Tai patys gražiausi prisiminimai, kuriuos nutraukė ankstyvas, žvarbokas gruodžio pradžios penktadienio rytas. Žmogus gyvena tam, kad būtų reikalingas. Dėkoju Tau gyvenime, kad man buvai ir esi toks palankus, kad tiek puikių, gerų žmonių aš sutikau savam kely.
Esu pensininkas, senjoras. Gyvenu nedideliame, gražiame Širvintų mieste. Pirmą kartą atvažiavau čia į svečius prieš gerą pusę šimto metų, tada dar tik būsimos žmonos kvietimu, kuri pati buvo ką tik atvykusi iš nuostabaus Zarasų miesto. Širvintos patiko. Svajojome apie daug ką, bet mintyse galvojau: „Čia mes ilgai neužsibūsime. Čia tik uostas – iš jo išplauks mūsų gyvenimo laivas.“ Deja. Mūsų metai buvo veržlūs, gražūs ir jauni. Prabėgo visi 45 metai su žmona Zofija – pradinių klasių mokytoja, tautinių juostų audėja, tautodailininke, lietuviško meno puoselėtoja, mūsų bendro gyvenimo audėja, dviejų puikių dukrų mama, keturių vaikučių močiute, Igno Šeiniaus premijos laureate, viena iš atkurtai Lietuvai šimtmečio širvintiškių, apdovanota medaliu už ypatingus nuopelnus Širvintų kraštui.
O štai ir eilinė mūsų pasimatymų vieta – Vilniaus šv. Roko ligoninė. Širdis pradėjo nemaloniai virpėti. Apėmė nejaukus jausmas. Aplink spengianti tyla. Atidarau duris. Koridorius tuščias. Paprastai čia jau dirba ligoninės personalas, o dabar įtartina ramybė. Skubu į palatą. Tamsu, tylu. Uždegu žvakutę. Lūpomis paliečiu dar šiltas lūpas. Sukalbu maldą. Išėjai, o aš „sudiev“ neišgirdau, tiktai dangaus angelas pravirkdė savo fleitą ir užgiedojo apie laimės žvaigždę, apie tą, kurią nešiojame širdyse, tik jos ieškojome kažkur toli. Skrido Angelo giesmė puošta svajonėm ir jau įrašė danguje vardą „Zofija.“
Siela nemiršta. Tik blogų žmonių sielos, susipykusios su šiuo pasauliu, nekviečiamos į Dangų. Neprarandu vilties ir meilės. Manau, kad Tau bus gerai. Tavo angelai apkabins Tave ir bus šalia. Meldžiu Dangaus ir šv. Marijos.
Užmerkiu akis, tyliai vaitoja naktis, o aš dar laukiu, kol prašvis. Atmerkia akis, Tavęs nėra šalia, aplinkui tuštuma…
Viltis.
Tariu Tau Ačiū, kad gėle man žydėjai. Tavo kraštietis poetas Faustas Kirša rašė:
„Ir nubėgo dienos stirnom pabaidytom
Į rūkų bedugnes, į gilias marias,
Iš kur nieks negrįžta, jau ne vieną rytą,
Iš kur, kai išeisim, nebegrįšim mes.“
Daugelis garsių žmonių, mokslininkų tiki esant Dievą. Tam yra priežastis. Vienas žymiausių kosmonautikos pradininkų, raketų konstruktorius daktaras Verneris fon Braunas pasakė:
-Vienas iš pagrindinių gamtos dėsnių sako: Niekas fiziniame pasaulyje nevyksta be priežasties. Kūryba tiesiog negali egzistuoti be kažkokio dvasinio kūrėjo. Toks tobulas kūrinys, koks yra mūsų Žemė ir Visata, turi turėti Kūrėją – dizainerį.
Net jei visiškai nesutinkate su fon Braun išvadomis apie Dievo egistavimą, turite sutikti su pirmuoju sakiniu „Niekas nevyksta be priežasties“.
Pasauliui šiandien labiausiai reikia Taikos, o taikos be meilės nebūna.
Tie, kas išėjo, nesugrįš, jų meilės dovana mums liko. Ji lyg pavasario šauklys, pulsuos virš lauko nuogo, pliko ir kvies mylėti mus už du. O metai tirpo ir tirpsta lyg sniegas delne. Ar mylėti išmokom?
Išeidamas į likusį kelią, pasiimu poeto Jono Jakšto eiles:
„Nurimo gatvės. Negirdėt nė balso.
Aš Veltui žingsnių ieškau – nerandu.
Į savo sapną tyliai pasibelsiu
Ir visą naktį būsime kartu.“
Ir kaip sapnas jau geso tos nakties žiburiai, Tu išėjai, Mieloji…
O kaip vėlai, vėlai, vėlai… aš atėjau.
Vladislovas Jablonskas
