Žmonių nuomonė viena. Teismų praktika tvirtina kitaip

Pagal teismų praktiką, ko gero, ši vieta prie Jaunimo g. 23-iojo namo būtų įvertinta ne kaip veja, nes žolė neatskirta nuo kelio dangos, nėra kelio ženklų, draudžiančių minėtoje vietoje statyti automobilius.

Kasmet pavasarį atsiranda bent keli skaitytojai, kurie vis prašo atkreipti dėmesį į įsisenėjusią problemą. Ko gero, ne tik Širvintas, bet ir visą šalį erzina dėl netvarkingai prie daugiabučių namų parkuojamų automobilių gadinamos vejos, laužomi aikštelių ir įvažiavimų borteliai. Anksčiau su šia problema būdavo kovojama atkakliau, bent jau Širvintose. Kas pavasarį policija organizuodavo reidus, fiksuodavo pažeidimus, o netvarkingai pastačiusius automobilius – bausdavo. Pažeidėjai teisindavosi, kad automobilius ant vejos stato ne iš piktų paskatų, o tik todėl, kad sovietmečiu suprojektuotos aikštelės nebeatitinka šiandienos poreikių – nebesutalpina visų daugiabučių gyventojų automobilių. Vis dėlto, efektas, nors ir trumpam, būdavo. Bent pavasarį, kai gruntas per minkštas ir labiausiai pažeidžiamas, automobiliai ant vejos daug kur nebūdavo statomi.

Štai ir šiais metais sulaukėme skaitytojos skambučio dėl automobilių, „statomų ant žalios vejos prie Širvintų miesto Jaunimo gatvės 23-iojo namo“. Kelis kartus baksnota pirštu į Upelio gatvės 4-ąjį namą. Trečią mėnesį galiojančiame Administracinių nusižengimų kodekse už sustojimą ir stovėjimą vietose, kuriose pagal Kelių eismo taisykles draudžiama sustoti ir stovėti, sustojimą ir stovėjimą nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimų, važiavimo tvarkos gyvenamosiose zonose ir kiemuose pažeidimą numatyta bauda vairuotojams nuo 30 iki 90 eurų.

Prisiminus įvykius prieš kokius penkerius metus, reikia pripažinti, kad greitai Širvintų miesto Upelio, Jaunimo, Kalnalaukio gatvėse ant vejos statomi automobiliai tapo kasdienybe. Pasipiktinimus dėl aplaidumo pakeitė pasipiktinimai, kad policija „apsnūdo“ ir nebekovoja su pažeidėjais, kiti dėl to kaltino pačius gyventojus ir valdžią, kad šie nesirūpina savo gyvenamąja aplinka, treti – visus … teisino, nes vadino „sovietinio palikimo“ įkaitais. Ir tik labiau linkę gilintis į šias problemas atkreipė dėmesį, kad policija ne be priežasties ėmė žvelgti pro pirštus į šią situaciją, kadangi užfiksuotas faktas ne visada reiškia, kad yra teisinis pagrindas už tai nubausti.

Tokių vietų, kaip prie įvažiavimo į vieną Upelio gatvės namo kiemą, Širvintose yra daugiau. Vadovaujantis teismų praktika, tai, greičiausiai, irgi nebūtų traktuota kaip automobilių statymas ant vejos.

Tokių kalbų padaugėjo šalies teismams panaikinus kelias už tokį pažeidimą skirtas administracines nuobaudas. Labai greitai susiformavo teismų praktika, kaip reikėtų traktuoti automobilio statymo ant vejos faktą.

Štai Advokatų profesinės bendrijos „Markevičius, Lukoševičius ir partneriai“ interneto svetainėje automobilio statymui kiemuose „ant žalios vejos“ ir baudų už tai skyrimui skirtas atskiras skirsnis.

„Gavę baudą už stovėjimą neleistinoje vietoje – ant žalios vejos, įsitikinkite, ar esate nubaustas pagrįstai – ar iš tiesų yra toje vietoje veja, įspėjamieji ženklai, draudžiantys ten statyti automobilį,“ – ragina profesinės bendrijos advokatai.

Tuo pačiu atkreipiamas dėmesys, kad teismų praktikoje atsirado palankūs automobilius turintiems daugiabučių gyventojams sprendimai, kuriuose konstatuojama, kad: „vejos vieta turi būti pažymėta ne tik miesto detaliajame plane, tačiau ir vietoje turi būti aišku, kad tai veja, nes detalusis planas nėra prieinamas tuo momentu, kai asmuo sprendžia, kurioje vietoje statyti automobilį.“ Pastebima, kad tokiais atvejais baudžiančioji pusė aiškindavo, kad „toje vietoje žolė neauga, nes ją pastoviai išvažinėja automobiliai, tačiau, jeigu norima veją atželdinti ir išsaugoti, kad ji atliktų kultūrinę ir kitokią reikšmę, t. y., kad ji būtų tuo teisiniu gėriu, kurį saugo įstatymas, būtina imtis tam reikalingų veiksmų – ne bausti toje vietoje automobilius statančius vairuotojus, o tą vietą užtverti, užsėti žole, pakabinti iškabas ir pan.“

Advokatai kategoriški: pirmiausia miesto savivaldybė turi rūpintis vejos apželdinimu ir jos išsaugojimu, tinkamu ženklinimu, o tik tuomet galima bausti ant žalios vejos automobilius statančius vairuotojus.

Galima rasti informacijos apie tai ir kituose šaltiniuose, kuriuose buvo nagrinėjama ši problema. „Lietuvos rytas“ yra pastebėjęs, kad, pagal susiformavusią teismų praktiką, plotas prie daugiabučių namų, jei jame nėra net menkiausios žolės užuomazgos ir niekas nesiima atitinkamų priemonių, kad ten žolė užželtų, taip pat, kad būtų sustatyti atitinkami eismą ir stovėjimą ribojantys ženklai, negali būti laikomas veja. Vadinasi, asmenys, statantys automobilius tame plote, neturėtų būti baudžiami, o nubaustieji turėtų rimtą pagrindą užginčyti už tokį pažeidimą paskirtą baudą.

Štai ir vienoje iš 2013 metais Vilniaus apygardos teismo nutarčių konstatuojama, kad pagal suformuotą teismų praktiką veja turi būti laikoma tik tokia žolė ar pievelė, kuri specialiai suformuota, apželdinta, ir atlieka specialią kultūrinę paskirtį. Pagal tai, savivaldybės administracija turėtų atlikti savo pareigą ir rūpintis bei prižiūrėti jai priklausančius žaliuosius miesto plotus, imtis veiksmų, kad tariamo pažeidimo vietoje augtų veja, kuri būtų atskirta nuo kelio dangos, kad būtų pastatyti kelio ženklai, draudžiantys statyti automobilius minėtoje vietoje ar imtis kitų prevencinių veiksmų. Ir tik tada, kai pati savivaldybė vykdys atitinkamas savo pareigas, galima bus bausti asmenis už tai, kad jie nesilaiko draudimų.

Teisiškai išprususiu savęs nelaikantis žmogus su teismų išvadomis sutiktų be svarstymų, jei būtų kalbama apie automobilių statymą ant vejos, kurios nėra likę nė kvapo ir sunku įtarti, kad ši vieta – ne automobilių stovėjimo aikštelė. Tačiau daugiau yra tokių atvejų, kai akivaizdu, jog automobiliai statomi „ant žolės“, t. y. vejoje, nors ši nebepanaši į prižiūrimą želdyną.

Suformuota teismų praktika šiuo atveju palankesnė ankštų parkavimo aikštelių suvaržytiems automobilių savininkams, o ne tiems, kurie norėtų gražios, tvarkingos, žalios aplinkos. Pagaliau, jei vairuotojas neskiria, kur yra automobilių aikštelė, o kur – pievelė, kad ir jau subjaurota statomų automobilių, galima pradėti reikalauti, jog ir parduotuvėse atsirastų užrašai, kad „Prekės – tik už pinigus!“, „Vagiliauti griežtai draudžiama“, „Vagys bus perduoti policijai“… O tai, neduokdie, vagišiai pradės teismuose aiškinti nesupratę, kad, užėję į parduotuves, jie manę, jog tai – labdaros punktai.

Kol taip yra, pilietiškiems miesto gyventojams reikėtų pasakyti: galima svarstyti, bet šiuo metu teismų praktika yra būtent tokia. Ir jau visai nesvarbu, kad teisingumo ir protingumo kriterijais paremtas nutartis priimantys teismai rezoliucines dalis dažnai nusirašinėja vieni nuo kitų ir taip tą teismų praktiką dar labiau įtvirtina.

Kaip situaciją vertina Savivaldybės atstovai, skaitykite viename iš artimiausių „Širvintų krašto“ numerių.

Gintaras Bielskis