Beivydžiai

Sodybą puošia Eifelio bokštą primenanti pašto dėžutė

Beivydžių kaimo gyventojas Algirdas Gelūnas savo rankomis sumeistravo puošnius baldus lauko pavėsinei.

Beivydžių kaimo gyventojas Algirdas Gelūnas savo rankomis sumeistravo puošnius baldus lauko pavėsinei.

Prieš daugiau nei 40 metų dailų mūrinį namą Beivydžių kaimo (Zibalų seniūnija) pakraštyje pasistatė Veronika ir Algirdas Gelūnai. Šeimininkai gyvena jame iki šiol ir kasmet vis gražina aplinką. Vis kokį nors patrauklų dirbinį iš medžio sukuria auksarankis šeimininkas Algirdas.  Skaityti daugiau »

Beivydietės Melanijos darže – moliūgai milžinai

Beivydžių kaimo gyventojos Melanijos Andrikonienės darže auga moliūgai milžinai.

Beivydžių kaimo gyventojos Melanijos Andrikonienės darže auga moliūgai milžinai.

Turbūt ne vienas kraštietis, važiuodamas keliu iš Beivydžių į Anciūnus, atkreipė dėmesį į šalia kelio esančiame Melanijos Andrikonienės darže geltonuojančius moliūgus. Vieni iš jų pasislėpę po vešliais lapais, o kiti kaip kokie ponai, pasilypėję tarsi ant garbės pjedestalo, praeiviams bei pakeleiviams rodo savo dailų geltonumą.

Pasak Beivydžių kaime (Zibalų seniūnija) gyvenančios moters, moliūgus ji augina kasmet, bet būtent šiemet jie itin gerai užderėjo. Iš viso suskaičiavome vienuolika geltonų milžinų, kasdien jie vis didėja ir didėja. Tiesa, Melanijos Andrikonienės teigimu, prieš porą metų yra buvęs irgi geras derlius. Tais metais patį didžiausią moliūgą kaip kokią krištolinę brangenybę du vyrai, sugriebę už šonų, nešė į ūkinį pastatą. Skaityti daugiau »

Nuo Beivydžių iki Anciūnų bus kapitališkai tvarkomas kelias

Širvintų rajone vis dar yra nemažai žvyrkelių. Važiuojant jais blogai jaučiasi ne tik vairuotojai, bet ir aplinkiniai: kelias dulka, teršia aplinką, kelia rūpesčių abipus žvyrkelio gyvenantiems žmonėms. Norint išasfaltuoti tokį kelią, privaloma pertvarkyti kelio dangą, o tam reikia lėšų, kurių visuomet trūksta. Greiderio važiavimas, lyginant kelią, dalį jo paviršiaus nustumia į kelkraštį, žvyro sluoksnis plonėja, o kelias silpsta. Kiekvienas rajono gyventojas norėtų, kad iki jo namų būtų nutiestas pats geriausias kelias. Deja, ne viskas taip greitai vyksta, kaip dažnam atrodo. Dažnai klausimų dėl kelių kokybės pateikia Zibalų seniūnijos gyventojai. Į pateiktus klausimus atsakė Širvintų rajono savivaldybės Ūkio plėtros skyrius. Skaityti daugiau »

Muzikalus tėvas išugdė muzikalius vaikus

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones
Muzikalus tėvas išugdė muzikalius vaikus
Tėvo diena atsirado neatsitiktinai. Tėvų pagerbimą  1910 metais pradėjo amerikietė Luisa Dod. Ją įkvėpė savo tėvo pavyzdys. Gimdymo metu mirus žmonai, jis vienas užaugino šešis vaikus. Tėvo diena švenčiama visame pasaulyje, tik ne visur vienodu laiku. Italijoje ši diena tapatinama su Šv. Juozapo diena ir švenčiama kovo 19-ąją, Bulgarijoje – birželio 20-ąją, Kinijoje – rugpjūčio 8-ąją. Lietuvoje ši diena valstybine švente paskelbta nuo 2008 metų ir švenčiama pirmąjį birželio sekmadienį.
Groti išmoko kariuomenėje
Beivydžių kaime (Zibalų seniūnija) gyvenantis Algirdas Gelūnas su žmona Veronika užaugino ir dorais žmonėmis išauklėjo tris vaikus: sūnus Alvydą ir Gintautą bei dukrą Laimą. Visi vaikai suaugę, gyvena atskirai ir tėvų namus aplanko tik savaitgaliais. Savaitgaliai tėvų namuose visada linksmi, nes abu tėvai ir visi trys vaikai muzikuojantys.
Turbūt nerasime rajone žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie garsiąją Anciūnų kaimo kapelą, kurioje groja ir dainuoja vyresnėliai Gelūnų vaikai Alvydas ir Laima. Pasikvietę į pagalbą jaunėlį Gintautą, visi trys šeimyninį ansamblį sukūrė, kaimynus ir draugus linksmina gimtadienių, vardadienių ir kitose šventėse.
– Visi vaikai yra savamoksliai muzikantai, – pasakojo laimingas tėvas Algirdas. – Nė vieno vaiko neverčiau nei groti, nei dainuoti. Patys išmoko, o mums su žmona belieka tik džiaugtis.
Pasidomėjus, iš kur tas šeimyninis muzikalumas, Algirdas Gelūnas sakė, jog viskas turbūt su genais atėję. Abu su žmona nuo jaunystės mėgę dainuoti, o groti akordeonu, armonika, bajanu Algirdas išmoko tarnaudamas kariuomenėje Kirovo srityje. Pasak pašnekovo, sunki tarnyba prie kalinių tęsėsi net 3,5 metų. Ji be galo vargino ir daug sveikatos kainavo. Vienintelė atgaiva buvusi muzika.
– Iki kariuomenės negrojau jokiu instrumentu, – prisiminimais dalijosi Algirdas. – Groti pamokė tarnybos draugas iš Raseinių. Būtent lietuviui kareiviui Vytui Valinčiui turėčiau būti dėkingas, kad jis mane paskatino groti ir taip palengvino tarnybos kariuomenėje metus.
Sodybą puošia mažosios architektūros detalės
Algirdas Gelūnas gimęs Tolučiuose (Ukmergės rajonas). Po vedybų su žmona Veronika įsikūrė Beivydžiuose. Iš karto gyveno senoje sodyboje, o apie 1975-uosius įsikėlė į naują mūrinuką Beivydžiuose.
– Darbštus mano vyras, – gyrė sutuoktinį Veronika Gelūnienė. – Tikrai auksinių rankų meistras. Visą gyvenimą dirbo traktorininku, rūpinosi namais ir vaikais, vos suradęs laisvą valandėlę, piešė, drožinėjo, rentė iš medžio visokias grožybes. Kol sveikata leido, pats viską savo rankomis darė. Visi drožiniai aplink namus, užuolaidų karnizai, baldai, sodybos puošmenos – tai jo rankų darbas. Stebiuosi, iš kur jis tiek kantrybės turi?
Verta pažymėti, kad Beivydžiuose gyvenančių Gelūnų sodyba išsiskiria tvarkingumu ir savitais akcentais. Prieš keturis dešimtmečius suręstas dailus namas rūpestingai prižiūrimas ir šiandien. Labai vykusiai šeimininkai sugrupavo medžius, krūmus ir gėles. Sodybą puošia daug mažosios architektūros elementų: dailus šulinys, iš miško „parneštas“ grybas, ypatingo grožio pašto dėžutė – tiksli gyvenamojo namo kopija. Visi statiniai sudėlioti skoningai, kiekviena detalė apgalvota, viskas  alsuoja dvasine ramybe. Šeimininkės teigimu, buvo ir daugiau planų, bet vyro liga viską sujaukė ir daug ko nespėjo padaryti.
– Sveikata labai pasilpnėjusi, – guodėsi Veronika. – Džiaugiuosi ir Dievui dėkoju, kad jis yra toks, koks yra. Daugiau jau nėra ko norėti. Labai laukiame abu šeštadienių, vienas kito klausiame, kada vaikai atvažiuos, pro langus vis žiūrime. Labai laukiame atvažiuojančių anūkų. Anūkas Egidijus groja gitara, yra labai muzikalus.
„Anksčiau su kaimynais padainuodavome, dabar jau nebe“
– Džiaugiamės vaikais, – sakė tėvas Algirdas. – Visi vienodai geri ir brangūs. Nė vieno negalėčiau išskirti.
Pasidomėjus, ar teko saviveikloje dalyvauti ir savo talentą – nuostabų balsą – pademonstruoti kitiems, sutuoktiniai Gelūnai tik susižvalgė ir atsakė:
– Nebuvo kada: darbas darbą vijo. Dainavome namuose, giedojome laidotuvėse, anksčiau su kaimynais padainuodavome, dabar jau nebe.
Veronika Gelūnienė sakė, kad anksčiau Beivydžiuose buvę kultūros namai, juose dirbusi meno vadovė buvo net moterų ansamblį sukūrusi, todėl yra tekę jame dainuoti. O trys Gelūnų vaikai muzikalumą paveldėjo dar mamos po širdimi nešiojami, nes mama visą gyvenimą giedojusi ir dabar tebegiedanti Kiauklių bažnyčios chore.
– Džiaugiamės, kol dviese, – kalbėjo Veronika. – Televizorių pažiūrime, „Širvintų karštą“ paskaitome, su kaimynais pabendraujame.
Prancūzų rašytojas ir filosofas Žanas Žakas Ruso yra pasakęs, kad pats gyvenimas nieko nereiškia: jo vertė priklauso nuo to, kaip jis nugyventas. Algirdas ir Veronika Gelūnai  gyvena gražų gyvenimą: jie gali džiaugtis Alvydu, Laima, Gintautu – gerais ir rūpestingais savo vaikais, puikiais anūkais. Beivydžių kaime prabėgo daugiau nei 40 metų. Geraširdžiai žmonės nepamiršta sekmadienio mišių Kiauklių bažnyčioje, puikiai sutaria su savo kaimynais Andrikoniais, Makauskais, Kisieliais ir kitais. Tegul Tėvo dieną į namus sugužėję vaikai nusilenkia tėvui kaip ąžuolui ir padėkoja už gyvenimiškas pamokas.
Romas Zibalas
1. Beivydžiuose gyvenantys Algirdas ir Veronika Gelūnai.
2. Algirdas Gelūnas: „Nė vieno vaiko neverčiau nei groti, nei dainuoti. Patys išmoko, o mums su žmona belieka tik džiaugtis.“
3. Ypatingo grožio pašto dėžutė – tiksli gyvenamojo namo kopija.
4. Algirdo Gelūno išpuoštas šulinys.
5. Beivydžiuose gyvenančių Gelūnų sodyba išsiskiria tvarkingumu ir savitais akcentais.
6. Algirdas ir Veronika Gelūnai  gyvena gražų gyvenimą: jie gali džiaugtis Alvydu, Laima, Gintautu – gerais ir rūpestingais savo vaikais.
7. Užuolaidų karnizai – paties Algirdo rankų darbas.
8. Tėvų sodybos Tolučiuose piešinys – irgi Algirdo kūrybos vaisius.
Algirdas ir Veronika Gelūnai  gyvena gražų gyvenimą: jie gali džiaugtis Alvydu, Laima, Gintautu - gerais ir rūpestingais savo vaikais.

Algirdas ir Veronika Gelūnai gyvena gražų gyvenimą: jie gali džiaugtis Alvydu, Laima, Gintautu - gerais ir rūpestingais savo vaikais.

Tėvo diena atsirado neatsitiktinai. Tėvų pagerbimą  1910 metais pradėjo amerikietė Luisa Dod. Ją įkvėpė savo tėvo pavyzdys. Gimdymo metu mirus žmonai, jis vienas užaugino šešis vaikus. Tėvo diena švenčiama visame pasaulyje, tik ne visur vienodu laiku. Italijoje ši diena tapatinama su Šv. Juozapo diena ir švenčiama kovo 19-ąją, Bulgarijoje – birželio 20-ąją, Kinijoje – rugpjūčio 8-ąją. Lietuvoje ši diena valstybine švente paskelbta nuo 2008 metų ir švenčiama pirmąjį birželio sekmadienį.

Groti išmoko kariuomenėje

Beivydžių kaime (Zibalų seniūnija) gyvenantis Algirdas Gelūnas su žmona Veronika užaugino ir dorais žmonėmis išauklėjo tris vaikus: sūnus Alvydą ir Gintautą bei dukrą Laimą. Visi vaikai suaugę, gyvena atskirai ir tėvų namus aplanko tik savaitgaliais. Savaitgaliai tėvų namuose visada linksmi, nes abu tėvai ir visi trys vaikai muzikuojantys.

Turbūt nerasime rajone žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie garsiąją Anciūnų kaimo kapelą, kurioje groja ir dainuoja vyresnėliai Gelūnų vaikai Alvydas ir Laima. Pasikvietę į pagalbą jaunėlį Gintautą, visi trys šeimyninį ansamblį sukūrė, kaimynus ir draugus linksmina gimtadienių, vardadienių ir kitose šventėse. Skaityti daugiau »

„Velykų proga – sveikatos bei pavasario šilumos“

Beivydžių kaimo gyventojas Zigmas Vaskela: „Gera būdavo jaunystėje, kai stiprus ir „drūtas“ buvau.“

Beivydžių kaimo gyventojas Zigmas Vaskela: „Gera būdavo jaunystėje, kai stiprus ir „drūtas“ buvau.“

Nors sakoma, kad Velykos – tai gamtos atbudimo, prisikėlimo, pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventė, tačiau šįmet pavasario ženklų dar nematyti. Velykos ankstyvos, tad ir su taip laukta šiluma teks palūkėti. Nors žvarba iš savo glėbio dar nenori paleisti žemės, bet žmonių širdys jau alsuoja pavasariu. Kai apsilankiau pas Zigmą Vaskelą, Beivydžių kaimo (Zibalų seniūnija) gyventoją, senolis spindėjo džiaugsmu ir gyveno artėjančios šventės laukimu.

– Labai laukiu pavasario, kad tik greičiau sušiltų, tuomet ir sveikata galbūt bus geresnė, – dėliodamas ranką ant rankos sakė devintą dešimtį metų skaičiuoti įpusėjęs Zigmas Vaskela. – Dirbti darbų jau negaliu, bet pasidžiaugti saulės spinduliais malonu.

Paprašytas prisiminti praeitį, ponas Zigmas santūriai pasakojo apie prabėgusią vaikystę Kelmytės vienkiemyje (tai už Beivydžių, Ukmergės rajono pakraštyje, buvęs vienkiemis, vietinių gyventojų nebeminimas, išlikęs tik ten gimusiųjų ir augusiųjų atmintyje), prisiminė tėtį ir mamą, brolius Vytą ir Juozą, seseris Moniką, Eleną ir Veroniką, Beivydžių kalnelius ir pakalnes, kur kažkada su sodžiaus vaikais bėgiojo. Senolis šypsojosi prisiminęs vaikystėje patirtus priešvelykinius rūpesčius ir Velykų džiaugsmus. Pašnekovo teigimu, vaikams įdomiausias užsiėmimas būdavęs drauge su mama dažyti kiaušinius. Zigmas sakėsi, kad jų šeima buvusi didelė, o tėčio brolis vaikų neturėjo, tad jis, Zigmas, buvo paimtas „už sūnų“ į dėdės šeimą ir ten gyveno iki savo vestuvių. Pasak pašnekovo, dėdė su dėdiene buvo labai rūpestingi ir rūpinosi juo kaip savo sūnumi. Skaityti daugiau »

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos