Dukra tėtį Vasilijų Dorofejevą prisimena pačiomis gražiausiomis spalvomis

Dažnas širvintiškis patvirtins, jog Širvintų miestas išaugo buvusio Širvintų rajono gamybinės valdybos viršininko Vasilijaus Dorofejevo (1921-1992) dėka. Šis didis žmogus į Širvintas atvyko 1965 metais ir gyveno čia iki pat mirties – 1992-ųjų.

Kalbėdamasis su Širvintų miesto žmonėmis, rengdamas interviu, apybraižas, ne vieną kartą esu girdėjęs pasakojimų apie šį paprastą, jautrios sielos žmogų, daug gero padariusį Širvintų miestui. Kai 1985 metais viešėjau Zarasuose ir Zarasų 1-osios vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Laima Denafienė pasakojo apie Zaraso ežero Didžiąją salą ir jos sujungimą su krantu, net nesusimąsčiau, jog šį sumanymą 1958 m. įgyvendino buvęs Zarasų rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Vasilijus Dorofejevas. Jis ir subrandino idėją, kaip visus šventinius renginius perkelti į nuostabaus grožio kampelį – salą. Iki tol Zarasų rajono šventės vyko Magučių stadione, kur buvo nepatogu ir dalyviams, ir žiūrovams. Su didžiausia pagarba apie Vasilijų Dorofejevą kalbėjusi mokytoja Laima Denafienė pažymėjo, jog genialaus vadovo dėka gamtos apsuptyje gimė galimybė rengti ne tik Zarasų, Aukštaitijos, bet ir visos Lietuvos šventes. Kokiais keliais Vasilijus Dorofejevas atvyko į Lietuvą, kodėl įsikūrė Širvintose, papasakoti sutiko jauniausia Vasilijaus dukra Laima Dorofejevaitė.

-Iš kur tėtis sėmėsi idėjų gražinti Zarasų miestą, sujungti salą su krantu? Kaip reagavo, kai labai reikalingas darbas buvo padarytas, o sulaukė skundikų skundų ir buvo priverstas palikti Zarasus?

-Tėčiui idėjos kažkaip savaime ateidavo, turėjo kažkokį toliaregišką matymą, galvojo, ką čia padarius, kad būtų geriau žmonėms. Saloje buvo įrengtas hipodromas, žirgai buvo tėčio ir aistra, ir hobis. Dainų šventės atidarymą saloje pradėjo tuometinis Kultūros ministras Lionginas Šepetys. Idėjos idėjomis, bet reikėjo rasti būdų, kaip tas idėjas įgyvendinti. Reikėjo įtikinti kitus, kad tai bus naudinga Zarasų rajonui ir žmonėms. Buvo į pagalbą pasitelktos kolūkių jėgos, reikėjo traktorių, žvyro, kitų statybinių medžiagų. Kai ką gavo papildomai per respublikinį skirstymą, važiavo ir tarėsi. Bet vienas traktorius nuskendo. Su žmogumi buvo pavojinga leisti traktorių nuo kalno, tai iš lėto, prilaikydami virvėmis ar trosais, leido traktorių be žmogaus. Tada nuskendo tik traktorius. Žmonių gyvybės buvo išgelbėtos, bet pasipylė skundai, kad švaistomas valstybinis turtas. Kai tuometiniame sąjunginiame leidinyje „Krokodilas“ pasirodė straipsnis, kur sėdi Dorofejevas ant kalno ir mėto pinigus į ežerą, tuometinė nomenklatūra turėjo imtis priemonių. Mama pasakojo, kad valdžia norėjo tėtį pasodinti į kalėjimą, bet pasigailėjo, nes buvo penki maži vaikai. Tai nusprendė ištremti į Širvintas paskiriant į žemesnes pareigas. O Zarasuose ir toliau vyksta įvairios šventės saloje, tai buvo reikalinga žmonėms.

Ar visa šeima iš karto atvykote į Širvintas? Kaip atrodė Širvintos apie 1965-1970 metus? Kuo tėtis dirbo Širvintose?

-1965 metais tėtis pradėjo dirbti gamybinės valdybos viršininku, kuravo žemės ūkį. Perkėlimas buvo greitas. Į Širvintas jis atvyko su manimi. Nebuvo kur Širvintose gyventi. Tai priglaudė Valeikiai. Gyvenome viename kambaryje. Prisimenu medinius namelius, akmenimis grįstą gatvę. Miestelis buvo ilgas, neplatus, namai stovėjo palei gatvę. Toks vaizdas buvo daugelio mažų rajoninių miestelių. Man laikas bėgo greitai, nes vaikai greitai randa draugų, neprailgdavo laukti tėčio iš darbo. Juolab kad per išeigines važiuodavome į Zarasus. Kai kuriomis savaitėmis likdavau su mama Zarasuose. Visa mūsų šeima į Širvintas atsikraustė po metų. Jau turėjom vietą, kur gyventi. Ir dabar tas pats namas stovi. Nors tėvų nėra, bet taip ir išliko mūsų susibūrimo vieta.

-Vyresniosios kartos širvintiškiai kalba, jog Širvintų marios, buvusi Mechanizatorių (dabar – Kalnalaukio) gatvė, senasis baseinas, hipodromas, buvęs kiaulininkystės kompleksas atsirado tik Vasilijaus Dorofejevo dėka. Patvirtinkite, kad tai tiesa.

-Širvintos upė buvo tik vingiuotas negilus upelis. Tėčiui kilo idėja padaryti marias. Tais laikais buvo sudėtinga gauti statybinių medžiagų, viskas buvo ribota, limituota. Teko pasitelkti išmonę, pažintis, kad gautų padidintus limitus. Aišku, tai ne vieno žmogaus darbas, bet idėja buvo tėčio. Kiti bandė trukdyti, ne vieną papeikimą yra gavęs, bet vis tiek norėjo įgyvendinti tai, ką sumanė. Užtvankos statyba prasidėjo, atrodo, 1968-1969 metais. Plėtodamas žemės ūkį, tėtis 1972 metais pradėjo pirmojo Lietuvoje kiaulių komplekso statybą, prasidėjo infrastruktūros gerinimo darbai. Kalnalaukio (tuomet – Mechanizatorių) gatvėje vienas po kito pradėjo kilti daugiabučiai namai, atvyko daug žmonių, kurie norėjo įsidarbinti komplekse. Visi buvo aprūpinti butais. Reikėjo gamybai ir energetinių resursų, todėl teko važiuoti į Maskvą derinti dujų vamzdžio tiesimą per Širvintas. Komplekse buvo sava katilinė. Tėvelis buvo veržlus, komunikabilus, todėl nesunkiai sekėsi surasti bendrą kalbą su įvairaus rango ir statuso žmonėmis. Buvo labai dėmesingas darbuotojams. Komplekse buvo įdiegta gera darbuotojų skatinimo sistema. Todėl visi stengėsi, kad gautų kuo didesnį atlyginimą. Komplekse buvo įrengta valgykla, kur pigiai ir skaniai galėjo pavalgyti visi darbuotojai. Metų pabaigoje kiekvienas darbuotojas gaudavo po kiaulę, mėsos, švenčių dienomis visiems buvo teikiamos dovanos, gėlės. Buvo organizuojamos kelionės į užsienį, sezono metu Palangoje išpirkti namai, kad darbuotojai galėtų nemokamai ilsėtis. Juos nuveždavo ir parveždavo. Buvo įsteigtas vaikų darželis prie pat darbuotojų namų. Komplekse lankydavosi atlikėjai su koncertais, buvo savi kultūros namai. Lankėsi kosmonautai, svečiai net iš Afrikos, įvairūs kultūros veikėjai. Dailės akademijos baigiamojo kurso studentai atliko baigiamąjį darbą, padarydami aktų salėje freską su žirgais. Buvo įrengtas didžiulis fizioterapijos kabinetas, pirtys. Komplekse buvo naujausia aparatūra kiaulių lašinių matavimui, paršingumo nustatymui. Vyko intensyvus selekcinis darbas mėsos kokybės gerinimo kryptimi. Inovacijos – tokios kaip meristeminis bulvių auginimas, šiltnamiai, kur augo agurkai ir pomidorai, įrengti tvenkiniai žuvims veisti. Naujos grūdinių kultūrų auginimo technologijos. Atnaujintas srutų perdirbimo cechas gauta iš Anglijos įranga. Sustiprintas statybos baras, žolės granulių cechas, pieno miltų cechas, keramikos dirbtuvės, visas autoūkio baras. Tėtis rėmė kultūrą ir sportą, dainų šventes, buvo suformuota futbolo komanda „Širvinta“, paremtos „Atžalyno“ mokyklos statybos ir kt. Buvo pastatytas baseinas sveikatos gerinimui ir varžyboms organizuoti. Tuo metu Lietuvoje baseinų buvo tikrai nedaug. Prijungus prie komplekso kolūkius, išaugo Alekniškio gyvenvietė ir išsiplėtė Širvintų kaimas. Buvo iš Suomijos atvežta karvių banda, o dirbančių žmonių buvo daugiau nei 400. Vienas iš tėčio pomėgių – žirgai. Buvo pastatytas hipodromas, kur ir dabar vyksta varžybos. O kolūkio laikais ne vienas aukso medalis atvežtas į Lietuvą ir iš užsienio, nekalbant apie sąjungoje ir Lietuvoje vykusias varžybas. Toks jausmas dirbantiems buvo, kad nieko nėra neįmanoma.

Esu girdėjęs, jog lenkakalbis Širvintų miestelis sulietuvėjo tik Vasilijaus Dorofejevo dėka. Jis iš Zarasų, Švenčionių, Ignalinos rajonų kvietėsi specialistus ir jie kūrėsi Kalnalaukyje. Tokiu būdu lietuviškai kalbantys atvykėliai privertė vietinius kalbėti lietuviškai. Kiek tiesos slypi tokiose kalbose?

-Kai atsirado gamybinis objektas, į Širvintas tikrai pradėjo važiuoti daug žmonių iš visos Lietuvos. Komplekse visi buvo aprūpinti butais. Kai kuriuos žmones iš Zarasų tėtis pasikvietė pats, nes pažinojo juos, kvietė ir iš kitų miestų, su kuriais buvo susidūręs darbo klausimais. Buvo reikalingi savo darbą išmanantys, atsakingi specialistai. Ne visi įsidarbino komplekse, kitiems darbas buvo pasiūlytas rajono įstaigose. Širvintų rajonas buvo atkuriamas, tai specialistų trūko visur. Kiek prisimenu, visi kalbėjo lietuviškai, o kas nemokėjo, greitai išmokdavo. Nelabai kreipiau dėmesį į tai, svarbu, kad susikalbėdavome ir suprasdavome vieni kitus.

-Kiek Vasilijus Dorofejevas yra prisidėjęs prie Puorių dainų švenčių? Kas buvo padaryta jo dėka?

-Jau dainų švenčių patirtį turėjo nuo Zarasų, tai ir Širvintose kažką tokio reikėjo įgyvendinti. Prisimenu – su tuometiniu Puškino kolūkio pirmininku A. Žarnausku rado vietą Puoriuose. Reikėjo tik pastatyti estradą, įrengti suolelius žmonėms atsisėsti. Akustika nuo vandens buvo puiki. Dar prisidėjo keli kolūkiai – visų neprisimenu. Ten vyko ne tik dainų šventės, šoko ansamblis „Lietuva“, buvo pakviestas orkestras iš Daugpilio. Vyko sportinės varžybos, sąskrydžiai. Tomis dienomis papildomai kursuodavo autobusai į Puorius. Žmonių susirinkdavo daug.

Kalbėjosi Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotraukos iš Laimos Dorofejevaitės asmeninio albumo

Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite gegužės 24 d. laikraščio numeryje.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
4 (8 įvert.)

3 Atsakymai į “Dukra tėtį Vasilijų Dorofejevą prisimena pačiomis gražiausiomis spalvomis”

  1. taipeduardai parašė:

    Lietuvos Komunistu Partija pastatė Širvintų mistą o konservatoriai sugriovė .

  2. Eduardas parašė:

    Šlovė Lietuvos Komunistu Partijai (Bolševiu) !!!

  3. vilkelis parašė:

    skaiciau straipsni ir stebejausi to Žmogaus energija,sumanumu ir toliaregiskumu.

Comments are closed.

scroll to top