Rugsėjo 3–iąją Alionių seniūnijoje vyko gražiausių sodybų apžiūra. Komisija, kurioje dirbo Širvintų rajono savivaldybės tarybos nariai Julius Jagminas ir Vytautas Kalesnikas, bei Alionių seniūnijos seniūnas Sigitas Bankauskas, lankėsi konkurse dalyvaujančiose sodybose, bendravo su jų šeimininkais ir vertino ne tik išpuoselėtą aplinką, gėlynus ar pastatus, bet ir tai, kiek juose atsispindi šeimininkų kūrybiškumas, darbštumas, išradingumas bei meilė savo kraštui.
Krašienos kaimo Teresos Dindienės sodyboje grožis kuriamas ne vieną dieną ir ne vien vasarą – rūpinamasi ištisus metus. Čia visada galima rasti žydinčių gėlių, o jų karalienės – pelargonijos, kurioms šeimininkė skiria ypatingą dėmesį. Gėlės čia ne tik puošia aplinką – jos tapo neatsiejama sodybos gyvenimo dalimi.
Viskas prasidėjo nuo paprasto noro – auginti gėles. Sodybos paieškos nuvedė į vietą, kuri iš pirmo žvilgsnio nė iš tolo nepriminė šiandieninės išpuoselėtos aplinkos. Krūmokšniai buvo tokie tankūs, kad net tvarto už jų nesimatė. Tačiau Teresai ši vieta patiko. Įdomu tai, kad šią sodybą ji pastebėjo visai netikėtai – važiuodama autobusu pro šalį, keliaudama pas mamą. Matyt, kartais užtenka vieno žvilgsnio, kad pajustum: „Štai čia gali būti mano namai.“
Šiandien visa šeima sodybą tvarko pati. Kiekvienas kampelis prižiūrimas su meile ir kantrybe, todėl aplinka atrodo jauki, gyva ir sava. Viena mėgstamiausių Teresos vietų – pavėsinė. Čia gera sustoti, atsikvėpti, pasidžiaugti žydinčiais augalais ir sodybos ramybe. O ramybę saugo ir ypatingas gyventojas, įsikūręs gandralizdyje.
Valdo ir Ilonos Vinciūnų sodyba, esanti Pamusės kaime turi savitą vardą – „Trečiadienis“. Ir šis pavadinimas atsirado visai neplanuotai. Prieš devynerius metus įsigijus namą, kažkaip viskas ėmė suktis apie trečiadienius. Pats šeimininkas gimęs trečiadienį, svečiai dažnai atvykdavo būtent šią savaitės dieną, o įvairūs netikėti įvykiai taip pat nutikdavo trečiadieniais. Taip pamažu pavadinimas ir prilipo – paprastai, natūraliai, savaime.
Iki tol šeima gyveno bute Vilniuje. Tačiau miesto gyvenimas nebežavėjo – norėjosi erdvės, ramybės ir, svarbiausia, gyvenimo vienkiemyje, be kaimynų už sienos. Taip atsirado sodyba, kuri iš pradžių tebuvo vienas namas. Tačiau šeimininkai nesustojo – viską kūrė ir plėtėsi pamažu, savo rankomis ir savo jėgomis. Šiandien čia jau galima rasti kluoną, svirną, apgyvendinimui skirtus namelius, pavėsinę, tvenkinį, laužavietę ir net sceną. Kiekvienas statinys turi savo paskirtį, o visa sodyba tapo vientisa erdve, kurioje dera gyvenimas, kūryba, poilsis ir veikla.
Šiandien „Trečiadienis“ atveria duris vestuvėms, įmonių šventėms, įvairiems renginiams, vaikų stovykloms.
Simonos ir Egidijaus Sipavičių sodybos, esančios Paluknės kaime, istorija prasidėjo nuo vietos, kurią jie pamilo iš pirmo žvilgsnio. Namas buvo pastatytas vos prieš ketverius metus, tačiau atrodė gana liūdnai – jo rąstai buvo pajuodę, aplinka apaugusi brūzgynais, o ežero, nors jis visai šalia, beveik nebuvo galima pamatyti. Tačiau vieta buvo tokia graži, kad tai nesustabdė.
Šiandien nuo įsikūrimo čia praėjo jau aštuoneri metai. Per tą laiką pasikeitė ne tik namas, bet ir visa aplinka. Kadaise riešo storumo pušaitės ir kiti medeliai šiandien jau išaugo į tikrus medžius. Brūzgynai buvo išretinti, atsivėrė ežero vaizdas, o aplinka pamažu tapo tokia, kokią ją norėjo matyti šeimininkai. Smagu, kad gamta čia ne tik tvarkoma, bet ir priimama tokia, kokia yra. Simona ir Egidijus leidžia kregždėms lipdyti lizdus prie namo. Ir tai ne tik gražus gamtos vaizdas – kregždės tampa puikiomis pagalbininkėmis ginantis nuo mašalų ir uodų. O jų čia netrūksta – juk sodyba įsikūrusi prie ežero ir miško.
Simonos ir Egidijaus Sipavičių sodyba – tai istorija apie tai, kaip meilė vietai ir kantrus kasdienis darbas gali pakeisti viską. Nuo pajuodusių rąstų, žvyro ir brūzgynų iki žalios vejos, medžių, žiedų ir atsivėrusio ežero.
Sigitas Bankauskas
Alionių seniūnas,
vertinimo komisijos pirmininkas
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
