Bitininkas Justas: „Mokausi iš savo klaidų…“

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones
Bitininkas Justas: „Mokausi iš savo klaidų…“
Važiuojant keliu Širvintos – Žemosios Viesos, tuojau už viaduko dešinėje kelio pusėje į akis krinta vandens bokštas su gandralizdžiu, kuriame, nugalėjusi dviejų iškeltų televizijos antenų baimę, gyvena gandrų pora. Čia pat pievoje galime pastebėti viena eile išsirikiavusius spalvotus bičių namelius – avilius. Šio bityno šeimininkas – Vilniaus kolegijos Agrotechnologijų fakulteto agroverslo technologijos specialybės antro kurso studentas Justas Boguckas. Justui tik 21 metai, tačiau bitininkyste užsiima jau šeštus metus. Susėdus atviroje gyvenamojo namoterasoje, savaime aišku, kalba užsimezgė apie bites.
– Esi užsiėmęs žmogus, – mokaisi Buivydiškiuose, ūkyje padedi tėvui. O kas padeda tau tvarkytis bityne?
– Su bitėmis puikiai susitvarkau vienas. Gal ir padėtų, tačiau visi šeimos nariai bijo bičių, nes yra alergiški jų įkandimui. Manęs neveikia, – šiandien jau buvo kelios į ranką įgėlusios, tai matote – jokios žymės nėra. Šiek tiek ištindavo tik pirmaisiais bitininkavimo metais, o dabar, po žiemos, be eilinės „dozės“ lyg ir trūksta kažko organizmui…
– Kada atsirado meilė bitėms?
– Galbūt pasirodys kai kam keista, tačiau viskas prasidėjo nuo avilių. Tada dar nė penkiolikos metų neturėjau. Su tėvais lankėmės Vilniuje „Lytagros“ parduotuvėje. Pamačiau avilį, ir toks gražus jis man pasirodė… Matyt, tada ir kilo mintis apie bites. Avilys pasirodė brangokas, todėl pradžiai nusipirkau spietinę, dūminę ir bitininko kepurę. Vėliau perskaičiau laikraštyje apie parduodamus avilius ir nuvažiavęs du nusipirkau, priedo davė dar rėmelius ir seną medsukį. Šiek tiek paremontavau, nes aviliai buvo seni. Tada pradėjau galvoti apie bites. Paskambinau tokiai bitininkei Matukienei ir paprašiau, kad pagautų bičių spiečių. Po kiek laiko pranešė, kad spiečių jau turi,  o aš nežinau nė kaip jį atsivežti. Juk nesiveši kišenėje, be to, tada dar nė teisių neturėjau, tai nuvežė tėvas. Atsivežęs spiečių, supratau, kad neturiu tinkamos aprangos, tai apsivyniojau visas skudurais. Šis pirmas spiečius, pasirodo, buvo pats pikčiausias – kaukazinių bičių. Spiečių sėkmingai išleidome, tačiau juk bites prižiūrėti reikia, o kaip tai daryti – tada dar nežinojau. Mūsų giminėje niekas bičių neaugino, todėl ir patarimais padėti niekas negalėjo.
– Koks čia darbas, – juk dirba bitės, tai jos nektarą renka ir veltui medų žmonėms gamina…
– Taip tik atrodo… Taip gali kalbėti žmonės, visiškai nenutuokiantys apie bitininkystę. Bitės veltui tikrai nedirba. Bites reikia ruošti žiemai, o tai – ilgas ir nelengvas darbas. Pradžioje nieko nežinojau, skaičiau knygeles apie bites, bet dabar viską darau pagal save ir nieko neklausau. Pažįstami bitininkai mėgsta aiškinti, tačiau sakau jiems – darykit pagal save, o aš darysiu pagal save.
– Minėjai, kad šiais metais turi jau 22 avilius. Įdomu, kur realizuoji medų?
– Su realizavimu sunkiau. Turguje sėdėti neturiu kada. Kreipiasi kaimynai, kaimynų kaimynai, nuvežu į Vilnių dėstytojams, taip po truputį ir išeina medutis…
– Veltui atiduodi?…
– Ne… Juk viskas kainuoja. Inventorius, vaistai, cukrus. Be to, tik šiais metais perkopiau 20 avilių. Pernai turėjau penkiolika. Šeimų skaičių didinu jas perskirdamas. Neduodu spiestis. Nuo gegužės mėnesio šeimos pradeda sparčiai didėti. Tada išimu du rėmelius iš avilio, įleidžiu naują motinėlę, iki rudens nauja šeima sustiprėja, bet iš jų tais pačiais metais dar nieko negaunu. Tik kitais metais.
– Dažno bitininko košmaras – bičių ligos…
– Ligos kol kas smarkiai nepuola (tris kartus pabeldžia į medinį suolą). Sugalvojau tokį patobulinimą. Kaip žinote, viena iš didžiausių bitininkystės problemų yra varozė. Apsisaugoti nuo šios ligos bitininkai, kaip erkių naikinimo priemonę, naudoja „Varostop“ juosteles. Jos dedamos rudenį, bičių žiemojimui. Tos juostelės labiau pritaikytos daugiaaukščiams aviliams, o mano – Dadano tipo aviliai. Tos juostelės nėra ilgos. Prie jų pritaisiau tokias vielutes, kurių dėka juostelės prisitvirtina tiksliai virš perų. Šiaip dalis juostelės būtų virš medaus ar net išlindusios, tai man iš to jokios naudos. Tik reikėtų patikslinti, kad erkės pripranta prie vaistų, ir jas išnaikinti bėgant metams darosi vis sunkiau. Šiais metais mano bityne erkių nedaug. Dar viena pavojinga liga – puvinys. Tai infekcinė perų liga. Dažniausiai ir patys bitininkai dėl to kalti. Rudenį, kai dar yra perų, spaudžiant nedideliam šaltukui, išima rėmą, pakelia, apžiūri. Perai atšąla ir atsiranda puvinys.
– Tai, vadinasi, patarimų nesiklausai, vadovaujiesi savo intuicija ir protu…
– Galima sakyti – taip. Mokausi pats iš savo klaidų. Galbūt, tai ir sunkesnis kelias, tačiau jis mano… Pagalvoji pagalvoji – patobulini, pasigamini kokį eksperimentinį avilį ir lyginį bičių šeimų gyvenimą jame ir kituose aviliuose. Šiais metais viena šeima peržiemojo avilyje be dugno. Rudenį nusipirkau ir iš karto nepamačiau, kad dugno viena lentelė supuvusi. Vėliau jau pašalo, ir nebenorėjau bitėms trukdyti, nes medaus atsargų buvo. Tik žiemą pamačiau, kad viena lentelė visiškai iškrito. Būdavo, įkišu pro tą plyšį gydytojo „draugo“ stetoskopo žarnelę ir klausau, kas jame dedasi. Girdžiu – ūžia, vadinasi, viskas tvarkoje. Šeima pražiemojo geriau už kitas ir medaus šiais metais prinešė rekordiškai daug.
– Išties įdomu, negi jokios komercinės naudos iš bičių nėra?
– Kaip čia pasakius… Esmė ne vien tik pinigai. Pradėjau bitininkauti ir, galima sakyti, susirgau bitėmis, o gydytis nebenoriu.  Jaučiu, kad iki senatvės bites prižiūrėsiu. Kalbant apie komercinius dalykus, kartais keistai skamba žmonių prašymai atvežti jiems liepų ar kitokios konkrečios rūšies medaus. Jeigu kokiu nors tinklu uždengsiu porą liepų ir avilį bičių, tai tik tada galėsiu užtikrinti, kad čia liepų medus. Šiaip bičių nepririši, jos skraido visur, juk nelakstysiu iš paskos ir nežiūrėsiu iš kur jos renka nektarą. Galima tik pagal spalvą spėti, kad liepų medaus, sakykim, 70 arba 80 procentų, arba pagal tai, kokie augalai tam tikru laiku žydi.
– Šie metai medingi? Gal ir toliau didinsi avilių skaičių?
– Šiemet mano bityne medaus šiek tiek mažiau. Dabar tai oras geras, tačiau pavasarį lijo ir lijo. Buvo pats perų auginimo metas. Ką bitės prinešė, viską atidavė perams. Pernai apie gegužės 25 dieną sukau medų, šiemet – tik birželio pradžioje. Dėl plėtimosi, teisybę sakant, nė nežinau, manau, kad pirmiausia reikia vietos, nes Varanavoje, kur laikau dalį avilių, ir be manęs yra bitininkų. Dabar dar mokausi, todėl kol kas ir tiek užtenka, o ateityje bus matyti.
– Kaip žmogui teisingai išsirinkti natūralų medų? Pavyzdžiui, turguje kokio tik medaus nesiūlo…
– Sakyčiau, kad turguje ar parduotuvėje medaus iš viso pirkti nereikėtų. Patariu medų pirkti tiesiogiai iš bitininkų. Kadangi jiems labai svarbu neprarasti savo pirkėjo ir tuo pačiu išsaugoti savo gerą vardą. Reikia vengti pirkti vadinamojo palmių, kedro, šermukšnių ir pan. medaus. Kadangi tokių rūšių apskritai nebūna, nes iš jų neįmanoma pagaminti medaus. Šie gražiai skambantys pavadinimai – vien pirkėjų mulkinimas.
Prisiartinus prie avilių, po kelių minučių bitės sujudo, ėmė smarkiau dūgzti, matyt, joms visai nepatiko fotografuotis. Svarbiausia, kad keletas iš jų pakeitė savo skrydžio trajektoriją ir  atsitrenkė į mane. Viena įsikibo į plaukus, o kita palindo po marškiniais. Teko bėgti… nors buvo jau per vėlu. Gerai žmonės sako: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Praktiškai pasitikrinau bičių įgėlimų poveikį savo organizmui.
Kalbėjosi ir nuo bičių bėgo Remigijus Bonikatas
946, 947, 944 – Justas Boguckas savo bityne prie savo darbo avilio
951 – Jaunasis bitininkas aiškina apie patobulintą Varostop juostelės pritvirtinimo būdą.
Justas Boguckas savo bityne prie savo darbo avilio

Justas Boguckas savo bityne prie savo darbo avilio

Važiuojant keliu Širvintos – Žemosios Viesos, tuojau už viaduko dešinėje kelio pusėje į akis krinta vandens bokštas su gandralizdžiu, kuriame, nugalėjusi dviejų iškeltų antenų baimę, gyvena gandrų pora. Čia pat pievoje galime pastebėti viena eile išsirikiavusius spalvotus bičių namelius – avilius. Šio bityno šeimininkas – Vilniaus kolegijos Agrotechnologijų fakulteto agroverslo technologijos specialybės antro kurso studentas Justas Boguckas. Justui tik 21 metai, tačiau bitininkyste užsiima jau šeštus metus. Susėdus atviroje gyvenamojo namo terasoje, savaime aišku, kalba užsimezgė apie bites.

– Esi užsiėmęs žmogus, – mokaisi Buivydiškiuose, ūkyje padedi tėvui. O kas padeda tau tvarkytis bityne?

– Su bitėmis puikiai susitvarkau vienas. Gal ir padėtų, tačiau visi šeimos nariai bijo bičių, nes yra alergiški jų įkandimui. Manęs neveikia, – šiandien jau buvo kelios į ranką įgėlusios, tai matote – jokios žymės nėra. Šiek tiek ištindavo tik pirmaisiais bitininkavimo metais, o dabar, po žiemos, be eilinės „dozės“ lyg ir trūksta kažko organizmui…

– Kada atsirado meilė bitėms?

– Galbūt pasirodys kai kam keista, tačiau viskas prasidėjo nuo avilių. Tada dar nė penkiolikos metų neturėjau. Su tėvais lankėmės Vilniuje „Lytagros“ parduotuvėje. Pamačiau avilį, ir toks gražus jis man pasirodė… Matyt, tada ir kilo mintis apie bites. Avilys pasirodė brangokas, todėl pradžiai nusipirkau spietinę, dūminę ir bitininko kepurę. Vėliau perskaičiau laikraštyje apie parduodamus avilius ir nuvažiavęs du nusipirkau, priedo davė dar rėmelius ir seną medsukį. Šiek tiek paremontavau, nes aviliai buvo seni. Tada pradėjau galvoti apie bites. Paskambinau tokiai bitininkei Matukienei ir paprašiau, kad pagautų bičių spiečių. Po kiek laiko pranešė, kad spiečių jau turi,  o aš nežinau nė kaip jį atsivežti. Juk nesiveši kišenėje, be to, tada dar nė teisių neturėjau, tai nuvežė tėvas. Atsivežęs spiečių, supratau, kad neturiu tinkamos aprangos, tai apsivyniojau visas skudurais. Šis pirmas spiečius, pasirodo, buvo pats pikčiausias – kaukazinių bičių. Spiečių sėkmingai išleidome, tačiau juk bites prižiūrėti reikia, o kaip tai daryti – tada dar nežinojau. Mūsų giminėje niekas bičių neaugino, todėl ir patarimais padėti niekas negalėjo.

– Koks čia darbas, – juk dirba bitės, tai jos nektarą renka ir veltui medų žmonėms gamina…

– Taip tik atrodo… Taip gali kalbėti žmonės, visiškai nenutuokiantys apie bitininkystę. Bitės veltui tikrai nedirba. Bites reikia ruošti žiemai, o tai – ilgas ir nelengvas darbas. Pradžioje nieko nežinojau, skaičiau knygeles apie bites, bet dabar viską darau pagal save ir nieko neklausau. Pažįstami bitininkai mėgsta aiškinti, tačiau sakau jiems – darykit pagal save, o aš darysiu pagal save.

– Minėjai, kad šiais metais turi jau 22 avilius. Įdomu, kur realizuoji medų?

– Su realizavimu sunkiau. Turguje sėdėti neturiu kada. Kreipiasi kaimynai, kaimynų kaimynai, nuvežu į Vilnių dėstytojams, taip po truputį ir išeina medutis…

– Veltui atiduodi?…

– Ne… Juk viskas kainuoja. Inventorius, vaistai, cukrus. Be to, tik šiais metais perkopiau 20 avilių. Pernai turėjau penkiolika. Šeimų skaičių didinu jas perskirdamas. Neduodu spiestis. Nuo gegužės mėnesio šeimos pradeda sparčiai didėti. Tada išimu du rėmelius iš avilio, įleidžiu naują motinėlę, iki rudens nauja šeima sustiprėja, bet iš jų tais pačiais metais dar nieko negaunu. Tik kitais metais.

– Dažno bitininko košmaras – bičių ligos…

– Ligos kol kas smarkiai nepuola (tris kartus pabeldžia į medinį suolą). Sugalvojau tokį patobulinimą. Kaip žinote, viena iš didžiausių bitininkystės problemų yra varozė. Apsisaugoti nuo šios ligos bitininkai, kaip erkių naikinimo priemonę, naudoja „Varostop“ juosteles. Jos dedamos rudenį, bičių žiemojimui. Tos juostelės labiau pritaikytos daugiaaukščiams aviliams, o mano – Dadano tipo aviliai. Tos juostelės nėra ilgos. Prie jų pritaisiau tokias vielutes, kurių dėka juostelės prisitvirtina tiksliai virš perų. Šiaip dalis juostelės būtų virš medaus ar net išlindusios, tai man iš to jokios naudos. Tik reikėtų patikslinti, kad erkės pripranta prie vaistų, ir jas išnaikinti bėgant metams darosi vis sunkiau. Šiais metais mano bityne erkių nedaug. Dar viena pavojinga liga – puvinys. Tai infekcinė perų liga. Dažniausiai ir patys bitininkai dėl to kalti. Rudenį, kai dar yra perų, spaudžiant nedideliam šaltukui, išima rėmą, pakelia, apžiūri. Perai atšąla ir atsiranda puvinys.

– Tai, vadinasi, patarimų nesiklausai, vadovaujiesi savo intuicija ir protu…

– Galima sakyti – taip. Mokausi pats iš savo klaidų. Galbūt tai ir sunkesnis kelias, tačiau jis mano… Pagalvoji pagalvoji – patobulini, pasigamini kokį eksperimentinį avilį ir lyginį bičių šeimų gyvenimą jame ir kituose aviliuose. Šiais metais viena šeima peržiemojo avilyje be dugno. Rudenį nusipirkau ir iš karto nepamačiau, kad dugno viena lentelė supuvusi. Vėliau jau pašalo, ir nebenorėjau bitėms trukdyti, nes medaus atsargų buvo. Tik žiemą pamačiau, kad viena lentelė visiškai iškrito. Būdavo, įkišu pro tą plyšį gydytojo „draugo“ stetoskopo žarnelę ir klausau, kas jame dedasi. Girdžiu – ūžia, vadinasi, viskas tvarkoje. Šeima pražiemojo geriau už kitas ir medaus šiais metais prinešė rekordiškai daug.

Jaunasis bitininkas aiškina apie patobulintą Varostop juostelės pritvirtinimo būdą.

Jaunasis bitininkas aiškina apie patobulintą „Varostop“ juostelės pritvirtinimo būdą.

– Išties įdomu, negi jokios komercinės naudos iš bičių nėra?

– Kaip čia pasakius… Esmė ne vien tik pinigai. Pradėjau bitininkauti ir, galima sakyti, susirgau bitėmis, o gydytis nebenoriu.  Jaučiu, kad iki senatvės bites prižiūrėsiu. Kalbant apie komercinius dalykus, kartais keistai skamba žmonių prašymai atvežti jiems liepų ar kitokios konkrečios rūšies medaus. Jeigu kokiu nors tinklu uždengsiu porą liepų ir avilį bičių, tai tik tada galėsiu užtikrinti, kad čia liepų medus. Šiaip bičių nepririši, jos skraido visur, juk nelakstysiu iš paskos ir nežiūrėsiu iš kur jos renka nektarą. Galima tik pagal spalvą spėti, kad liepų medaus, sakykim, 70 arba 80 procentų, arba pagal tai, kokie augalai tam tikru laiku žydi.

– Šie metai medingi? Gal ir toliau didinsi avilių skaičių?

– Šiemet mano bityne medaus šiek tiek mažiau. Dabar tai oras geras, tačiau pavasarį lijo ir lijo. Buvo pats perų auginimo metas. Ką bitės prinešė, viską atidavė perams. Pernai apie gegužės 25 dieną sukau medų, šiemet – tik birželio pradžioje. Dėl plėtimosi, teisybę sakant, nė nežinau, manau, kad pirmiausia reikia vietos, nes Varanavoje, kur laikau dalį avilių, ir be manęs yra bitininkų. Dabar dar mokausi, todėl kol kas ir tiek užtenka, o ateityje bus matyti.

– Kaip žmogui teisingai išsirinkti natūralų medų? Pavyzdžiui, turguje kokio tik medaus nesiūlo…

– Sakyčiau, kad turguje ar parduotuvėje medaus iš viso pirkti nereikėtų. Patariu medų pirkti tiesiogiai iš bitininkų. Kadangi jiems labai svarbu neprarasti savo pirkėjo ir tuo pačiu išsaugoti savo gerą vardą. Reikia vengti pirkti vadinamojo palmių, kedro, šermukšnių ir pan. medaus. Kadangi tokių rūšių apskritai nebūna, nes iš jų neįmanoma pagaminti medaus. Šie gražiai skambantys pavadinimai – vien pirkėjų mulkinimas.

Prisiartinus prie avilių, po kelių minučių bitės sujudo, ėmė smarkiau dūgzti, matyt, joms visai nepatiko fotografuotis. Svarbiausia, kad keletas iš jų pakeitė savo skrydžio trajektoriją ir  atsitrenkė į mane. Viena įsikibo į plaukus, o kita palindo po marškiniais. Teko bėgti… nors buvo jau per vėlu. Gerai žmonės sako: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Praktiškai pasitikrinau bičių įgėlimų poveikį savo organizmui.

Kalbėjosi ir nuo bičių bėgo Remigijus Bonikatas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
3 (2 įvert.)

7 Atsakymai į “Bitininkas Justas: „Mokausi iš savo klaidų…“”

  1. To aleksas parašė:

    Sutinku 100 %. Daugiau tokiu straipsnių nes apie politika jau įgriso iki soties. Ne veltui sakoma kuo daugiau pažįsti politikų tup labiau patinka žvėrys.

  2. Aleksas parašė:

    Daugiau tokių rašinių, rajone tiek įdomaus. Gana tos politikos.

  3. krastietis parašė:

    pagaliau sirvinta raso kazka idomaus, o ne politika… saunuolis vaikinas, turi hobi, bando kazka sukti, o ne i anglija leksciu plauti varo.

  4. Anonimas parašė:

    saunuolis vaikinas, eina tikslo link, mokosi is savo klaidu. Sekmes tau bitininkysteje.

  5. Z parašė:

    Puikios ir seimininkiskos mamos puikus ir ūkiškas sunus.

  6. Www parašė:

    Šaunuolis Justas. Kaip smagu kad turim tokio darbstaus jaunimo. Sėkmės moksle ir darbe.

  7. vacyte parašė:

    Saunuolis.

Comments are closed.

scroll to top