Artūras su jauniausiais sūnumis prie kambaryje augančio ir skanius vaisius brandinančio bananmedžio.
Širvintų rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyrius buvo pakvietęs visus rajono ūkininkus dalyvauti konkurse „Metų ūkis 2013“, kuris vyko iki šių metų rugsėjo 13 dienos. Vertinimo komisija pirmąją vietą skyrė ūkininkams Artūrui ir Ingridai Barauskams iš Užušilių kaimo. Barauskų ūkį surasti buvo nesunku. Žinojau, kad nuo Vileikiškių kryžkelės reikia pasukti kairėn ir ieškoti didelio blizgančio bokšto. Žvyruotas kelias, apie penkis kilometrus pavingiavęs tarp nedidelių šilelių, atvedė į Užušilius. O ten pasimatė ir aukštas statinys. Pastebėjęs mane bevaikščiojantį ir besidairantį po didžiulį kiemą, iš gyvenamojo namo išėjo aukštas vyras. Iš toli atrodė kažkoks sulinkęs ir artinosi lengvais smulkiais žingsneliais. Pastebėjęs nustebusį mano žvilgsnį, ištarė: „Radikulitas surietė…“ Laimė, jog mūsų pokalbiui pastarasis nė kiek nepamaišė.
– Kad skaitytojams iš karto būtų aišku, apie ką bus kalbama, patikslinkite, kuo užsiima Jūsų ūkis?
– Laikau penkiasdešimt melžiamų karvių, kurios „gamina“ pieną. Taigi, mano ūkis specializuojasi pieno gamyboje.
– Girdėjau, jog Jūs atsikėlėte gyventi iš miesto. Paklausiu vieno Moljero komedijos „Skapeno klastos“ herojaus žodžiais: „Koks velnias nešė į tą galerą?“
– Į kaimą atsikėlėme be velnio pagalbos… Tėvas anuomet ieškojo kaime sodybos poilsiui. Užušiliuose tada buvo penkios tinkamos trobos. Kadangi pinigų daug neturėjome, tai pirko pačią prasčiausią ir pigiausią už 800 rublių. Taip ir pasilikome kaime gyventi. Dabar šios pirmosios trobelės jau nebėra.
– Vasarą karvėms reikia tam tikro ploto ganytis. Žiemai joms reikia paruošti pašaro. Kad pamaitintum penkiasdešimt „galvų“, reikia turėti nemažai žemės…
– Iš pradžių penkis hektarus iš savo gimtinės persikėlė mama. Dabar savos žemės turiu šimtą hektarų. Karvėms užtenka ir šešiasdešimties hektarų. Dar nuomojuosi šimtą hektarų.
– O kita žemė?
– Norint, kad karvytės duotų daug pieno, vien žolės ir šienainio neužtenka. Reikia dar ir papildomų pašarų. Likusiuose hektaruose auga kviečiai, miežiai. Galvoju apie grikių auginimą. Šiais metais pastatėme grūdų džiovyklą ir saugyklą. Tai tas didelis blizgantis bokštas.
– Papasakokite, kaip šerti karvutes, kad jos nesirgtų ir duotų daug pieno. Kiek žinau, karvės grikiais nešeriamos…
– Nereikia suprasti tiesiogiai, jog tuo, ką augini, karves ir šeri. Dalis grūdų auginama pardavimui, o už gautus pinigus perkami kombinuotieji pašarai, skirti melžiamoms karvėms šerti. Juose miltų mišinys papildytas baltymais, vitaminais, mineralinėmis medžiagomis. Tik… reikėtų pasisaugoti vadybininkų. Tarp jų pasitaiko didelių gudruolių, mėgstančių „iškišti“ nekokybišką ar nereikalingą prekę. O dėl karvių sveikatos… Maniškės beveik neserga. Visos ganyklos atsėtos naujais mišiniais. Reikia tik sekti, kad žolė nebūtų peraugusi ir žiūrėti, kad ganykloje netrūktų laižomosios druskos.
– Jūsų karvės „atostogauja“ vienu metu ar pagal grafiką? Turiu galvoje užtrūkimą prieš veršiavimąsi?
– Jeigu visos karvės užtrūktų vienu metu, visiškai nutrūktų pieno gamyba. Karvutės „atostogauja“ pagal savo fiziologinius poreikius. Tai yra, po apsėklinimo praėjus kokiems septyniems mėnesiams. Nustatyta, kad optimaliausias laikas, kurį karvė turi būti užtrūkusi, yra 45-60 dienų.
– Taigi, pasirodo, melžiamų karvių „atostogos“ ilgesnės nei paprasto žmogelio… Dar neseniai daugelis kaimo pienininkystės ūkių Lietuvoje skundėsi mažomis supirkimo kainomis ir svajojo apie vieną litą už kilogramą pieno.
– Iš mūsų ūkio pieną išveža Kauno žemės ūkio kooperatyvas „Pienas LT“. Kooperatyvas vienija 250 Lietuvos ūkininkų. Iš mūsų rajono, be manęs, jam priklauso Ručinskų iš Boleslavos ir Paliulių iš Meiliūnų ūkiai. Supirkimo kainomis nesiskundžiu. Bazinių rodiklių pieno supirkimo kaina – 1,03 Lt už kilogramą. Natūralaus pieno supirkimo kaina priklauso nuo riebumo. Taigi, kaina siekia iki 1,30 Lt už kilogramą. Šiais metais Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje pradėta statyti kooperatyvo „Pienas LT“ pieno perdirbimo gamykla. Šiuo metu kooperatyvas surinktą pieną parduoda, o kai pastatys gamyklą, pats tą pieną perdirbs, todėl dėl supirkimo kainų jaudintis netenka.
– Gal lengviau būtų auginti mėsinius galvijus? Nereikėtų melžti…
– Gal ir lengviau… tačiau, pavyzdžiui, norėdamas gauti tokį patį pelną kaip dabar, turėčiau vietoje penkiasdešimties melžiamų karvių auginti apie tris šimtus mėsinių. Gal kada išėjęs į pensiją įsigysiu ir tokių. Tegu vaikšto po pievas…
– Ar neplanuojate ateityje plėstis, tai yra, didinti melžiamų karvių bandos, pirkti žemės?
– Karvių skaičiaus didinti neplanuoju. Užtenka ir žemės. Darbų ir taip per akis. Per juos galima greitai atsidurti ten, kur užteks ir poros kvadratinių metrų. Amžiams…
Ingridai kategoriškai atsisakius fotografuotis, beliko įamžinti jos vardo burinį laivą...
– Gal jūsų karvės turi ir vardus?
Į šį klausimą atsakė žmona Ingrida: – Turi, tačiau ne visos. Pavyzdžiui, yra Lašelis (su lašo formos dėme ant nugaros), Pomidoras (kad raudona), Nuotaka (nes lyg maišu trenkta)…
– Palikime ramybėje karves ir pakalbėkime apie Jūsų šeimą.
– Kartu su žmona Ingrida auginame tris sūnus. Vyriausiajam vienuolika, viduriniajam devyneri metai, o štai šiam po grindis ropojančiam gudruoliui – dar tik devyni mėnesiai. Tikiuosi, kad nors vienas iš jų pasiliks gyventi kaime ir padės tvarkytis tėvui ūkyje.
– Važiuodamas pastebėjau nemažą tvenkinį…
– Jų yra net trys. Juose auginau „maximinius“ karpius. Buvo jau gerokai ūgtelėję, tačiau šią žiemą užduso. Nežinau, kodėl… Tvenkiniai gilūs – daugiau nei trijų metrų. Kirtau eketes, pompavau orą, vis tiek išgaišo. Šiais metais planuoju tvenkiniuose apgyvendinti norvegiškas lašišas. Gal joms geriau pasiseks…
Šios šaunios karvytės ganėsi šalia namų.
– Jūs šiais metais rajone laimėjote konkursą „Metų ūkis 2013“. Norint sėkmingai ūkininkauti, reikia būti smarkiai pasikausčiusiam gyvulininkystės bei augalininkystės klausimais. Pasidarė smalsu, kokia Jūsų profesija?
– Pagal išsilavinimą esu pedagogas. Baigiau Vilniaus pedagoginį universitetą, kūno kultūros ir geografijos specialybę. Ūkininkauti iš pradžių buvo nelengva, trūko teorinių žinių bei praktinių gebėjimų. Bet juk iš karto ir generolu netampama…
Palinkėjau Ingridai ir Artūrui sėkmės. „Skirtingi tie žmonių likimai“, – pagalvojau. Vienam lemta dykam po kaimą šlitinėti, kitam – sunkiai dirbti. Pirmasis po pagalvę špygą taukuotą suradęs, skundžiasi sunkia savo dalia, antrasis darbų pabaigos neranda ir dėl to visai nesijaudina.
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
