„Gyventi galima, tik reikia dirbti…“

Ūkininkas Jonas Kropa pasiruošęs nuimti kviečių derlių.

Ūkininkas Jonas Kropa pasiruošęs nuimti kviečių derlių.

Jono Kropos ūkis yra Alionių seniūnijoje, važiuojant keliu Pajuodžių link. Žmogus save vadina vidutiniu ūkininku. Dirbamos žemės vos 54 hektarai, kai stambūs ūkininkai turi dešimt kartų daugiau. Užtat vyras visus darbus, pradedant nuo javų sėjos iki aruodo, nuo bulvių sodinimo iki jų realizacijos, atlieka pats ir yra ramus dėl darbų kokybės. „Man taip gyventi įdomiau, o daugiau žemės man ir nereikia, – jos gyvenimo pabaigoje visi turėsime vienodai“, – šypsosi vyras.

Vos pasukęs iš pagrindinio kelio sodybos link, pastebėjau prie raudono vikšrinio traktoriaus palinkusį žmogų. Jonas Kropa remontavo seną Volgogrado gamykloje pagamintą 75 arklio galių traktorių su buldozerio peiliu. Pasak Jono, buldozeris labai praverčia vasarą prie statybų, kada reikia žemes išstumdyti, o žiemą – sniegui nusivalyti. Auksinių rankų vyras nuo senų laikų turi prisirinkęs atsarginių dalių. Jam net mintis nekyla išmesti gerą daiktą. Prieš 35 metus kolūkyje traktorininku pradėjęs dirbti vyras traktorių pažįsta kaip savo penkis pirštus. Įsigijęs naują traktorių „Belarus“, Jonas nepatingėjo jį tinkamai sutvarkyti. Nuodugniai patikrino visus svarbiausius traktoriaus mazgus, suveržė varžtus, kad niekur neprasisunktų tepalai. Pasak Jono, reikia kiekvieną rytą, prieš išvažiuojant į laukus, patikrinti tepalo, aušinimo skysčio, stabdžių skysčio lygį, apžiūrėti ratus. „Norint, kad technika tarnautų ilgai ir patikimai, būtina atitinkamai ja rūpintis“, – sako Jonas Kropa ir čia pat priduria: „Širdį skauda matant, kada žmonės, vos tik iš gamyklos gautais naujutėlaičiais traktoriais, laksto kaip be galvos vos ne ant dviejų ratų…“

Jonas Kropa remontuoja vikšrinį traktorių.

Jonas Kropa remontuoja vikšrinį traktorių.

Bulvėmis ūkininkas užsodinęs 3,5 ha žemės. Angare stovi vokiškas „Grimme“ bulvių kombainas. Nors bulvių kombainas rūšiuoti į dideles ir mažas „nemoka“, užtat darbas su technika vyksta sparčiai. Bulvės jau pradėtos kasti, tačiau pagrindinis darbai prasidės rugsėjo mėnesį. Turint nemažą bulvėmis apsodintą žemės plotą, iškyla bene pats svarbiausias klausimas, susijęs su derliaus realizacija. „Pats sėdėti turguje neturiu laiko. Ieškoti bobučių perpardavinėtojų neapsimoka. Juk reikia kasdien važinėti, mokėti ir bobutėms, ir už vietą turguje. Esu sudaręs sutartis Vilniuje su keliomis įstaigomis. Žinoma, bulvių kaina mažesnė, tačiau esu užtikrintas jų realizacija. Tik bulvių ir skonis, ir išvaizda turi būti gera, kitaip paprasčiausiai jų atsisakys…“ – savo strategiją išaiškina ūkininkas. Kadangi jokia įstaiga viso derliaus priimti iš karto nenori ir negali, todėl žiemą jas reikia kažkur sandėliuoti. Tai daroma senoviniu būdu, – bulvės supilamos lauke į krūvą ir kad nesušaltų, apdedamos šiaudais ir apipilamos storai žemėmis. Kitaip sakant laikomos kaupuose. Be bulvių, Jonas dar augina cukinijas, burokėlius, kopūstus, svogūnus ir morkas. Šias visas daržoves taip pat realizuoja Vilniuje.

Kalbant apie bulves, ūkininkas pamini vieną bėdą, kuri nuo jo norų ir galių nepriklauso. Tai – šernai. Lietuvoje ši problema aktuali, dažniausiai grumiasi trys pusės – ūkininkai, medžiotojai ir… šernai. Netoliese, vos už kelių kilometrų, Alio ežeras ir čia pat Alionių miškas su telmologijos (pelkių) draustiniu. Iš vienos pusės gyventi prie miško labai gerai, – galima prisirinkti uogų, grybų, tačiau gerai miške jaučiasi ir žvėrys. Ir ne tik miške… Kam ieškoti kažkokių šaknų miške, jeigu čia pat didžiulis bulvių laukas. Atėjusi į „svečius“ šernė-mama su keliolika šerniukų, per dieną sugeba išknisti nemažą lauko plotą. Šaudyti tokių „svečių“ negalima… Šernų baidymas patranka nelabai veiksmingas, nes jie pripranta ir nebebijo. „Elektriniai piemenys taip pat šernų nesustabdo, ypač stambaus patino, – ėjo ir nuėjo… Šiaip žalą turėtų kompensuoti medžiotojai, tačiau jei geruoju nesusitarsi, tai tik per teismą. O tam neturiu nei noro, nei laiko. Šernai taip pat pasidarė gudrūs, tad ne kiekvienas medžiotojas sugeba ir pataikyti…“ – pasakoja ūkininkas.

Jono Kropos „plantacijose“ kvietrugiai užima 14 hektarų, vasariniai kviečiai – 28 hektarus, o miežiai – 3,5 hektaro. Kvietrugiai jau nupjauti, eilės laukia vasariniai kviečiai ir miežiai. Ūkininko kombainai visai neeuropietiški, o paprasčiausi rusiški „Niva“. Vidutiniokui europietiška technika per brangi. Pasak Jono, imti paskolą ir likti priklausomam nuo bankų malonės nesinori, to daryti nepataria niekam, nes bankai su savo procentais paskutines kelnes gali numauti… Žinoma, dirbant su europietiška technika, netenka sukti galvos, kas galėtų atgaivinti kuliant karštą vasaros dieną – kombainų viduje yra viskas, kas užtikrina puikias darbo sąlygas: oro kondicionierius, gera amortizacija ir jokio triukšmo kabinoje, geresnis našumas ir dar daug privalumų, palyginti su senu kombainu. „Buvau užsukęs pas ūkininką Juozą Beinorą kombaino parsivaryti. Juozas kvietė pasižiūrėti jo naujos technikos. Nėjau. Sėdau į kombainą ir kuo greičiau išvažiavau namo. Kam aitrinti savo širdį?… Po to sapnuosiu kelias savaites…“ – atsiduso vyras.

Kol kas ūkininkas neturi kuo per daug džiaugtis. Dar pavasarį buvo matyti, kad šiais metais iššalo nemažai kvietrugių. „Vidutiniškai prikūliau vos 2 tonas iš hektaro. Grūdų supirkimo kainos yra prastos, – vos 600 litų už vieną toną. Galbūt grūdų kaina krinta dėl kiaulių maro. Kam jie bus reikalingi, jeigu būsime priversti išnaikinti visas kiaules? Vištoms? O jeigu dar užeis koks nors paukščių gripas?… – porina Jonas ir priduria: „Žemė mūsų krašte nederlinga, bepigu ūkininkauti Vidurio Lietuvos rajonuose, kur vidutinis žemės ūkio naudmenų našumo balas yra nuo 45 iki 55. Tuo tarpu pas mus vos 36-38 balai. Reikėtų laukus tręšti, tačiau nedideliems ūkininkams trąšos – per didelė prabanga.“

Pasak ūkininko, auginant javus ir daržoves labai svarbu teisingai sudaryti sėjomainą ir parinkti tinkamą priešsėlį. Didinti dirvožemio derlingumą ir gerinti produkcijos kokybę padeda pūdymas – suartas ir neapsėtas laukas. Jonas optimistas, – nors ūkininko darbas nėra labai lengvas, jis nesiskundžia nei darbo sąlygomis, nei gyvenimo būdu. „Gyventi galima, tik reikia netingėti dirbti“, – kalbą užbaigia Jonas Kropa.

Remigijus Bonikatas

Prie paties susikonstruotos mobilios priekabos.

Prie paties susikonstruotos mobilios priekabos.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
4 (1 įvert.)
scroll to top