Žmonės ir vėl nieko nesužinos…

106 tūkstančiai eurų, skandinantys liberalsąjūdietį Eligijų Masiulį, iš dangaus nenukrito. Klausimas tik, kodėl tokia keistai neapvali, tiesiog kyšiui nepadori suma? Tai lygiai tas pats, kas gydytojui į chalato kišenę prie įkištos euro dešimtinės dar primesti 60 eurocentų. Juk gali įsižeisti!

Aišku, skaičiai įgauna kitokią prasmę, kai suskaičiuojame, jog maždaug tiek pas politiką rastų eurų atitinka 120 tūkst. JAV dolerių, 1 mln. Norvegijos kronų, 3 mln. Ukrainos hrivnų, 15 mln. Albanijos lekų, 400 mln. Ugandos šilingų ar net 2,5 mlrd. San Tomės ir Pricipės dobrų!

Tiesa, mažai tikėtina, kad kažkas svarstytų apie galimybę gautą kyšį nuo žvitrių STT akių paslėpti artimojoje Europoje ar Afrikos džiunglėse. Greičiau jo žvilgsnis kryptų į mokesčių rojumi vadinamus Karibus: 106 tūkst. eurų – tai 100 tūkst. Kaimanų salų dolerių, 120 tūkst. Panamos balboa, 800 tūkst. Trinidado ir Tobago dolerių ar net 5,5 mln. Dominikos pesų! Su tokiu kyšiu tikrai būtų negėda pasirodyti smėlėtame paplūdimyje.

Tačiau, kaip rodo „Panamos dokumentų“ skandalas, dabar net piratų lobių pilnuose Karibų vandenyse paslaptys nebeskęsta.

Paprastam stebėtojui keistenybių šioje istorijoje yra ir daugiau. Viena didžiausių – tai Prezidentės pozicija. Plieninės magnolijos vardą užsitarnavusi pirmoji šalies dama seniai pagarsėjo pomėgiu iš karto pasmerkti ir nuteisti. Apie viską ji turėdavo tvirtą nuomonę. Ar tai muilo burbulu virtęs skandalas dėl tariamo kalinių balsų pirkimo, ar tai iki šiol mistika likę tariami pažeidimai per tiesioginius merų rinkimus, ar tai pagal principą „myliu-nemyliu“ pasirašytas „juodasis“ viceministrų sąrašas. Visais šiais atvejais pirmosios damos gerklėje lyg ašakos įstrigdavo jos nemylimi politikai. Pirmoji šalies dama tuojau pat sumodeliuodavo situaciją, sudėliodavo „taškus ant i“ ir dosnia ranka pažerdavo savotiškų instrukcijų tarnyboms bei teismams.

Šįkart kitaip. Prezidentė galbūt pirmąkart istorijoje įvykius įvertino taip, kad įpratusieji prie jos tiesmukumo suglumo: „Gal Prezidentė įsikando į liežuvį?“

Anksčiau ne vienam pargriautajam savo lakuotu bateliu įspyrusi avansu, šįkart Prezidentė tarsi laikėsi garbingų gatvės kumštynių taisyklės, kad gulinčio niekas nemuša. Ir pirmąkart nepraleido progos patylėti.

Sakoma, kad apie mirusį reikia kalbėti gerai, arba nieko. Jei Prezidentė prisiminė šią liaudies išmintį, „padorumo etalonu“ vadintą Eligijų Masiulį tikrai ištiko politinė mirtis. Bent jau klinikinė.

Kur mirties kvapas, ten turėtų ratus sukti maitvanagiai. O štai ir jie. Dar dėl politiko dūšios nebuvo įžiebtos grabnyčios, o prognozuojamus liberalsąjūdiečių balsus jau pradėta tampyti į visas puses. Vienas jų – pakaunės tvartelio ir partinio sosto paveldėtojas kronprincas Gabrielius II – netgi spjovė į Lietuvos mokesčių mokėtojui svaigulį keliančią europarlamentaro algą ir, pasikaišęs skvernus, parkūrė namo. Kol Prezidentės simpatijų nepasiglemžė koks kitas skvernelius pasikaišęs „terbakrauskis“. Matyt, garbės vis nepasisotinantis profesorius laiku anūkėliui pasufleravo, kad dar Žemaitė įspėjo apie mirusiojo naudos dalybas: kas pirmesnis – tas gudresnis.

STT – Prezidentei pavaldi tarnyba, tad būtų naivu manyti, kad pirmoji dama nežinojo, jog Eligijui Masiuliui ant kaklo neriama kilpa. Vienos įtakingiausių partijų lyderio parklupdymas, antrankiai įtakingam verslininkui – tai ne koks pagrūmojimas kumščiu mažo rajono merei, tam buvo labai svarbi priežastis. Nejučia pradedi svarstyti, kieno gi labui galėjo būti paaukotas Eligijus Masiulis?

Deja, bet šito žmonės nesužinos. Ilgai netampęs gumos, Eligijus Masiulis nutėškė besibaigiančio galiojimo Seimo nario mandatą. Manote, kad tai – jo auka? Greičiau priešingai – apdairumas, noras pasislėpti po dūmų uždanga. Paaukojus Seimo nario mandatą, tikėtina, kad nebus jokio parlamentinio tyrimo, sugriežtintos ikiteisminio tyrimo kontrolės, atsiskaitymo Seimui, ataskaitos visuomenei. Tapęs „eiliniu mirtinguoju“, advokatais apsistatęs ekspolitikas galės dangstytis ikiteisminio tyrimo paslapčių niuansais, asmens duomenų apsaugos interpretacijomis. Po kelerių metų tyrimas, kaip ir ne vienas buvęs mūsų šalyje (pavyzdžiui, prieš 12 metų pradėtas tyrimas dėl to paties Masiulio flirto su „Rubikonu“) bus sužlugtytas, byla – nutraukta, daiktiniu įkalčiu tapę pinigai – tyliai grąžinti, gal net su procentais. Po trejų, na – gal po penkerių metų šį atvejį mažai kas beprisimins, kaip šiandien sunkiai gali prisiminti, į kokią ten istoriją buvo įsipainioję besibaigiančio VIII Seimo nariai – socialdemokratas Vytenis Andriukaitis, socialliberalas Vytautas Kvietkauskas, konservatorius Arvydas Vidžiūnas, liberalsąjūdietis Gintaras Steponavičius ar liberalcentristas Klemensas Rimšelis. Ogi į tokią pačią. Greitai numarintą.

Petras Darbelis