Įveikti net 42 kilometrus siekiančią trasą bandė daugiau nei penki šimtai maratono dalyvių. Vienas iš jų - širvintiškis Viktoras Pavlovas.
Į senamiesčio grindinį ritmingai trepsintys aštuoni tūkstančiai sportinių batelių, nuovargis bėgikų veiduose ir palaikymo šūksniai minioje – visa tai buvo galima išvysti vos prieš keletą savaičių Vilniuje praūžusiame Tarptautiniame bėgimo maratone. O gausiame bėgikų būryje buvo galima pamatyti ir širvintiškių.
Vienas iš jų – Viktoras Pavlovas, kuris įveikė visą maratono atstumą, tai yra daugiau nei keturiasdešimt du kilometrus.
Maratono trasos ilgis nesikeičia jau devyniasdešimt metų, tad kiekvienam bėgikui įveikti tokį atstumą yra ir garbės reikalas. Tiesa, tie, kurie mažiau pasitiki savo jėgomis, galėjo rinktis trumpesnius atstumus: dešimt arba dvidešimt kilometrų.
Širvintiškis V. Pavlovas lengviausio kelio nesirinko ir nusprendė įveikti visą trasą.
Tokį sprendimą lėmė jau per pirmąsias treniruotes pasiekti rezultatai: kartu su Dariumi Jasevičiumi treniruotis jie pradėjo jau nuo… dvidešimties kilometrų. Tad kam bėgti tokį maratono atstumą, kurį jau per treniruotes įveiki?
Nesunku palyginti – jų treniruočių atstumas atitinka maždaug septyniasdešimt ratukų „Atžalyno“ mokyklos stadione arba kelią maždaug iki Maišiagalos.
Pažįstami maratonininkai V. Pavlovą taip pat įkalbinėjo bėgti daugiau nei keturiasdešimt kilometrų, nes, pasak jų, tikrasis maratonas prasideda tik po trisdešimtojo kilometro.
Po bėgimo pasirodė, kad D. Jasevičius, kuris ir įkalbėjo Viktorą bėgti maratone, jau pats bene dešimtmetį planavo leistis į panašią avantiūrą. Ir tik šiais metais pasiryžo dalyvauti kartu prikalbinęs ir draugą.
„Apskritai, aš nesu „susipykęs“ su bėgimu: jau nuo pavasario įveikdavau po aštuonis kilometrus. Tad kai Darius pasiūlė dalyvauti – tiesiog sutikau. Maratonui pradėjome treniruotis likus septynioms savaitėms, kiekvieną šeštadienį bėgdavau po dvidešimt kilometrų. Tuo tarpu mano draugas tokį atstumą įveikdavo net tris kartus per savaitę.
Niekada per treniruotes nebėgome viso atstumo, nes, pasak profesionalių maratoninkų, organizmui po tokio krūvio reikia atsigauti mažiausiai mėnesio, tad tikrąsias varžybas būtų galima pamiršti.
Keisčiausia, kad kiekvieną savaitę bėgti sekdavosi vis sunkiau. Kuo arčiau buvo maratonas, tuo labiau liūdino treniruočių rezultatai: tai raumenį sutraukdavo, tai dar kas nutikdavo. Paskutinėmis savaitėmis sekėsi vis prasčiau, tad prieš pat maratoną nuotaikos buvo prastokos, galvojau, kad nepavyks įveikti atstumo. Mano pagrindinis tikslas buvo tikrai ne laimėti. Norėjau tiesiog įveikti visą maratoną per nustatytą laiko limitą“ – apie ruošimosi principus pasakoja V. Pavlovas.
Dirbdamas kariškiu, jis dažnai susiduria su fiziniu krūviu, todėl bėgimo maratonas tapo dar vienu išbandymu gyvenime.
Širvintiškis įvairiausiomis sporto šakomis užsiima jau nuo vaikystės: iš pradžių buvo futbolas, krepšinis. Studijų metais jis susidomėjo kikboksu bei kovine savigyna.
Tačiau daugiausia dėmesio jau nemažai metų V. Pavlovas skiria sunkiajai atletikai, kaip pats sako, – „geležims“.
Sportas, pasak Viktoro, padeda atsipalaiduoti, užsimiršti po darbų. Tik gaila, kad geros sporto salės Širvintose nėra, ir dažniausiai tenka rūsiuose sportuoti, kurie, beje, įrengti irgi tik tų pačių sportininkų dėka.
„Nesu tipinis bėgikas, todėl teko nemažai padirbėti, kol pasiekiau reikiamų rezultatų. Draugai juokėsi, jog tarp penkių šimtų bėgikų, kurie buvo nusprendę bėgti visą maratoną, buvau vienintelis, kurio sudėjimas išduoda apie darbą su „geležimis“,“ – pasakoja V. Pavlovas.
V. Pavlovas.
Maratoną sudarė keturi dešimties kilometrų ilgio ratai, kurie juosė didžiąją dalį senamiesčio. Renginio organizatoriai buvo suinteresuoti sutraukti kuo daugiau žmonių iš užsienio, ir maršruto parinkimas turėjo būti vienas iš „kozirių“.
Tačiau dar prieš maratono pradžią vis garsiau imta kalbėti apie grindinio netinkamumą bėgikams. Esą bus neišvengta rimtų traumų.
Vis dėlto, V. Pavlovas tvirtino, kad grindinys didelės įtakos neturėjo, bet maratoninkų posakis apie trisdešimtąjį kilometrą pasitvirtino su kaupu.
„Pats lengviausias man kaip tik ir pasirodė trečiasis ratas. Kai jį apibėgau, dar buvo likusios dvi valandos, tad tikrai maniau, jog spėsiu. Tačiau vos nubėgus ketvirtojo rato pirmąjį kilometrą, prasidėjo „mirtis“: iš pradžių sutraukė abi blauzdas. Vos pradėjau daryti tempimo pratimus blauzdoms, sutraukė šlaunis, tuomet ir kirkšnis.
Maniau, kad jau nepajudėsiu iš vietos. Teko raumenis ir daužyti, ir su žiogeliu durti. Tada pradėjau eiti, po kiek laiko vėl bėgti.
Draugas, su kuriuo treniravausi, maratoną baigė maždaug valanda anksčiau, tad atbėgo manęs pasitikti iki finišo likus beveik kilometrui. Toks palaikymas labai padėjo,“ – apie sunkiausius maratono etapus ir draugų palaikymą pasakojo V. Pavlovas.
Nors maratone dalyvauti nebuvo lengva, pasak V. Pavlovo, atsiranda kažkoks „kabliukas“. Taigi artimiausiuose planuose – noras į maratoną pritraukti ir savo šeimas.
„Svarbiausia, kad dabar įgijau patirties. Aišku, lengviausias būdas pasiryžti kažkur dalyvauti – lažybos su draugais,“ – juokavo V. Pavlovas.
Tad gal reikia pradėti skatinti sportininkus kuo dažniau „eiti lažybų“? Ypač Širvintose.
Aura Jankūnaitė
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
