žygio pusė, pavyzdžiui, kiek valandų per dieną nuvažiuojate, kur miegate, kaip maitinatės, kokiu motociklu važiuojate?

-Šiai kelionei skyriau dvi su puse dienos (visa kelionė – 1313,3 kilometrų). Pajudėjau penktadienį apie pietus, turėjau įveikti apie 500 kilometrų, kadangi šiuo metu čia … poliarinė diena, nesijaudinau dėl galinčios užklupti tamsos. Taip, baudos griežtos už greičio viršijimą, o ir kelyje pilna šiaurės elnių kaimenių, kurios nuolat išbėgdavo ant kelio, tad nelabai paskubėsi… Važiuoji leistinu 90-100 km/h greičiu, priklausomai nuo kelio atkarpos.

Kadangi širdyje esu Zanavykas, kelionę planuoju kuo taupiau, maistą gaminu pats, turiu tam visą reikalingą įrangą (dujinę viryklę, ketaus keptuvę, virdulį, puodų rinkinius ir t.t). Kiek pastebėjau, maistas, pagamintas tokiomis sąlygomis gamtoje, įgauna nepakartojamą skonį. Netikit? Prisijunkite prie manęs į kelionę…

Kiek teko pastebėti dėl kainų, tai nakvynė namelyje su patogumais tik 5-10 eurų brangesnė už nakvynę palapinėje. Kadangi per dieną stengiuosi nuvažiuoti maksimaliai (500-800 km), vakare stengiuosi negaišti laiko statant palapinę. Užtat komfortiškai išsimiegu šiltoje lovoje, o ryte stengiuosi pajudėti kuo anksčiau. Nakvynės vietų dažniausiai ieškau atvykęs arba, jei žinau keliones tikslą, renkuosi mobilias rezervacijų programėles. Kelionėse lydi mano žygių partneris KTM 990 „Adventure“ motociklas (85 KW, 1 litro darbinis tūris). Šis modelis savo vardą pasaulyje pelnė kaip daugkartinis Dakaro ralių nugalėtojas, tad tai motociklas, mėgstantiems iššūkius. Motociklas turi šoninius krepšius, kuriuose nesunkiai telpa dviejų žmonių reikmenys.

–Jūsų internetinėje paskyroje paminėtos varžybos žiemą su haskiais Kernavėje, ekstremalus bėgimas „Bebro kelias“, senos mašinos. Gal galite smulkiau apie tai… Jus vilioja ekstremalūs dalykėliai? Už poliarinio rato važiuojate vienas… Nebaisu?

-Esu žmogus, mėgstantis aktyvų laisvalaikį. Be motociklų mėgstu mūsų rajono gyventojo, šaunaus vaikino Martyno iš „Bebrų kelio“ organizuojamus žygius, stengiuosi dalyvauti visuose ir tikiuosi – jų tik daugės. Neatsisakau ir žygių dviračiais. Taip pat esu bekelės automobilių mėgėjas. Bekelę suderinau ir su meile seniems automobiliams. Turiu švedų (vėl Švedija…) kariuomenės pasididžiavimą ir bekelių siaubūną „Volvo TGB11“, kuris yra pagamintas 1977 metais. Šiuos automobilius Lietuvoje galima suskaičiuoti ant rankų pirštų, tad labai džiaugiuosi, kad vienas jų „nusėdo“ Širvintose.

Už poliarinio rato važiavau vienui vienas, nes, kaip sakė mano mylima Žmona Inga, reikia kelionių su pačiu savimi. Tokiose kelionėse gali daug ką apmąstyti, užsibrėžti naujus tikslus, arba tiesiog pasimėgauti gyvenimu. Važiuodamas, stengiuosi negalvoti apie tai, kas būtų, jeigu būtų, todėl išlieku drąsus, pasitikintis savimi bei technika. Motociklininkai labai draugiška bendruomenė, jei motociklas stovi šalikelėje, o šalmas padėtas ant žemės, tai reiškia, jog įvyko nelaimė ir visi motociklininkai sustos ir padės kuo gali.

-Jūs minėjote, jog esate zanavykas… Tada pasakykite, kaip jūs esate susijęs su Širvintomis?

-Taip, mane galima vadinti zanavyku arba sūduviu, nes esu kilęs iš Šiaurės Suvalkijos, iš Šakių rajono. Man 33 metai, esu baigęs Lietuvos Veterinarijos akademiją. Studijų metais buvau aktyvus studentas, dalyvaudavau įvairiuose Lietuvos universitetų renginiuose, juose ir susitikau savo žmona Ingą, kuri kilusi iš nuostabaus Širvintų miesto. Kuri laiką gyvenome Vilniuje, bet visada traukė Širvintų ramybė bei daugelio (pabrėžiu – daugelio) žmonių šypsenos. Labai džiaugiuosi, kad jau 10 metu esu širvintiškis. Dirbau dvejose VRM įstaigose, bet, kaip sakiau, mėgstu iššūkius, todėl nelabai užsibūnu vienoje vietoje…

–Jūsų hobis yra kelionės?

-Ne tik… Tai kelionės, ekstremalios pramogos, ginklai, maisto gamyba ir šeima. Paskutinis paminėtas dalykas man svarbiausias.

–Kuo garsus Kirunos miestas?

-Kirunos miestas įkurtas 1900 metais dėl geležies rūdos kasyklos. Kasykla – miesto maitintoja. Joje išgaunama . 90% visos Europos geležies rūdos – 76 tūkstančiai tonų per dieną, tačiau didelis kasyklos apetitas kelia miestui grėsmę, nes miestas gali paprasčiausiai įgriūti nuo visų didelių tunelių, esančių po juo. Išeitis paprasta – reikėtų perkelti miestą į kitą vietą, su visais pastatais. Nors mieste vyksta labai daug statybos, tvarkymo darbų, tačiau visi laimingi pokyčiais ir atsinaujinimu. Nemačiau nė vieno nelaimėlio, kurių, deja, mes turime savo rajone…

–Be Kirunos Laplandijoje dar kur nors keliavote?

Šiaurinę Švedijos dalį esu išnaršęs skersai-išilgai, žinau labai daug jos keliukų, kurie jungiasi vienas su kitu, o šalia jų Kiruna, Nikkaluokta, Lappasuando, Storuman, Vilhelmina, Umea, Lycksele, Tarnaby, Hemavan, Klipen, Umfors, Vilasund, Strimasund ir t.t. Dar planuoju aplankyti Arjeplog miestelį, kuriame begalė ežerų, o žiemą šis miestelis tampa daugelio pasaulio automobilių gamintojų bandymų poligonu. Planuose kelionė-svajonė, motociklu apvažiuoti kuo daugiau Islandijos.

Visiems laikraščio skaitytojams linkiu neužsidaryti savyje, savo namuose, o eiti koja kojon su visu pasauliu ir nebijoti permainų. Dėkoju merei Živilei Pinskuvienei ir savivaldybei už puikias mūsų rajoną reprezentuojančias dovanas, kurios stebino ne vieną mano sutiktą keliautoją. Tikiuosi taps tradicija kiekvienam keliautojui iškelti Širvintų vėliavą svečioje šalyje, kad visi matytų ir žinotų, jog mūsų Širvintos – mūsų širdyse.

Remigijus Bonikatas
Širvintų rajono tarybos narys