„Nesigailiu pasirinkęs kario kelią…“

2013 m. kovo 8 diena. Vokietija. Deividas prie karinio lėktuvo

2013 m. kovo 8 diena. Vokietija. Deividas prie karinio lėktuvo

Jau mokyklos suole, kaip ir dauguma berniukų, Deividas Jeremičas svajojo apie šautuvus, tankus, lėktuvus. Jo svajonė išsipildė. Dabar Deividas Jeremičas yra Lietuvos kariuomenės, Karinių oro pajėgų, Oro gynybos bataliono, 3-osios Oro gynybos baterijos karys. Pasak Deivido, jų bataliono šūkis: „Į mūšį – pirmieji“, nes šiuolaikiniame mūšyje pirmoji atakuoja priešo aviacija, taigi ir gintis pirmiausiai turi oro gynybininkai.

„Visi nuo Lietuvos karinių jūrų pajėgų štabo ir aprūpinimo laivo „Jotvingis“ (N42) denio paleisti šūviai buvo taiklūs“,- sako Deividas

„Visi nuo Lietuvos karinių jūrų pajėgų štabo ir aprūpinimo laivo „Jotvingis“ (N42) denio paleisti šūviai buvo taiklūs“,- sako Deividas

– Tradiciškai pokalbį siūlau pradėti nuo pradžių… Papasakok apie savo gimtinę, mokslo metus. Žinau, kad mokykloje buvai aktyvus ir sportiškas vaikinas…

– Mano tėviškė – nedidelis Šiaulių kaimas netoli Bagaslaviškio. Turiu net keturis brolius ir vieną sesutę. Nuo mažens buvau pavyzdingas, mandagus ir geras mamos sūnelis. Baigiau Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinę mokyklą ir Gelvonų vidurinę… Mėgau kūno kultūros pamokas, jau mokykloje buvau neblogas bėgikas, dainavau Gelvonų vaikinų vokaliniame ansamblyje.

– Dabar esi Lietuvos karys. Kokiais keliais atkeliavai iki šios profesijos?

– Dar vaikystėje širdyje kirbėjo noras kažką naują įdomaus pažinti, išbandyti. Vien dalyvavimas sporto varžybose manęs nebetenkino. Pavydėjau savo vyresniajam broliui, išėjusiam tarnauti į kariuomenę, laukiau, ką jis sugrįžęs įdomaus papasakos. Nuvykęs su tėvais į jo tarnybos vietą Ruklos miestelyje, labai nustebau, pamatęs brolį, visai nepanašų į tą, ankstesnį jaunikaitį. Rimtas, suvyriškėjęs, pasitempęs. Tą pačią sekundę supratau, kad ir aš ateityje tikrai būsiu į jį panašus. Žinojau, kad kariuomenėje žmogus turi būti fiziškai gerai pasiruošęs, todėl daug sportavau. Baigęs vidurinę išėjau tarnauti į kariuomenę, ten pat, kur tarnavo brolis – į Ruklą.

2013 m. lapkričio 21 diena. Telšiai. Prie nešiojamo zenitinio raketinio komplekso „Stinger" taikiklio - Deividas Jeremičas. Dangų stebi jo skyriaus vadas.

2013 m. lapkričio 21 diena. Telšiai. Prie nešiojamo zenitinio raketinio komplekso „Stinger" taikiklio - Deividas Jeremičas. Dangų stebi jo skyriaus vadas.

– Pirmieji kario žingsniai. Kokie jie?

– Norint daryti kažkokius žingsnius, reikėjo pabaigti bazinius karinius mokymus Didžiojo Etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke. Mokymai truko 13 savaičių, per kurias turėjau išmokti ir išmanyti karo taktiką, ginklus, inžineriją, ryšius, karinę topografiją, mediciną, vykdavo praktinės lauko pratybos, koviniai šaudymai, granatų mėtymai, įvairūs žygiai, reikėjo išlaikyti fizinius normatyvus. 2009 metų lapkričio 26 dieną daviau priesaiką ištikimai tarnauti Tėvynei ir gavau pirmąjį karinį laipsnį, tapau jaunesniuoju eiliniu. Po Bazinių karinių mokymų įgijau pagrindinį karinį parengtumą ir jau galėjau savo kario keliu keliauti toliau.

– Truputėlį perfrazuosiu gerai žinomos dainos žodžius: „Ir kur tas kelelis ilgas mane nuves?“ Ir kur jis tave nuvedė?

– Iškart po mokymų pradėjau tarnybą mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ vadovybės Žvalgybos kuopoje. Buvau paskirtas į I būrio III skyriaus granatsvaidininko – padėjėjo pareigas. Išmokau šaudyti iš trumpo nuotolio nešiojamojo prieštankinio ginklo Carl Gustaf. 2011 metų birželio 6 dieną gavau eilinio laipsnį. Žvalgybos kuopoje sekėsi puikiai, dalyvavome įvairiose pratybose įvairiuose Lietuvos miestuose. Klaipėdoje birželio mėnesį teko dalyvauti tarptautinėse pratybose BALTOPS 2012. Jose dalyvavo be lietuvių „kariavo“ amerikiečiai ir lenkai. Buvo labai įdomu, pratybose įgijau nemažai patirties.

– Gal kariuomenėje, be karinių dalykų, vyksta ir kita veikla? Draugystė su sportu nenutrūko?

– Žvalgybos kuopoje tarnavo draugiški ir nuoširdūs žmonės. Kiekvienais metais aplankydavome Jonavos vaikų namus ir visą dieną praleisdavome su vaikais. Kartu dalyvaudavome sporto varžybose. Dalyvavau pagarbos 9 kilometrų bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“ nuo Antakalnio kapinių iki Televizijos bokšto. Vilniaus maratone 21 kilometro distancijoje iš 1150 bėgikų atbėgau 59-as. Kariuomenės čempionate kroso varžybose iš 50 bėgikų atbėgau antras, o kitą dieną dalyvavau naktiniame žygyje netoli Radviliškio. Žodžiu, jeigu yra laiko, bėgioju, dalyvauju varžybose.

– Žinau, jog vėliau tarnyba tapo su dangumi susijusi?…

– Pirmiausia, tai 2012 metų pavasarį atlikau pirmąjį šuolį su parašiutu. Vėliau – dar penkis vadinamuosius priverstinius šuolius vos iš 400 metrų aukščio. Pirmo šuolio labai bijojau, nes nežinojau, kas manęs laukia, ir kai pradėjo kilti lėktuvas baimę įveikiau tik iššokęs ir jau sėkmingai nusileidęs ant žemes. Jausmas neapsakomas. Šešis kartus skridau sraigtasparniu, aštuonis kartus – desantiniu lėktuvu L-410. Viską ką naujo išbandai yra nuostabus dalykas. Tų pačių metų rudenį perėjau į Karines oro pajėgas, Oro gynybos batalioną, 3-iąją Oro gynybos bateriją. Nuo tos dienos tarnyba pasisuko į žymiai geresnę pusę. Daug kursų, mokymų, pratybų apie oro gynybą ir priešlėktuvinę ginkluotę. Baigiau priešlėktuvinės sistemos „Stinger“ operatoriaus kursą ir galėjau vykdyti visas užduotis, susijusias su operatoriaus darbu. „Stinger“ – nešiojamas zenitinis raketinis kompleksas, galintis naikinti žemai (iki 3,5 kilometro aukštyje ir 5 kilometrų atstumu) skraidančius sraigtasparnius, transporto lėktuvus ir naikintuvus.

Vilniaus maratonas. Su 2741-uoju numeriu bėga Deividas Jeremičas

Vilniaus maratonas. Su 2741-uoju numeriu bėga Deividas Jeremičas

– Komandiruotės… Jų taip pat buvo? Kam jos reikalingos kariuomenėje taikos sąlygomis?

– Karys turi nuolat tobulėti ir augti kaip profesionalas. Taigi, dar 2012 metais stažavausi Olandijos karinių oro pajėgų oro gynybos batalione, kur savaitę prie treniruoklių tobulinome savo įgūdžius valdyti „Stinger“. 2013 metais birželio mėnesį išsilaikiau C vairavimo kategoriją ir dabar galiu vairuoti karinį sunkvežimį. Gruodžio mėnesį iškeliavau į Panevėžio miestą, Karaliaus Mindaugo husarų batalioną, kur vyko dviejų savaičių išgyvenimo pratybos.

– Jaunuoliams būtų įdomu plačiau sužinoti apie šias pratybas…

– Pratybos buvo ir teorinės, ir praktinės, dieną ir naktį… Buvome mokomi išgyvenimo atšiauriomis sąlygomis pradmenų: judėjimo su slidėmis, atstumo nustatymo, pėdsakų užmaskavimo bei ugnies įkūrimo dalykų, susiręsti laikinas priedangas ir pastoges, kaip lauko sąlygomis gauti geriamojo vandens, kokia turėtų būti mityba žiemą, atlikome orientacinius žygius. Ar žinote, kaip elgtis įlūžus į vandens telkinį su kario ekipuote? Taigi, reikėjo atlikti dar vieną šuolį, šį kartą į eketę… Mus mokė net poledinės žūklės, įvairių maisto gaminimo bei ugnies įkūrimo būdų. Aišku buvo nelengva, didelis šaltis ir nuovargis veikė morališkai, bet susitvarkiau…

– Tarnavai sausumos kariuomenėje – Žvalgybos kuopoje, po to – Karinėse Oro pajėgose, beliko tik jūra?

– Tai kad ir ten jau pabuvojau… Grįžęs iš išgyvenimo pratybų sužinojau, kad esu paskirtas į Klaipėdą, į Karines jūrų pajėgas, į vadovavimo ir aprūpinimo laivą „Jotvingis“ (N42). Šis Lietuvos karinis laivas budėjo NATO greitojo reagavimo pajėgose Šiaurės jūroje. Žinoma, prieš tai reikėjo pabaigti Karo laivo artileristo kursą bei Bazinį jūreivio kursą. Visi nuo Lietuvos karinių jūrų pajėgų štabo ir aprūpinimo laivo „Jotvingis“ (N42) denio paleisti mūsų šūviai buvo taiklūs – visi taikiniai jūroje ir ore buvo sunaikinti. Po budėjimo NATO greitojo reagavimo pajėgose, vėl grįžau į savąją 3-iąją Oro gynybos bateriją.

– Visi šie vyriški žaidimai, nuolatinės komandiruotės… Visa tai juk tikrai turi įtakos ir asmeniniam gyvenimui. Kaip į tai reaguoja šeima?

– Noriu paprieštarauti dėl „žaidimų“. Gal taikos sąlygomis kaip kam taip ir atrodo, tačiau juk visko gali atsitikti. Iškilus kariniam konfliktui, kas ir kaip gins Tėvynę? Tam mes ir ruošiamės, manau, kad tada iki žaidimų bus toli… O su šeima viskas tvarkoje. Praėjusių metų lapkričio 16 dieną vedžiau. Dabar daug dėmesio tenka skirti šeimai, tačiau mano žmona Erika nuostabi, ji supranta mano darbo specifiką, kad ne visada galiu būti su ja, kad bet kokiu momentu galiu išvykti. Šių metų birželio 2 dieną įvyko pats nuostabiausias įvykis mano gyvenime – gimė sūnus Domas.

– Ar nenusivylei pasirinkęs kario profesiją?

– Kario profesija tikrai nelengva, reikalaujanti daug fizinių ir moralinių jėgų, tačiau tiems, kurie nori save išbandyti, įgyti naujos įdomios patirties, vertėtų tapti kariu. Lietuvos kariuomenėje tarnauju beveik ketverius metus ir nė kiek nesigailiu, kad pasirinkau tokį gyvenimo kelią. Geras atlyginimas, daug veiklos, puikios sąlygos sportuoti, daug įvairių mokymų ir, svarbiausia, – galimybė tobulėti. Kartu baigiau Jonavos politechnikos mokyklą, įgijau automechaniko specialybę. Žadu ir toliau mokytis. Kažkoks protingas žmogus yra pasakęs: „Gyvenimas – tai knyga, kurią mes rašome visą gyvenimą.“ Stengiuosi rašyti ir aš, kasdien nors po raidę…

Kalbėjosi Remigijus Bonikatas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top