Beivydžių kaimo gyventojas Zigmas Vaskela: „Gera būdavo jaunystėje, kai stiprus ir „drūtas“ buvau.“
Nors sakoma, kad Velykos – tai gamtos atbudimo, prisikėlimo, pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventė, tačiau šįmet pavasario ženklų dar nematyti. Velykos ankstyvos, tad ir su taip laukta šiluma teks palūkėti. Nors žvarba iš savo glėbio dar nenori paleisti žemės, bet žmonių širdys jau alsuoja pavasariu. Kai apsilankiau pas Zigmą Vaskelą, Beivydžių kaimo (Zibalų seniūnija) gyventoją, senolis spindėjo džiaugsmu ir gyveno artėjančios šventės laukimu.
– Labai laukiu pavasario, kad tik greičiau sušiltų, tuomet ir sveikata galbūt bus geresnė, – dėliodamas ranką ant rankos sakė devintą dešimtį metų skaičiuoti įpusėjęs Zigmas Vaskela. – Dirbti darbų jau negaliu, bet pasidžiaugti saulės spinduliais malonu.
Paprašytas prisiminti praeitį, ponas Zigmas santūriai pasakojo apie prabėgusią vaikystę Kelmytės vienkiemyje (tai už Beivydžių, Ukmergės rajono pakraštyje, buvęs vienkiemis, vietinių gyventojų nebeminimas, išlikęs tik ten gimusiųjų ir augusiųjų atmintyje), prisiminė tėtį ir mamą, brolius Vytą ir Juozą, seseris Moniką, Eleną ir Veroniką, Beivydžių kalnelius ir pakalnes, kur kažkada su sodžiaus vaikais bėgiojo. Senolis šypsojosi prisiminęs vaikystėje patirtus priešvelykinius rūpesčius ir Velykų džiaugsmus. Pašnekovo teigimu, vaikams įdomiausias užsiėmimas būdavęs drauge su mama dažyti kiaušinius. Zigmas sakėsi, kad jų šeima buvusi didelė, o tėčio brolis vaikų neturėjo, tad jis, Zigmas, buvo paimtas „už sūnų“ į dėdės šeimą ir ten gyveno iki savo vestuvių. Pasak pašnekovo, dėdė su dėdiene buvo labai rūpestingi ir rūpinosi juo kaip savo sūnumi.
Leonora ir Zigmas Vaskelai. 1956 metai.
Zigmas Vaskela pasakojo, kaip su Beivydžių kaimo jaunimu eidavo Didįjį šeštadienį Kiauklių bažnyčion velykinės ugnies ir šventinto vandens parsinešti. Iš anksto pasiruoštą beržo kempinę perverdavo „drata“, įdegdavo bažnyčios šventoriuje pašventinta ugnimi. Idant ugnis neišblėstų, sukdavo virš galvos, kad vėjas liepsną pagautų ir ugnis neužgestų. Parneštą kempinę mama arba dėdienė į židinį įdėdavo ir laukdavo ryto. Dar neišaušus su ta ugnimi krosnį pakurdavo, tikėdavo, kad žaibas į namus netrenks, šeimoje ramybė ir santarvė bus. Tėvelis arba dėdė vaikų iš bažnyčios parneštu vandeniu namus pašventindavo, taip apsaugodavo nuo piktų dvasių, nuo galimų nelaimių. Zigmas į Kiauklių bažnyčią eidavęs drauge su bendraamžiais: seserimi Monika, kaimynais Stasiu Kanapieniu, Kaziu Paciūnu, Leonora Paciūnaite.
Pasak pašnekovo, tėvai prie Velykų stalo persižegnodavo, laimindavo vaikus ir prasidėdavo didžioji pavasario šventė. Pirmą Velykų dieną buvo griežtai draudžiama vaikščioti pas svetimus, šlaistytis po kaimą buvę negražu ir nemandagu. Antrą šventės dieną jau galėdavo bėgti pas krikštamotę ir pasiimti iš jos dovanų margutį.
– Velykų laukdavome, nes duodavo kiaušinių, – prisiminė vaikystę ponas Zigmas. – Kiaušinis tais laikais būdavo didelis turtas.
Su svainiais ir uošviu Sudokiuose (pirmas iš dešinės Zigmas Vaskela).
Antrąją Velykų dieną po Mišių bažnyčioje jau galėdavo ir svečių pasikviesti, ir pas draugus Mykolą Žvirblį bei Stasį Vaskelą užsukti. Ir į vakaruškas pavakary kaimo jaunimas susirinkdavo. Aišku, per ilgai neužsibūdavo, nes rytą vėl ūkio darbai laukdavo.
Apie Beivydžius, Sudokius labai daug Kanapienių, Repečkų ir Vaskelų šeimų gyventa. Tą pačią pavardę turinčių šeimų jokie giminystės ryšiai net nesiedavo. Jaunimo vakaronėse Zigmas ir žmoną Leonorą Vaskelaitę iš gretimo Sudokių kaimo išsirinko. Gražiai 35 metus abu gyveno, vaikus – Valeriją ir Rimą – užaugino, 5 anūkų sulaukė. Po vestuvių Beivydžiuose gyveno, paskui į Sudokius persikėlė, prasidėjus melioracijos vajui, vėl į Beivydžius sugrįžo – arčiau savųjų, arčiau „centro“. Bet tokia jau gyvenimo lemtis ištiko: daugiau nei 20 metų vyras našlauja.
– Gera būdavo jaunystėje, kai stiprus ir „drūtas“ buvau, – linguodamas galvą pasakojo pašnekovas. – Dabar labai sunku, kai sveikatos nėra. Bet iš kur ji ir bus?
Didžiausias pagalbininkas kaimo darbuose būdavo arkliukas.
Ponas Zigmas pasakojo, kaip sunkiai dirbo Vlado Žvirblio kolūkyje. Kiek dalgiu mojuota, kiek šakėmis perkrauta, kokie akmenys kilnoti – visur reikėjo sveikatos. Zigmas Vaskela labai daug metų dirbo Beivydžių kiaulių fermoje. Alinantis darbas – pašarų pristatymas. Kasdien reikėdavo važiuoti į grūdų sandėlį, prisipilti maišus javų, nuvežti į malūną, iškrauti, sukilnoti aukštyn, supilti grūdus į girnas, sumalti, vėl maišus sukelti, nuvežti į kiaulidę, vėl iškrauti. Ir taip kasdien po tris vežimus. Niekas anais laikais nežiūrėdavo nei laisvadienių, nei atostogų – tiesiog tokia tvarka buvusi, kiaulės nešertos nebus. O kaimo žmogus jautė atsakomybę ir rūpinosi gyvuliais – ne tik savais, bet ir kolūkio. Vyras pasakojo, kad rudeniop, kai paaugdavo kukurūzai, reikėdavo kasdien jų sultingų stiebų po arklinį vežimą su peiliu pripjauti, sukrauti ir nuvežti į fermą, ten juos sukapodavo ir šerdavo kiaulėms. Labai sunkus darbas buvęs, ypač tuomet, kai lauke pliaupdavo lietus. Garbingas, teisingas ir santūrus yra Zigmas Vaskela. Už darbštumą kolūkio valdžios ne sykį buvo pagerbtas ir apdovanotas.
Kartais susimąstome, kas yra gyvenimas? Tai lyg jonvabalio blyksnis tamsoje. Čia buvo, čia nubėgo, palikdamas tik prisiminimus. Zigmas Vaskela gyvena gražų gyvenimą: džiaugiasi nuveiktais darbais, artimais žmonėmis, artėjančiomis šventėmis. Senolis visiems kraštiečiams Velykų proga linki sveikatos bei pavasario šilumos.
Romas Zibalas
Nuotraukos iš Valerijos Repečkienės asmeninio albumo
