Kukliame būste izoliuota Nepriklausomybės aikštės 19 namo gyventoja nenori likti išlaikytine.
Labai daug kalbama apie neįgaliųjų integraciją į visuomenę, rašomi įvairūs projektai, ieškoma galimybių padėti gyvenimo negandų prislėgtiems žmonėms. Deja, visi tie darbai ir parama dažniausiai skiriami tiems neįgaliesiems, kurie dar gali judėti, kuriems reikalinga tik minimali pagalba. O ką daryti tiems, kuriuos liga paguldo į patalą? Norisi judėti nors invalido vežimėlyje, bet galimybių nėra. Realiame gyvenime negalios kamuojamiems žmonėms sunku ne tik patekti į kiemą, pasėdėti saulės atokaitoje, pabendrauti su likimo draugais, bet netgi judėti savame bute.
Belaukdama pagalbos, moteris neteko ir antros kojos
Aplinkinių pagalbos nuolat prašosi Širvintose gyvenanti neįgalioji Vlada Valančienė. Kukliame būste izoliuota Nepriklausomybės aikštės 19 namo gyventoja nenori likti išlaikytine. Moteriai netrūksta noro bendrauti, domėtis aplinkiniu pasauliu, skaityti laikraščius, žiūrėti televizorių. Deja, šiandien mėgautis gyvenimo malonumais, lankyti savo likimo draugus bei su jais bendrauti trukdo du bute esantys slenksčiai ir keliolika laiptelių į kiemą.
Pirmame medinio namo aukšte prieš daugelį metų butą be patogumų įgijusiai, bet jo neprivatizavusiai Vladai Valančienei Širvintų savivaldybė dar 2012 metais prižadėjo sutvarkyti slenksčius, įrengti nuožulnų šlaitą arba pandusą, leisiantį jai nevaržomai neįgaliojo vežimėlyje išvažiuoti į gatvę. Deja, per dvejetą metų moteris realios valdiškų institucijų pagalbos taip ir nesulaukė.
– Daug metų dirbau Širvintų ligoninės virtuvėje pagalbine darbininke, sezoniniam darbui įsidarbindavau Sanitarinėje-epideminėje stotyje dezinfekuotoja. Dirbau, kol sveikata leido, – pasakojo moteris. – Sutriko kraujotaka, netgi vasarą kojoms šalta pasidarė, gėlė sąnarius. 2012 metais amputavo vieną koją. Kreipiausi į Savivaldybę, prašiau pagalbos, kad įrengtų specialius pandusus, leidžiančius judėti vieno kambario bute ir virtuvėje. Tiesa, buvo atvykę Socialinių paslaugų skyriaus darbuotojai, kažką matavo, prižadėjo padėti. 2013 metų vasarą lankėsi Neįgaliųjų draugijos vadovai, žadėjo pagelbėti, bet ir vėl nieko konkretaus nesulaukiau.
Lovoje gulinti neįgalioji skundėsi, jog labai sunku visą dieną tysoti vienoje vietoje. Deja, jokio kitokio pasirinkimo neturinti. Prieš porą metų į pagalbą suskubęs brolis pagal galimybes surentė nuožulnų slenkstį iš virtuvės į kambarį. Moteris, sėdėdama vežimėlyje, galėjo judėti po nedidelę erdvę: pasikūrenti krosnį, pasiruošti maistą, minimaliai susitvarkyti namus. Kartą, važiuojant iš kambario į virtuvę, vežimėlis atsilošė ir su jame sėdėjusia neįgalia moterimi apsivertė. Nuo to karto ji be pagalbos nedrįstanti viena sėstis. Vis tikisi Socialinių tarnybų žadėtos paramos. Belaukdama panduso, 2014 metais neteko ir antros kojos.
Vlada Valančienė guodėsi, jog šiais metais amputuotos kojos žaizda vis dar nesugijusi. Ligonei nuolat kyla temperatūra, dažnai tenka bendrauti su medikais.
– Kas antrą dieną mane veža į ligoninę, – sielojosi moteris. – Artimų žmonių čia neturiu. Prieš keletą metų mirė vyras. Sūnus gyvena Anykščiuose bute, kuris yra antrame aukšte ir be patogumų. Išvažiuoti iš Širvintų neturiu galimybių. Nenoriu niekam tapti našta, labai skaudu, kad aplinkiniai, norėdami man padėti, turi taip vargti. Aš pirmą kartą neįgalumo pensiją gavau tik šių metų kovą.
Gelbsti globėja ir kaimynai
Pagalbos ieškanti moteris vis kartojo, kad ji tikrai prašiusi atsakingų pareigūnų padėti tapti laisva, norėjusi savarankiškai judėti vežimėlyje, deja, jokio atsakymo nesulaukusi.
– Žmogus reikalingas tol, kol turi sveikatos, – liūdnai mąstė Vlada Valančienė. – Kai atgula į patalą, valdiškos pagalbos neprisišauksi.
Paklausta, kaip ji viena tvarkosi kukliame butuke be patogumų, pašnekovė nudžiugo:
– Viena nieko negalėčiau, jeigu ne mano globėja Vilija Bilotienė ir kaimynai Janė ir Stasys Blusevičiai. Globėja ateina kas antrą dieną, sutvarko man viską, malkų prineša, valgyti paruošia, sudeda į krosnies orkaitę. Ji labai rūpestinga ir darbšti. Paskui kaimynai Blusevičiai maistą paduoda. Aš net atsisėsti negaliu. Kaimynas šeštadienį ir sekmadienį net krosnį pakūrena.
Neįgali moteris su baime laukia artėjančių Kalėdų švenčių. Pasiteiravus apie priežastis, ligonė nervinosi, kad per 5 šventines Kalėdų dienas nedirbs jokios tarnybos, jos nelankys net socialinė darbuotoja.
– Kas man krosnį pakūrens? – svarstė antklode dangstydamasi neįgalioji. – Juk per 5 dienas nešildomame kambaryje sušalsiu. Jeigu būtų slenksčiai, gal įstengčiau įsėsti į vežimėlį, bandyčiau šildyti butą.
Tik valdiškas atsakymas. O gal atsainus požiūris?
Vlada Valančienė, norėdama sužinoti, kada galės savarankiškai judėti bute ir netgi išvažiuoti į kiemą, paprašė kreiptis į Širvintų savivaldybę pagalbos. Kadangi į žodinius klausimus Savivaldybėje labai nenoriai atsakinėjama, teko kreiptis raštu.
Kreipimesi buvo išaiškinta sudėtinga neįgaliosios situacija ir pateikti klausimai: „Ar tikrai Vlada Valančienė gyvena socialiniame būste? Kokios yra galimybės įrengti specialius pandusus (2 slenksčius ir 1 laiptų nuožulnų šlaitą), kad neįgalioji, gyvenanti Nepriklausomybės a. 19, galėtų su vežimėliu išvažiuoti į kiemą? Kada tai bus padaryta?“ Atrodo, klausimai paprasti ir aiškūs. Jeigu situacija nagrinėta, tai ir atsakymas turėtų būti konkretus. Deja, sulaukta tradicinio valdiško atsakymo, kuriame atsakymo nebuvo.
Informacinių technologijų skyriaus vyr. specialistė atsiuntė tokį laišką-atsakymą: „Jūsų klausimus gavome. Pateikti klausimai reikalauja konkretaus asmens duomenų pateikimo (dėl socialinio būsto, neįgalumo ir kt.), todėl turime vadovautis Asmens duomenų apsaugos įstatymu. Pagal šio įstatymo 6 straipsnį, prašytume pateikti informaciją, koks Jūsų nurodyto asmens duomenų naudojimo tikslas. Gavę atsakymą, kreipsimės į minėtą asmenį dėl sutikimo atskleisti Jūsų prašomus duomenis.“
Labai apmaudu, kad Širvintų savivaldybė labiau ne žmogaus buitimi susirūpinusi, o duomenimis. Neįgalusis laukia skubios pagalbos, o ne valdiško atsakymo. Savivaldybės pareiga yra ne perdėtai rūpestingai atremti neįgaliosios priekaištus ir pagalbos prašymą, o priešingai – stengtis juos patenkinti ir moteriai, neramiai laukiančiai Kalėdų, padėti.
Verta pažymėti, kad kituose Lietuvos miestuose ši opi problema sprendžiama lanksčiau. Kaip ypač gerai besitvarkantis minimas Telšių miestas. Žiniasklaidoje teigiama, kad ten nebeliko nė vieno namuose įkalinto žmogaus. Visiems neįgaliesiems, kurie norėjo, buvo įrengti liftai ar pandusai.
Romas Zibalas
