… turėjau (?), ketinau (?), ruošiausi (?) pradėti rašyti mėnesio pabaigoje. Padėkoti Savivaldybės moterims, kad mane „suskaičiavo“… Yra toks vaikiškas filmukas, kur ožiukas skaičiuoja gyvulius, o veršelis nustebęs ir pasimetęs vis kartoja „Mane suskaičiavo“, t.y. mane prisiminė…
Apie ką aš čia? Na, dar ne visai senatvinis marazmas. Šiemet buvo mano jubiliejus. O dabar aš pati save raminu, apsimetu, kad nieko neatsitiko… Taip šią akimirką, trečiadienio giedrą popietę dunksi sušalusios žemės grumstai į karstą. Ne, negali būti!… Jau nebebus skardžiabalsio Jono juoko, liko tik jo rankų šiluma sušildyti darbai, jo sodyba. Meistras – be broko. Aukštaitis. „Nuo Utenas“ – taip sakydavo jis. Iš ten geriausi lietuvių genai. Taip sakydavo irgi iš tos žemės kilusi Eugenija Šimkūnaitė.
Dar sovietų… Ne, reikia rašyti – tarybiniais laikais, Utenoj daugiausia automobilių visoj Lietuvoj. Ten kitokia gentis. Kaip jis, Jonas, atsirado čia, Širvintose?.. Zonė – jo žmona, išėjusi jau prieš porą dešimtmečių. Abu ir abu. Buvo laiminga, labai darbšti šeima. Žinau, man pasakojo pats Jonas. Apie jo mistinį bendravimą su mirusios žmonos siela. Bet buvo ir realus gyvenimas – penkios dukros: gabi gražuolė Sandra, Margarita, Laura, Ligita ir mažoji Šarūnė. Jis vienas užaugino jas. Daugiau tokio tėvo nei mačiau, nei girdėjau.
O ir man ne kartą teko prašyti: „Padėk“. Ir Jonas niekada neatsisakė. Aukštos prabos, aukštos kultūros žmogus… Ne todėl, kad jis aukštaitis… Koks sąžinės, garbės suvokimo matuoklis buvo jame. Dar jaunas. Tik 66 metai… Nueisiu prie kapo… Vėliau… Tu jau laisvas, Jonai. Nepyk, kad prieš mėnesį, tau atvažiavus, neprisėdau pakalbėti mano pandeminėje „svetainėje“. Stoginėje dudeno, juokavo ir planavo du barzdylos – mano senis ir Jonas…
Kokia ryški, šviesi ir šalta gruodžio saulė… Ar regi Jonai…
Nijolė – Ona Balionienė
Šonpilis
2020.12.09.
