Jadvyga Gudelienė žemės paieškoms padėjo tašką: „Teismą laimėti nesunku, daug sunkiau pasiekti, kad būtų atstatytas teisingumas...“
Prieš dvejus metus pasakojome apie širvintiškę Jadvygą Gudelienę. Kol ji tvarkėsi dokumentus perimti tėvui priklausiusią žemę, esančią Zosinos kaime, biurokratai tą žemę išparceliavo kaip bešeimininkę. Pikantiškumo šiai istorijai suteikia faktas, kad pusę hektaro iš to žemės sklypo sau atsirėžė anuomet žemėtvarkos tarnyboje dirbęs valdininkas.
Tą žemę Jadvygos Gudelienės senelis Jonas Matulis įgijo, kai tarpukariu buvo parceliuojamas Širvintų dvaras. Zofijai Praseckai – d’Ercewille priklausę 546,55 ha žemės Širvintų, Zosinos, Groblės ir Uličnikų palivarkuose buvo išdalyti vietos gyventojams. 1991 metais rašydamas prašymą grąžinti jo paveldėtą žemę, Jadvygos Gudelienės tėvas Juozas Matulis nurodė pretenduojantis į 3,84 ha. Tiesa, visos šios žemės iš karto neatgavo: Širvintų apylinkės tarybos sprendimu 1994 metų kovą prie namų Zosinos kaime buvo pamatuotas 3 ha sklypas. Pagal įstatymą tėvas galėjo tą žemę nuomotis, nusipirkti, ją galėjo paveldėti kiti asmenys. Tuo paveldėtoju ir tapo Jadvyga Gudelienė, kadangi tėvas, pamatavus žemę, po kelių mėnesių mirė. Jai, dukrai, pagal testamentą buvo palikta sodyba ir kitas tėvui priklausęs turtas. Apie savo teises į paveldėtą turtą moteris teigia informavusi seniūniją. Tačiau pradėjus rūpintis paveldėto turto įteisinimu, buvo pasakyta, kai žemė jai nepriklauso, o paskui paaiškėjo, kad tėvui suteiktos žemės … nebelikę, mat ji pamatuota kitiems žmonėms.
Kodėl taip nutiko? Jadvyga Gudelienė sako, kad ilgai jai niekas šito taip ir nepaaiškino. Ir tik po gero dešimtmečio buvo atskleista: dar 2007 metų gegužę žemėtvarkininkai gavo Širvintų seniūnijos pažymą, jog 1994 metų rugpjūtį mirus Jadvygos Gudelienės tėvui, „ūkinio kiemo neliko“. Ir niekas nesuko galvos, kad toje sodyboje, dar tėvui esant gyvam, su šeima apsigyveno vienas sūnus, kuris ten išgyveno net iki 2012 metų! Nesustabdė ir tai, kad sodyboje kurį laiką buvo įregistruotas dar vienas sūnus, nors jis faktiškai gyveno kitur.
Jadvyga sako negalinti rasti atsakymo į vieną klausimą. Jei seniūnijos pažyma, kaip teigiama, buvo gauta 2007-ųjų gegužę, kaip tada dar 2004 metais buvo įformintas 0,5 ha sklypo toje žemėje suteikimas dabar jau buvusiam Širvintų žemėtvarkos tarnybos darbuotojui? Į kitus du rėžius išskirta žemė 2007 metais buvo pamatuota Jadvygai Gudelienei visiškai nepažįstamiems žmonėms.
Širvintose ir Vilniuje vykusiuose teismuose įrodžiusi, kad yra teisėta pretendentė į minėtą žemę, Jadvyga Gudelienė buvo pasiryžusi pasiekti, kad teisingumas triumfuotų. Šiandien ji pripažįsta, kad laimėti teismus yra juokų darbas palyginti su pastangomis, kad būtų įtvirtintas teisingumas. Kol remdamasi tais teismų sprendimais moteris ieškojo teisybės, kitiems pamatuota Juozo Matulio žemė keliavo iš rankų į rankas.
Tiesa, negalima sakyti, kad Jadvyga Gudelienė nieko nepešė. Pastatyti prieš faktą žemėtvarkininkai „sugraibė“ ir Jadvygai Gudelienei pamatavo 47 a tėvui priklausiusios žemės, dar 57 a „atkando“ iš kaimyninio sklypo, pridėjo ir 1,8 ha miško, tačiau apie 1 ha negrąžintos žemės taip ir liko kabėti ore.
Ieškodama įrodymų ir atsakymų Jadvyga Gudelienė sako paaukojusi laiko ir lėšų, už kurias, ko gero, buvo galima nupirkti ne vieną hektarą žemės. Ne vienerius metus teko rašinėti ir vaikščioti po archyvus, mokėti nemažus pinigus už pažymas, kad pageidaujamų vienų ar kitų duomenų archyvuose „nėra“, „nerasta“, „neišsaugota“. Paskui visa tai vis dėlto buvo rasta, tuose pačiuose archyvuose, kai buvo klausiama vėl ir vėl, kai vartyti segtuvus ėmėsi Vidaus reikalų sistemoje dirbanti Jadvygos dukra. Tačiau didžiausi netikėtumai Jadvygos Gudelienės laukė Širvintose, kai tarp dokumentų buvo atrasti ir pateikti jai neva išsiųsti (ar paprasčiausiai neišsiųsti) raštai, jų nuorašai. Viename dokumente, kuris buvo rastas 2015 metais, žemėtvarkininkai Jadvygą Gudelienę dar 2004 metais „informavo“, kad iki nurodyto termino ji nepateikė būtinų dokumentų, todėl nėra galimybės grąžinti žemės. Kitas neišsiųstas dokumentas „pranešė“, kad naujieji savininkai parduoda jiems priklausančią žemę ir ji, kaip kaimyninio sklypo savininkė, turi pirmenybę ją įsigyti. Jadvyga sako iš įvairių raštų ir įrašų dokumentuose net sužinojusi, kad dalis jos žemės tariamai buvo pamatuota „pretendentams“, nors tokių, be jos, daugiau nėra, o žemę gavusių ji net nepažįsta. Moteris tikina tų dokumentų anuomet negavusi ir akyse neregėjusi. Tik kas dabar iš to?
– Vienintelis geras dalykas iš tų paieškų yra tas, kad sužinojau savo protėvių vardus ir pavardes, mat iš žemėtvarkininkų ne kartą būdavau raginama įrodyti giminystės ryšius. „Įrodyk, įrodyk, įrodyk, tada – ieškok!“ – ne kartą sakydavo man. Archyvuose vartydami pageltusius, sutrūnijusius dokumentų lapus nukeliavome kone iki 19 a. vidurio, tik tų archyvinių ar bažnytinių įrašų paskui net neprireikė, – sako Jadvyga Gudelienė.
Vietoje trūkstamo hektaro Zosinoje žemėtvarkininkai pasiūlė 1,53 ha žemės Gelvonų seniūnijoje, prie Bagaslaviškio.
– Ir tai – surankiotą po gabaliuką, gal paimtą iš kitų, gal kitiems nereikalingą. „Neimat – liekat be nieko,“ – pasakė. Ką darysi, paėmėm, – atsiduso Jadvyga Gudelienė ir pripažino, kad po to neliko prasmės ieškoti žemės.
Jadvyga sako dar ir pavargusi. Važinėdama po archyvus, mindama tarnybų slenksčius moteris teigia supratusi, kad teisybės Lietuvoje – nėra.
– Su savo bėdomis nuvažiavau į Nacionalinę žemės tarnybą Vilniuje ir pasibaisėjau: riksmai, akių draskymas, stalų ir durų trankymas, dešimtys nepatenkintų klientų, kurie dėl nepaaiškinamų priežasčių negali atgauti paveldėtos žemės. Net nustebau – kodėl niekas nekviečia policijos? O gal dėl to ir nekviečia, nes kažko bijo? Kai savo istorija pasidalijau su viena, kita rajono gyventoja, išgirdau, kad aš – ne vienintelė tokia. Viena pretendentė, mindama instancijų slenksčius, susirgo psichine liga. Kita piktinosi: jos paveldėta žemė paeežerėje buvo perkelta į kitą vietą ir pagal vertę pamatuota mažesniame plote, o prie ežero sklypus gavo atėjūnai. Trečia man pasakojo apie pamatuotą žemę, kuri netrukus su kuoliukais „persikėlė“ į griovius… Imi tikėti, kad visų šių neteisybių kaina viena – į svetimas rankas nutekėję paupiai, paežeriai, pamiškės, – pasakojo širvintiškė.
Anot moters, skaudžiausia, kad taip su ja elgėsi savi, širvintiškiai. Anuomet kreipėsi į tuometinius rajono vadovus – Vytą Šimonėlį, Kęstutį Pakalnį, tačiau, pasak Jadvygos, šiems pro vieną ausį įėjo, pro kitą – išėjo.
– Suprasčiau, jei taip būtų padarę svetimi. Gal jie nepažįsta žmonių, nesusigaudo? Dabar juk raštus rašė, pažymas išrašinėjo, žemę dalijosi savi, mus gerai žinantys ir pažįstantys žmonės. Ar jie nežinojo, kam pamatuota žemė, kad sodyba ir toliau gyvenama, kad turtas paveldėtas? Manau, puikiai tai žinojo, bet… – numojo ranka Jadvyga Gudelienė ir užvertė du dešimtmečius kauptą įvairių dokumentų, sprendimų ir susirašinėjimų segtuvą ir padėjo tašką: – Palieku visa tai Dievo teismui.
Gintaras Bielskis
Kodėl neparašyta žemėtvarkos tarnyboje dirbusio valdininko pavardė?