Muzikalus tėvas išugdė muzikalius vaikus

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones
Muzikalus tėvas išugdė muzikalius vaikus
Tėvo diena atsirado neatsitiktinai. Tėvų pagerbimą  1910 metais pradėjo amerikietė Luisa Dod. Ją įkvėpė savo tėvo pavyzdys. Gimdymo metu mirus žmonai, jis vienas užaugino šešis vaikus. Tėvo diena švenčiama visame pasaulyje, tik ne visur vienodu laiku. Italijoje ši diena tapatinama su Šv. Juozapo diena ir švenčiama kovo 19-ąją, Bulgarijoje – birželio 20-ąją, Kinijoje – rugpjūčio 8-ąją. Lietuvoje ši diena valstybine švente paskelbta nuo 2008 metų ir švenčiama pirmąjį birželio sekmadienį.
Groti išmoko kariuomenėje
Beivydžių kaime (Zibalų seniūnija) gyvenantis Algirdas Gelūnas su žmona Veronika užaugino ir dorais žmonėmis išauklėjo tris vaikus: sūnus Alvydą ir Gintautą bei dukrą Laimą. Visi vaikai suaugę, gyvena atskirai ir tėvų namus aplanko tik savaitgaliais. Savaitgaliai tėvų namuose visada linksmi, nes abu tėvai ir visi trys vaikai muzikuojantys.
Turbūt nerasime rajone žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie garsiąją Anciūnų kaimo kapelą, kurioje groja ir dainuoja vyresnėliai Gelūnų vaikai Alvydas ir Laima. Pasikvietę į pagalbą jaunėlį Gintautą, visi trys šeimyninį ansamblį sukūrė, kaimynus ir draugus linksmina gimtadienių, vardadienių ir kitose šventėse.
– Visi vaikai yra savamoksliai muzikantai, – pasakojo laimingas tėvas Algirdas. – Nė vieno vaiko neverčiau nei groti, nei dainuoti. Patys išmoko, o mums su žmona belieka tik džiaugtis.
Pasidomėjus, iš kur tas šeimyninis muzikalumas, Algirdas Gelūnas sakė, jog viskas turbūt su genais atėję. Abu su žmona nuo jaunystės mėgę dainuoti, o groti akordeonu, armonika, bajanu Algirdas išmoko tarnaudamas kariuomenėje Kirovo srityje. Pasak pašnekovo, sunki tarnyba prie kalinių tęsėsi net 3,5 metų. Ji be galo vargino ir daug sveikatos kainavo. Vienintelė atgaiva buvusi muzika.
– Iki kariuomenės negrojau jokiu instrumentu, – prisiminimais dalijosi Algirdas. – Groti pamokė tarnybos draugas iš Raseinių. Būtent lietuviui kareiviui Vytui Valinčiui turėčiau būti dėkingas, kad jis mane paskatino groti ir taip palengvino tarnybos kariuomenėje metus.
Sodybą puošia mažosios architektūros detalės
Algirdas Gelūnas gimęs Tolučiuose (Ukmergės rajonas). Po vedybų su žmona Veronika įsikūrė Beivydžiuose. Iš karto gyveno senoje sodyboje, o apie 1975-uosius įsikėlė į naują mūrinuką Beivydžiuose.
– Darbštus mano vyras, – gyrė sutuoktinį Veronika Gelūnienė. – Tikrai auksinių rankų meistras. Visą gyvenimą dirbo traktorininku, rūpinosi namais ir vaikais, vos suradęs laisvą valandėlę, piešė, drožinėjo, rentė iš medžio visokias grožybes. Kol sveikata leido, pats viską savo rankomis darė. Visi drožiniai aplink namus, užuolaidų karnizai, baldai, sodybos puošmenos – tai jo rankų darbas. Stebiuosi, iš kur jis tiek kantrybės turi?
Verta pažymėti, kad Beivydžiuose gyvenančių Gelūnų sodyba išsiskiria tvarkingumu ir savitais akcentais. Prieš keturis dešimtmečius suręstas dailus namas rūpestingai prižiūrimas ir šiandien. Labai vykusiai šeimininkai sugrupavo medžius, krūmus ir gėles. Sodybą puošia daug mažosios architektūros elementų: dailus šulinys, iš miško „parneštas“ grybas, ypatingo grožio pašto dėžutė – tiksli gyvenamojo namo kopija. Visi statiniai sudėlioti skoningai, kiekviena detalė apgalvota, viskas  alsuoja dvasine ramybe. Šeimininkės teigimu, buvo ir daugiau planų, bet vyro liga viską sujaukė ir daug ko nespėjo padaryti.
– Sveikata labai pasilpnėjusi, – guodėsi Veronika. – Džiaugiuosi ir Dievui dėkoju, kad jis yra toks, koks yra. Daugiau jau nėra ko norėti. Labai laukiame abu šeštadienių, vienas kito klausiame, kada vaikai atvažiuos, pro langus vis žiūrime. Labai laukiame atvažiuojančių anūkų. Anūkas Egidijus groja gitara, yra labai muzikalus.
„Anksčiau su kaimynais padainuodavome, dabar jau nebe“
– Džiaugiamės vaikais, – sakė tėvas Algirdas. – Visi vienodai geri ir brangūs. Nė vieno negalėčiau išskirti.
Pasidomėjus, ar teko saviveikloje dalyvauti ir savo talentą – nuostabų balsą – pademonstruoti kitiems, sutuoktiniai Gelūnai tik susižvalgė ir atsakė:
– Nebuvo kada: darbas darbą vijo. Dainavome namuose, giedojome laidotuvėse, anksčiau su kaimynais padainuodavome, dabar jau nebe.
Veronika Gelūnienė sakė, kad anksčiau Beivydžiuose buvę kultūros namai, juose dirbusi meno vadovė buvo net moterų ansamblį sukūrusi, todėl yra tekę jame dainuoti. O trys Gelūnų vaikai muzikalumą paveldėjo dar mamos po širdimi nešiojami, nes mama visą gyvenimą giedojusi ir dabar tebegiedanti Kiauklių bažnyčios chore.
– Džiaugiamės, kol dviese, – kalbėjo Veronika. – Televizorių pažiūrime, „Širvintų karštą“ paskaitome, su kaimynais pabendraujame.
Prancūzų rašytojas ir filosofas Žanas Žakas Ruso yra pasakęs, kad pats gyvenimas nieko nereiškia: jo vertė priklauso nuo to, kaip jis nugyventas. Algirdas ir Veronika Gelūnai  gyvena gražų gyvenimą: jie gali džiaugtis Alvydu, Laima, Gintautu – gerais ir rūpestingais savo vaikais, puikiais anūkais. Beivydžių kaime prabėgo daugiau nei 40 metų. Geraširdžiai žmonės nepamiršta sekmadienio mišių Kiauklių bažnyčioje, puikiai sutaria su savo kaimynais Andrikoniais, Makauskais, Kisieliais ir kitais. Tegul Tėvo dieną į namus sugužėję vaikai nusilenkia tėvui kaip ąžuolui ir padėkoja už gyvenimiškas pamokas.
Romas Zibalas
1. Beivydžiuose gyvenantys Algirdas ir Veronika Gelūnai.
2. Algirdas Gelūnas: „Nė vieno vaiko neverčiau nei groti, nei dainuoti. Patys išmoko, o mums su žmona belieka tik džiaugtis.“
3. Ypatingo grožio pašto dėžutė – tiksli gyvenamojo namo kopija.
4. Algirdo Gelūno išpuoštas šulinys.
5. Beivydžiuose gyvenančių Gelūnų sodyba išsiskiria tvarkingumu ir savitais akcentais.
6. Algirdas ir Veronika Gelūnai  gyvena gražų gyvenimą: jie gali džiaugtis Alvydu, Laima, Gintautu – gerais ir rūpestingais savo vaikais.
7. Užuolaidų karnizai – paties Algirdo rankų darbas.
8. Tėvų sodybos Tolučiuose piešinys – irgi Algirdo kūrybos vaisius.
Algirdas ir Veronika Gelūnai  gyvena gražų gyvenimą: jie gali džiaugtis Alvydu, Laima, Gintautu - gerais ir rūpestingais savo vaikais.

Algirdas ir Veronika Gelūnai gyvena gražų gyvenimą: jie gali džiaugtis Alvydu, Laima, Gintautu - gerais ir rūpestingais savo vaikais.

Tėvo diena atsirado neatsitiktinai. Tėvų pagerbimą  1910 metais pradėjo amerikietė Luisa Dod. Ją įkvėpė savo tėvo pavyzdys. Gimdymo metu mirus žmonai, jis vienas užaugino šešis vaikus. Tėvo diena švenčiama visame pasaulyje, tik ne visur vienodu laiku. Italijoje ši diena tapatinama su Šv. Juozapo diena ir švenčiama kovo 19-ąją, Bulgarijoje – birželio 20-ąją, Kinijoje – rugpjūčio 8-ąją. Lietuvoje ši diena valstybine švente paskelbta nuo 2008 metų ir švenčiama pirmąjį birželio sekmadienį.

Groti išmoko kariuomenėje

Beivydžių kaime (Zibalų seniūnija) gyvenantis Algirdas Gelūnas su žmona Veronika užaugino ir dorais žmonėmis išauklėjo tris vaikus: sūnus Alvydą ir Gintautą bei dukrą Laimą. Visi vaikai suaugę, gyvena atskirai ir tėvų namus aplanko tik savaitgaliais. Savaitgaliai tėvų namuose visada linksmi, nes abu tėvai ir visi trys vaikai muzikuojantys.

Turbūt nerasime rajone žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie garsiąją Anciūnų kaimo kapelą, kurioje groja ir dainuoja vyresnėliai Gelūnų vaikai Alvydas ir Laima. Pasikvietę į pagalbą jaunėlį Gintautą, visi trys šeimyninį ansamblį sukūrė, kaimynus ir draugus linksmina gimtadienių, vardadienių ir kitose šventėse.

– Visi vaikai yra savamoksliai muzikantai, – pasakojo laimingas tėvas Algirdas. – Nė vieno vaiko neverčiau nei groti, nei dainuoti. Patys išmoko, o mums su žmona belieka tik džiaugtis.

Pasidomėjus, iš kur tas šeimyninis muzikalumas, Algirdas Gelūnas sakė, jog viskas turbūt su genais atėję. Abu su žmona nuo jaunystės mėgę dainuoti, o groti akordeonu, armonika, bajanu Algirdas išmoko tarnaudamas kariuomenėje Kirovo srityje. Pasak pašnekovo, sunki tarnyba prie kalinių tęsėsi net 3,5 metų. Ji be galo vargino ir daug sveikatos kainavo. Vienintelė atgaiva buvusi muzika.

Užuolaidų karnizai - paties Algirdo rankų darbas.

Užuolaidų karnizai - paties Algirdo rankų darbas.

– Iki kariuomenės negrojau jokiu instrumentu, – prisiminimais dalijosi Algirdas. – Groti pamokė tarnybos draugas iš Raseinių. Būtent lietuviui kareiviui Vytui Valinčiui turėčiau būti dėkingas, kad jis mane paskatino groti ir taip palengvino tarnybos kariuomenėje metus.

Algirdo Gelūno išpuoštas šulinys.

Algirdo Gelūno išpuoštas šulinys.

Sodybą puošia mažosios architektūros detalės

Algirdas Gelūnas gimęs Tolučiuose (Ukmergės rajonas). Po vedybų su žmona Veronika įsikūrė Beivydžiuose. Iš karto gyveno senoje sodyboje, o apie 1975-uosius įsikėlė į naują mūrinuką Beivydžiuose.

Ypatingo grožio pašto dėžutė - tiksli gyvenamojo namo kopija.

Ypatingo grožio pašto dėžutė - tiksli gyvenamojo namo kopija.

– Darbštus mano vyras, – gyrė sutuoktinį Veronika Gelūnienė. – Tikrai auksinių rankų meistras. Visą gyvenimą dirbo traktorininku, rūpinosi namais ir vaikais, vos suradęs laisvą valandėlę, piešė, drožinėjo, rentė iš medžio visokias grožybes. Kol sveikata leido, pats viską savo rankomis darė. Visi drožiniai aplink namus, užuolaidų karnizai, baldai, sodybos puošmenos – tai jo rankų darbas. Stebiuosi, iš kur jis tiek kantrybės turi?

Verta pažymėti, kad Beivydžiuose gyvenančių Gelūnų sodyba išsiskiria tvarkingumu ir savitais akcentais. Prieš keturis dešimtmečius suręstas dailus namas rūpestingai prižiūrimas ir šiandien. Labai vykusiai šeimininkai sugrupavo medžius, krūmus ir gėles. Sodybą puošia daug mažosios architektūros elementų: dailus šulinys, iš miško „parneštas“ grybas, ypatingo grožio pašto dėžutė – tiksli gyvenamojo namo kopija. Visi statiniai sudėlioti skoningai, kiekviena detalė apgalvota, viskas  alsuoja dvasine ramybe. Šeimininkės teigimu, buvo ir daugiau planų, bet vyro liga viską sujaukė ir daug ko nespėjo padaryti.

– Sveikata labai pasilpnėjusi, – guodėsi Veronika. – Džiaugiuosi ir Dievui dėkoju, kad jis yra toks, koks yra. Daugiau jau nėra ko norėti. Labai laukiame abu šeštadienių, vienas kito klausiame, kada vaikai atvažiuos, pro langus vis žiūrime. Labai laukiame atvažiuojančių anūkų. Anūkas Egidijus groja gitara, yra labai muzikalus.

„Anksčiau su kaimynais padainuodavome, dabar jau nebe“

– Džiaugiamės vaikais, – sakė tėvas Algirdas. – Visi vienodai geri ir brangūs. Nė vieno negalėčiau išskirti.

Pasidomėjus, ar teko saviveikloje dalyvauti ir savo talentą – nuostabų balsą – pademonstruoti kitiems, sutuoktiniai Gelūnai tik susižvalgė ir atsakė:

– Nebuvo kada: darbas darbą vijo. Dainavome namuose, giedojome laidotuvėse, anksčiau su kaimynais padainuodavome, dabar jau nebe.

Beivydžiuose gyvenančių Gelūnų sodyba išsiskiria tvarkingumu ir savitais akcentais.

Beivydžiuose gyvenančių Gelūnų sodyba išsiskiria tvarkingumu ir savitais akcentais.

Veronika Gelūnienė sakė, kad anksčiau Beivydžiuose buvę kultūros namai, juose dirbusi meno vadovė buvo net moterų ansamblį sukūrusi, todėl yra tekę jame dainuoti. O trys Gelūnų vaikai muzikalumą paveldėjo dar mamos po širdimi nešiojami, nes mama visą gyvenimą giedojusi ir dabar tebegiedanti Kiauklių bažnyčios chore.

– Džiaugiamės, kol dviese, – kalbėjo Veronika. – Televizorių pažiūrime, „Širvintų karštą“ paskaitome, su kaimynais pabendraujame.

Algirdas Gelūnas: „Nė vieno vaiko neverčiau nei groti, nei dainuoti. Patys išmoko, o mums su žmona belieka tik džiaugtis.“

Algirdas Gelūnas: „Nė vieno vaiko neverčiau nei groti, nei dainuoti. Patys išmoko, o mums su žmona belieka tik džiaugtis.“

Tėvų sodybos Tolučiuose piešinys - irgi Algirdo kūrybos vaisius.

Tėvų sodybos Tolučiuose piešinys - irgi Algirdo kūrybos vaisius.

Prancūzų rašytojas ir filosofas Žanas Žakas Ruso yra pasakęs, kad pats gyvenimas nieko nereiškia: jo vertė priklauso nuo to, kaip jis nugyventas. Algirdas ir Veronika Gelūnai  gyvena gražų gyvenimą: jie gali džiaugtis Alvydu, Laima, Gintautu – gerais ir rūpestingais savo vaikais, puikiais anūkais. Beivydžių kaime prabėgo daugiau nei 40 metų. Geraširdžiai žmonės nepamiršta sekmadienio mišių Kiauklių bažnyčioje, puikiai sutaria su savo kaimynais Andrikoniais, Makauskais, Kisieliais ir kitais. Tegul Tėvo dieną į namus sugužėję vaikai nusilenkia tėvui kaip ąžuolui ir padėkoja už gyvenimiškas pamokas.

Romas Zibalas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top