1938 metais laikraštis „Aukštaičių žemė“, pasakodamas apie vyndarį Balį Karaziją ir Anykščiuose jau dvylika metų veikiančią jo vyno daryklą, užsiminė, kad tiekėjų yra ne tik Anykščių krašte, bet ir kitose šalies apylinkėse – Ukmergės, Utenos, Širvintų, Kupiškio, Panevėžio ir net Kybartų. Pažymėta, kad vaisiai į gamyklą priimami tik švieži. Nuraškius nuo medžių obuolius arba surinkus uogas, visa tai tą pačią dieną turi būti pristatyta į gamyklą ir čia tuojau pat, dar tą pačią dieną, apdirbama. Tiesa, iš publikacijos galima manyti, kad mūsiškiai ūkininkai anykštėnams daugiau tiekė uogas, mat po kalbų apie esamus tiekėjus užsiminta, jog „darant su ūkininkais susitarimus, gamyklai pavyko varoma didelė propaganda, kad didintų serbentų auginimą“.
Nedidelė B. Karazijos šeimyninė įmonė peraugo į šeimyninį verslą ir pamažu tapo didžiausiu vaisvynių gamintoju Baltijos valstybėse. 1939 metais įmonės sandėliuose saugota daugiau nei 1,5 mln. litrų vyno. Per metus čia buvo perdirbama 35-45 tūkst. centnerių vaisių ir uogų.
Anykščiuose veiklą išvystęs B. Karazija nebuvo vienintelis tarpukario Lietuvos vyno gamintojas – 1930 metais vaisių vyną Lietuvoje gamino (aišku, ir sodų derlių tam supirko) bent 6 įmonės. Nėra net abejonių, kad į kai kurias jų tikrai nukeliaudavo mūsų rajono apylinkėse subrandintas uogų ir vaisių derlius.
Dideliu pagalbininku realizuojant žemės ūkio, taigi – ir sodų, produkciją, tapo kooperatinės bendrovės. Komentuodamas 1931 metų rezultatus, „Lietūkio“ direktorius Dr. J. Urmanas tų laikų „Versle“ teigė: „Pradėta taip pat eksportuoti obuoliai. Bet šis eksportas susiduria su daug kliūčių, nes daugumas sodų yra žydų pirklių nuomuojami, o jie visokiais būdais stengiasi trukdyti kooperacinį obuolių eksportą“.
1938 metų lapkričio 23 d. numeryje „Trimitas“ irgi skyrė dėmesio obuolių bei uogų derliui ir jo realizavimui: „Sodų plotams lietuvoje didėjant, iškilo gyvai reikalas sunaudoti vaisius ir uogas. „Pieno centras“ ėmėsi ir vaisių bei uogų eksporto. Obuoliai eksportuojami jau treti metai. Šiemet išvežta per 700 tonų obuolių už 400,000 litų. Daugiausia obuolių išvežta į Vokietiją. Iš uogų daugiausia galima surinkti vyšnių, kurių „Pieno centras“ šiemet išvežė 230 tonų. Obuoliams supirkti turėta Jonavoj, Obeliuose, Panemunėly, Panevėžyje, Šiauliuose ir Alytuje supirkimo punktai. Vyšnios buvo supirkinėjamos Žagarėje, Ukmergėje, Utenoje, Zarasuose, Papilėje. Buvo pasinaudota vietos kooperatyvais. Mėginta eksportuoti juodieji serbentai. Ši uoga yra Europos kraštuose mėgiama ir turėjo (ne)blogą rinką, bet Lietuvoje dar maža teauginama. „Pieno centras“ per Žemės ūkio rūmus jauniesiems ūkininkams juod. serbentams įsigyti yra paskyręs pašalpų. Prie gautos už sviestą ir kiaušinius užsienio valiutos pridėjus gautąją už vaisius ir uogas, iš viso šiemet per 10 mėn. „Pieno centras“ už eksportuotus produktus į kraštą įvežė per 55 mil. lt. užsienio valiutos. „Pieno centras“ plečia vaisių perdirbimą. Jau šiomis dienomis Kaune pradėtas statyti vaisių sulčių ir marmelado fabrikas, kuriame bus vaisių džiovyklos ir konservavimo įrengimai.“
1930 metais įvykdyto visuotinio Žemės surašymo duomenimis, daugiausia sodų Ukmergės apskrityje buvo būtent mūsų Gelvonų valsčiuje. Čia suskaičiuota net 196,94 ha sodų, o tai sudarė 1 proc. visos valsčiuje žemės ūkiui naudojamos žemės. Aišku, didžiausią dalį (1,43 proc.) sodai sudarė mažažemių (1-2 ha) ūkininkėlių žemėje, bet buvo keli stambūs ūkininkai, valdę 50-150 ha, taigi pas juos augę sodai užėmė 1,24-1,44 proc. jų žemės.
Musninkų valsčiuje žemės surašinėtojai tada suskaičiavo 84,2 ha sodų (0,55 proc. ūkių žemės), Širvintų valsčiuje – 136,02 ha (0,83 proc. ūkių žemės).
Deja, situacija po 80 metų visai kita. Sovietinė okupacija, karas, paskui sekusi kolektyvizacija, pakartotinės tremtys, stambių dvarų ir ūkių išdraskymas, vienkiemių sunaikinimas, melioracija padarė savo juodą darbą. 2010 metų Žemės ūkių surašymo duomenimis, Širvintų rajone buvo surašyta 470 ha sėklavaisių ir kaulavaisių (sodų). Nedidelių sodų, augusių smulkesniuose nei 1 ha ūkiuose, surašyta vos 84 ha, tuo tarpu didesni kaip 1 ha ūkiai jų turėjo 386 ha. Gal koks sutapimas, gal logiškas paaiškinimas, kad būtent tiek pastarųjų sodų (386 ha) buvo surašyta rajono seniūnijose: Alionių – 74 ha, Čiobiškio – 42 ha, Gelvonų – 68 ha, Jauniūnų – 43 ha, Kernavės – 10 ha, Musninkų – 29 ha, Širvintų – 73 ha, Zibalų – 50 ha.
Šiandien, be kelių stambesnių sodininkų, rajone obuolius perdirbėjams daugiausia tiekia nedidelių asmeninių sodų savininkai, kurių lūkesčiai, deja, dažniausiai priklauso nuo didžiausios Europos Sąjungoje obuolių augintojos Lenkijos diktuojamų sąlygų, taip pat nuo gamtos. Pastaroji pajamų neprideda – nederliaus metais supirkimo kaina yra didesnė, tačiau mažesnis derlius, taigi galutinis rezultatas – beveik toks pat.
Nederlius ypač baugina obuolių supirkėjus – produkcijai iš sodybų surankioti išdeginama daug kuro, eikvojama laiko vietoje to, kad keliose sodybose iš karto pakrauti visą galimą vežti kiekį.
Gerą dešimtmetį Širvintų rajone obuolius superkantis Saulius Oršauskas „Širvintų kraštui“ sakė, kad obuolių pirkėjai kol kas tik įsibėgėja – dominuoja menki, įvairių veislių obuoliai.
– Žmonės pirmiausia nukrato ir parduoda obolius, kad nelūžtų medžių šakos, neleidžia jiems prisirpti, užaugti didesniems. Širvintų ir Ukmergės rajonuose obuolius superku nuo praėjusios savaitės, kol kas dar sunku pasakyti, ar šie metai bus prastesni. Kaina šįmet didesnė – ne vienerius metus augintojams už parduodamų obuolių kilogramą buvo mokama po 4 eurocentus, šįmet – po 6 eurocentus. Perdirbėjai laido užuominas, kad yra tokia tendencija, jog supirkimo kaina gali kilti. Galbūt jau įvertinta, kad šįmet obuolių bus mažiau, jie patys smulkesni, o gal tiesiog tokias sąlygas diktuoja pats gyvenimas, juk viskas brangsta, – sakė Saulius.
Praūžę lietūs labai apsunkino supirkėjų darbą. Tenka važinėti po vienkiemius, pažliugusiais keliukais. Buvo, kad obuolių prikrautas sunkvežimis per dieną įklimpo du kartus, teko ieškoti traktoriaus, mokėti už buksyravimą. „Belorusas“ čia bejėgis, reikia galingesnio, o tokių arti ne visi turi. Visa tai – supirkėjui iš kišenės, juk obuolių pardavėjui vienas ir tas pats, ar jo parduodamus obuolius išveš sunkvežimiu, ar straigtasparniu.
– Įvairiai žmonės prirenka, – apie parduodamus kiekius kalbėjo supirkėjas. – Kai kurie – po kelis šimtus kilogramų, kai kas ir iki tonos prirenka. Pinigai niekam netrukdo, nors atrodo, kad kaina menka, dažnam kaimo žmogui už toną obuolių gauti 60 Eur yra dideli pinigai.
Saulius Oršauskas prisipažino, kad supirkėjui geriausia yra darbuotis gyvenvietėse, kur tarp pardavėjų sodų – nedideli atstumai, geras privažiavimas, o ir kaimyno pavyzdys užkrečia: išgirdę, kad kaimynas renka obuolius parduoti, susigundo ir kitas. Sudėtinga būtų nuvykti į sodų bendrijas, mat didelis sunkvežimis siauromis „kolektyvinių sodų“ gatvelėmis nepamanevruos. Augintojams tektų juos nešti prie didesnio kelio. Bet ar verta tuo užsiimti vos kelias obelis turintiems sodininkams?
– Manau, kad apsimoka, bet tai priklauso nuo sodininkų požiūrio. Ne paslaptis, kad ir dideliuose soduose, ir mažuose sodų sklypeliuose dalis derliaus vis tiek prarandama, supūva. Kiek teko įsitikinti, Širvintų rajone obuolių pardavimui mažieji sodininkai skiria labai nedaug reikšmės, o štai Ukmergės rajone ši veikla kasmet „verda“ – prie sodų bendrijų sunešama parduoti daug obuolių. Gal laikyti sodus švarius reikalauja tenykštės taisyklės, o gal sodininkų požiūris, kad derlius, nors ir menkas, neturėtų nueiti niekais, jei pačiam nėra reikalingas. Pagaliau, juk kiekvienas sodininkas nori, kad jo sodelis būtų išpuoselėtas, švarus. Kur dėti nereikalingus obuolius? Į komposto dėžę daug neprikrausi, kadangi ten dedamos ir kitos daržo bei sodo atliekos. Išvežti į mišką? Išpilti į pakelę? Deja, tokių vaizdų grybautojai mato. Tikiuosi, kad kada nors išsijudins ir Širvintų rajono sodų bendrijos.
Šiandien obuolių supirkimas daug lengvesnis, nebeliko sunkaus fizinio darbo.
Supirkėjo manymu, obuolių pardavimas yra gera galimybė bendrijoms užsidirbti pinigų. Supirkėjai sodų savininkams duoda didmaišius, į kuriuos šių surinkti obuoliai pasveriami ir pakraunami mechanizuotai. Nebereikia, kaip anksčiau, tampyti maišų, juos sverti, kelti į kėbulą, išpilti. Kodėl bendrijoms nesutarus, kad visi nariai gali atiduoti kažkiek nereikalingų obuolių bendram reikalui – po maišiuką kitą sunešti ir supilti į išduotus didmaišius, o už juos gauti pinigai eitų į bendrijos kasą: būtų skirti keliukų valymui ar kitoms bendroms reikmėms. Prie sodininkų bendrijos atvykus supirkėjui paimti obuolių, išsijudintų ir vienas kitas, kuriam vežti kelis maišus į supirktuvę per sunku dėl amžiaus ar neleidžia galimybės. Tai tik vienas pavyzdys, kaip galima veikti.
– Būna, kad žmonės, ypač – senyvo amžiaus, norėtų parduoti obuolius, bet nebeįstengia juos surinkti. Tokiems galime parūpinti pagalbininkų, kurie pagal susitarimą surinks, sukraus į didmaišius obuolius, sutvarkys sodą. Gera galimybė leisti žmonėms užsidirbti, kažką gauti patiems, o svarbiausia – turėti švarų sodą, – sakė Saulius Oršauskas.
Iš tiesų, ne pirmus metus internete galima rasti skelbimų apie mūsų rajone teikiamą obuolių surinkimo paslaugą. Tiesa, paprastai siūloma obuolius jiems atiduoti, esant dideliam kiekiui žadama savininkams už juos simboliškai sumokėti. Bet kuriuo atveju tai patogi paslauga norintiems, kad vaismedžiai nelūžtų nuo sunkių naštų, žolėje nepūtų šimtai ar tūkstančiai krituolių. Juo labiau, kad obuolius rinkti ir šalinti iš sodo rekomenduojama dėl vaismedžių sveikatingumo. Per puvinius, lūžusias, pažeistas vaismedžių šakas plinta ligos ir kenkėjai.
Gintaras Bielskis
pasalpo gereu gavti.